fbpx
Paveikslas: Bundistė Itka meta akmenį į trobos langą

Žydų darbininkų Bundas Lietuvoje: kas mums liko iš Bundo?

Nors išdidusis žydų Bundas pasisakė už tautų santarvę, atvirą ir teisingą visuomenę, kurios įrašytos ir dabartinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, organizacija jas įsivaizdavo visiškai kitaip ir labai savitai, grindė idėjomis, kurios čia ir dabar būtų labai „kitos“. Bet gal būtent tos, dabar neva atgyvenusios, „egzotiškos“ idėjos ir yra tas palikimas, kurį galėtume atrasti Bundo vaiduokliuose?

Beveik visi straipsniai ir knygos, kuriuose aprašomas Bundas – Visuotinė Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga (Algemeiner jidišer arbeiter bund in Lite, Poiln un Rusland, אַלגמײַנער ײדישער אַרבײטערסבונד אין ליטאַ, פוילין און רוסלאַנד) – prasideda arba/ir baigiasi panašia gaida. Ją trumpai būtų galima nusakyti kliše „istoriją rašo nugalėtojai“.

O štai Bundas, socialistinė XIX a. pabaigos – XX a. vidurio žydų organizacija, istoriškai galėtų būti laikomas pralaimėtojų pralaimėtoju. Neįtiko jis bene niekam – antisemitams, kapitalistams, dešiniesiems, nacionalistams, bolševikams, ortodoksams ir sionistams. Bundas vadovavosi doikait (nuo jidiš žodžio „do“, reiškiančio „čia“, laisvai išvertus, „čiaybė, buvimas čia“) principu ir atmetė pasitraukimo į Pažadėtąją Izraelio žemę idėją. Gausų ir gana galingą judėjimą užgniaužė ne tik, žinoma, Holokaustas, bet ir stalinistiniai valymai bei po šių katastrofų įsivyravusi ideologinė ir istorinės atminties politika.

Kai kalbame apie žydų paveldą Lietuvoje, kalbame ne tik apie tai, kas buvo sunaikinta, bet ir apie tai, kad sunaikinta buvo taip iš pamatų, jog ir patį sunaikinimą dažnai sunku pastebėti. Kažko aplink mus ne tik nėra, bet dažnai nėra, atrodytų, net paties nebuvimo pėdsako, žyminčio, kad kažko trūksta, praradimo ir nebuvimo melancholijos.

Kaip tai nutiko, šis ištrynimo ištrynimas – atskira, įdomi, kraupi ir gausiai tyrinėta tema, kurios šiame straipsnyje plačiau imtis nei ketinu, nei galėčiau. Tačiau svarbu turėti omenyje, kad šis sunaikinimas buvo ne tik protu neaprėpiamas, bet ir tam tikromis prasmėmis patogus. Ir ne tik naciams, bet ir, tam tikra prasme, šalia žydų per amžius gyvenusioms tautoms, iš karto po Holokausto ėmusiomis kurti savuosius naujuosius gyvenimus ir sparčiai pildyti naujai atsivėrusias tuštumas. Ką šioms tautoms reikėjo ar reiktų su visu tuo daryti – taip pat labai platūs ir intensyviai aptarinėjami klausimai, į kuriuos galutinių atsakymų tikriausiai niekas niekad taip ir nepateiks.

Progresyviajame diskurse vis populiarėja idėja kovoti su žydo kaip „radikaliai kito“ vaizdiniu, Holokausto aukas vadinti Lietuvos piliečiais, neatskiriama tuometinės valstybės ir visuomenės dalimi. Idėja gera, tačiau pernelyg, jei taip galima pavadinti, „nominali“. Tokioje nominalioje pilietinėje, valstybinėje vienybėje paskęsta būtent tos „kito“ dalys, kurios šiai vienybei būtų nepatogiausios, mestų jai iššūkį, savaip ją performuotų, kad „vienybėje“ liktų kuo mažiau tamsių paslapčių, dominavimo ir jau minėto nominalumo.

Nors išdidusis žydų Bundas pasisakė už tautų santarvę, atvirą ir teisingą visuomenę, kurios įrašytos ir dabartinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, organizacija jas įsivaizdavo visiškai kitaip ir labai savitai, grindė idėjomis, kurios čia ir dabar būtų labai „kitos“. Bet gal būtent tos, dabar neva atgyvenusios, „egzotiškos“ idėjos ir yra tas palikimas, kurį galėtume atrasti Bundo vaiduokliuose?

Vilniaus žydų Bundo demonstracija. Nespalvota nuotrauka, daug žmonių gatvėje, nešamas transparantas
Bundo demonstracija Vilniuje. XX a. pradžia

Nesu istorikas – Bundu domėtis ėmiau iš politinių paskatų kaip įspūdingu politiniu reiškiniu, egzistavusiu čia, štai čia, kur dabar sėdžiu prie klaviatūros. Todėl ir rašyti norėčiau ne tik apie į praeitį nuslinkusius metus, bet ir apie praktikas, strategijas, taktikas ir idėjas, kuriomis čia užsiėmė Bundas. Taip pat – apie asmenybes, legendas ir mitus, kuriuos mums paliko ši žydų socialistų sąjunga. Jei pasakojimas pasirodys fragmentiškas – kartu ir atsiprašau, ir teisinuosi kitaip negalėjęs: Bundo istorija tokia įvairialypė ir plati, kad neprofesionaliai pristatyti ją galiu tik man pačiam ir skaitytiems autoriams įsirėžusiais blyksniais.

Beje, o kas tie mes? Ko gero, dabartinės Lietuvos, ypač Vilniaus ir Kauno gyventojai, kuriems įdomi mūsų gyvenamos erdvės istorija ir politika, o ypač – idėjų istorija ir kairioji politika.

 

Radikalai litvakai ir jų Gegužės 1-osios

Vilnius (Vilne, Vilna, Wilno) savo laiku buvo ne tik Šiaurės Jeruzalė, bet ir vienas pagrindinių sekuliaraus žydų socializmo centrų. Pirmasis žinomas žydų socialistų ratelis Vilniuje susibūrė jau 1874-aisiais, o kitą dešimtmetį ėmė veikti ir pirmosios kvaziprofsąjungos bei marksizmo studijų grupės.[1] „Kvaziprofsąjungos“ – ne tik todėl, kad buvo neoficialios ir laisvai organizuotos, bet ir todėl, kad Vilnius tuo metu nebuvo pramoninis miestas, tad šios organizacijos daugiausia vienijo smulkiuosius amatininkus.

Visuotinė Rusijos ir Lenkijos žydų darbininkų sąjunga („sąjunga“ jidiš kalba – „Bund“; pilnas pavadinimas vėliau kito) buvo įkurta 1897 m. spalio 7 d., ketvirtadienį, nedidelio konspiracinio namelio prie dabartinės Lukiškių aikštės palėpėje Vilniuje. Ją įkūrė trylika delegatų iš Vilniaus, Varšuvos, Minsko, Bialystoko ir Vitebsko.[2]

Vilniaus bundistai greitai užsitarnavo radikalų įvaizdį tiek carinės valdžios, tiek kitų Rusijos imperijos žydų akyse. Bundas buvo „lytiškai įvairiausia“ tų laikų žydų organizacija – nuo pat pradžių maždaug trečdalį jo narių sudarė moterys.[3] Be to, moterims čia tekdavo ir lyderių vaidmenys – pvz., tuoj po Bundo įkūrimo valdžiai suėmus visus tris jo vadovus vyrus, jaunai organizacijai ėmėsi vadovauti siuvėja Marija Žadlusky ir pirštinių gamintoja Civia Hurvič.[4]

O, sprendžiant iš caro policijos raportų, kai pastarajai pavykdavo pričiupti bundistų suokalbį kuriame nors dabartinės Lenkijos ar Baltarusijos mieste – Varšuvoje, Lodzėje, Bialystoke, Breste, Minske ir t. t. – beveik visada nagus prie to būdavo prikišę ir vilniečiai. Kai kurie iš jų netgi specialiai persikeldavo gyventi iš Vilniaus į kitus miestus, kad galėtų juose skleisti socializmo propagandą.[5]

Tiems, kurie Gegužės 1-ąją sieja vien tik su sovietmečiu arba teigia, kad Lietuvoje ši šventė nėra tradicinė, gali būti įdomu sužinoti, kad pirmuosius Gegužės 1-osios paradus Vilniuje bei Kaune organizavo būtent Bundas. Pirmasis toks bandymas Vilniuje įvyko 1901-aisiais. Tiesa, eitynės truko neilgai – miniai pavyko nueiti tik nuo Katedros iki Didžiosios g., ten ją išvaikė caro policija.[6]

Kita Gegužės 1-oji buvo smurtingesnė – naujai paskirtas Vilniaus gubernatorius Viktoras von Wahlis eitynes įsakė išvaikyti kazokams. Buvo areštuoti 26 darbininkai, iš jų 20 buvo žydai, gegužės 2-ąją visi nuplakti – nuo 20 iki 30 rimbo smūgių. Vilniaus Bundas jidiš ir lenkų kalbomis išleido atsišaukimus, raginančius atkeršyti gubernatoriui.

Nors individualaus teroristinio akto Bundas neskatino, vienam jo nariui, Onuškyje gimusiam batsiuviui Hiršui Lekertui, tai buvo nė motais. Gegužės 17 d., pastebėjęs fon Valį einant į cirką, Lekertas palaukė, kol baigsis pasirodymas, ir, šaukdamas „Tegyvuoja laisvė!“, dviem šūviais sužeidė gubernatorių į ranką ir koją. Bundistas buvo nuteistas mirti ir birželio 10-ąją pakartas, iš karto pakastas, o jo kapą, kad neliktų žymės, sulygino žygiuojantys pėstininkai ir kavalerija.

Nespalvota, sena jaunuolio nuotrauka. Apkirptas ežiuku, su ūsais.
Hiršas Lekertas

Nepaisant skirtingų jo veiksmo vertinimų net ir tarp bundistų, Lekertas tapo liaudies didvyriu, apie jį buvo sukurtos pora pjesių ir kelios liaudies dainos. Hiršo (Heršelio) vardas išpopuliarėjo tarp tuo metu gimusių žydų berniukų, kurį laiką (iki diktatūros Sovietų Rusijoje įsigalėjimo) jis figūravo ir bolševikų hagiografijoje.[7]

Pirmąsias Gegužės 1-osios eitynes Kaune 1904 m. taip pat organizavo Bundas. Be to, jų priešakyje žygiavo vienas jų rengėjų, šešiolikmetis buvęs Slobodkos (Vilijampolės) ješivos studentas Sidney’is Hillmanas. Iš gimtosios Žagarės į Kauną mokytis rabinystės atvažiavusį Sidney’į greitai pakerėjo bundistų sąmokslu persmelkto miesto atmosfera. Taip Kauną Hillmano biografijoje aprašo Steve’as Fraseris:

Kaunas [Kovno] jau ilgus metus buvo bundistų organizacijos centras. Siuvėjų „kasa“ (darbuotojų savišalpos organizacija) čia teikė paramą XIX a. paskutiniojo dešimtmečio streikams. Be to, Kaune 1898 m. vyko ir antrasis Bundo kongresas. Nors tai buvo miestas-tvirtovė prie vakarinės imperijos sienos su 30 tūkst. karių įgula, Kaunas buvo ir antivyriausybinės veiklos katilas, pilnas „kasų“, „ratelių“ [kružki] ir disciplinuotų Bundo kuopelių. Šiame mieste nebuvo vietos tuštiems gestams ar pusėtinam ryžtui.[8]

Didžiam tėvų nusivylimui, Sidney’is Hillmanas rabinu netapo. Po šių eitynių jam teko kelis mėnesius atsėdėti cariniame kalėjime, kuriame, kaip tada buvo įprasta, judėjimo veteranai jam pravedė marksizmo ir anarchizmo kursus. Po 1905-ųjų revoliucijos kilus represijų bangai, Hillmanas emigravo į Jungtinę Karalystę, o po to – į JAV. Ten jis tapo Susivienijusių Amerikos tekstilės darbuotojų (Amalgamated Clothing Workers of America) profsąjungos pirmininku bei vienu žymiausių JAV kovotojų už darbuotojų teises, prieš fašizmą ir organizuotą nusikalstamumą.

 

Šventvagystės, etnoklasinė savimonė ir doikait

Bundas, žinoma, nebuvo pirmoji žydų ar netgi žydų darbuotojų organizacija. XIX a. Vilniuje ir kituose vakarinės Rusijos imperijos miestuose veikė savotiškos, taip pat nelegalios amatininkų gildijos, vadinamos „draugijomis“ – chevre (iš čia, beje, kilęs ir žodis „chebra“). Chevres turėjo bemaž visų žydams prieinamų profesijų atstovai – siuvėjai, audėjai, mėsininkai, kepėjai, duobkasiai ir t. t. Tokios draugijos buvo panašesnės į religines labdaros ir savišalpos organizacijas nei į profsąjungas. Kiekviena chevre turėjo savo maldos namus, narystė jose buvo griežtai reglamentuota. Jų nariais galėjo būti tik susituokę tam tikro amžiaus vyrai, turintys atliekamų pinigų, kuriais galėtų remti vietinę bendruomenę ir nepasiturinčius jos narius.

Nors per chevres sklido ir Bundo propaganda, bundistai jas laikė „senojo pasaulio“ reliktu. Bundas chevrėms pasiūlė alternatyvą – achdes („vienybę“). Nuo pat pirmųjų dienų, kaip jau minėjau, Bundo rateliuose dalyvavo įvairaus amžiaus vyrai ir moterys, nepriklausomai nuo jų finansinės padėties (daugiausia, žinoma, būta skurstančių darbininkų). Visus gyvenimo aspektus persmelkusį religingumą žydai socialistai laikė reakcingu elementu. Net prie bendražygių kapų bundistai giedojo himnus ne Viešpačiui, o darbo klasei. Tai labai nepatiko religingiems žydams ir rabinams – būta atvejų, kai šventikai už tokias šventvagystes bundistus netgi įskųsdavo caro policijai.[9]

„Žydų klausimas“ Bundui pirmaisiais jo gyvavimo metais, galima sakyti, beveik ir nerūpėjo – nei antisemitine, nei sionistine prasme. Pirmieji organizacijos lyderiai, nors ir turėjo ambicijų būti visų Rusijos imperijos žydų darbininkų atstovais, visas žydų kaip tautos išskirtinumo apraiškas laikė kliūtimi organizavimuisi.

Vis dėlto žydų išskirtinumas, paprastai tariant, nelabai priklausė nuo žydų valios. Tautinės autonomijos klausimą pirmiausia kėlė įvairiausios antisemitizmo apraiškos, nuo rusifikacijos ir jidiš kalbos bei kultūros menkinimo iki vis „nutinkančių“ pogromų. Šios problemos ir Bundo bazei, „paprastiems“ miestų žydams, atrodė daug aktualesnės nei iškilmingos kalbos apie šviesų socializmo rytojų.

Bundas ėmė sparčiausiai plėstis būtent tada, kai ėmėsi abiejų problemų vienu metu ir pradėjo skleisti „etnoklasinės savimonės“ idėją. Ypač prie to prisidėjo veiksmingas bundistų pasipriešinimas milžiniškiems pogromams. Žymiausias Bundo suorganizuotų savigynos būrių pasirodymas įvyko 1903 m. Gomelyje (dabartinė Baltarusija), kur pogromininkus nustebinę bundistai iškovojo neramias paliaubas ir sustabdė įsišėlusias žudynes.[10]

Daug Bundo narių susirinkę prie trijų žuvusių bendražygių kūnų. Nespalvota 1905 metų nuotrauka
Bundistai gedi bendražygių, žuvusių per pogromą Odesoje 1905 m.

Sionizmas Bundui nuo pat pradžių iki pabaigos buvo ir liko tabu. Dar 1899 m. laikraštyje „Žydų darbininkas“ (Der jidišer arbeiter) Chaimas Žitlovskis paskelbė straipsnį „Sionizmas ar socializmas?“, kuriame pareiškė: „Kaip tarp buržuazijos ir darbininko niekada negali būti taikos, taip ir socializmas niekada negalės sugyventi su sionizmu.“ Be to, Žitlovskis pažymėjo, kad Palestinoje jau gyvena kitos tautos ir kad pasaulio žydai joje šiaip ar taip neišsitektų. O svarbiausia – kad sionizmas, siūlantis neva lengvą išeitį iš sudėtingos problemos, nukreipia dėmesį nuo to, ką žydų darbininkai galėtų nuveikti ten, kur gyvena dabar, ir taip tarnauja buržuazijos interesams. Oficialiai sionizmo Bundas atsižadėjo 1901 m. Bialystoke vykusiame kongrese, kuris nutarė: sionizmas – tai buržuazinė reakcija į antisemitizmą ir neįgyvendinama utopija.[11]

Ne visi svajojo apie Palestiną – kitos kairiosios žydų partijos pasisakė už atskirą žydų valstybę esamoje ar buvusioje Rusijos imperijoje. Tačiau bundistams tautinės valstybės idėja apskritai ilgą laiką buvo svetima – ar ji būtų rusų, lenkų, lietuvių, ar žydų. Savo kailiu pajutę ir puikiai suprasdami, kad bet kurios tautos viršenybė prieš kitas prie gero nepriveda, be to, su imperijos subyrėjimu prasidėję teritorijų dalijimaisi tradiciškai skaudžiausiai gali atsiliepti „bevietėms“ tautinėms mažumoms.[12]

Nepaisant to, Bundo ambicija buvo atstovauti būtent visai žydų darbo klasei Rusijos imperijoje. Juk, siekiant viso proletariato išsilaisvinimo, tautiniai skirtumai niekur nedingsta, ir organizuoti tam tikros tautos darbininkus geriausiai gali tos tautos atstovai.[13]

Taip atsirado ir jau minėta doikait idėja. Žydai turi organizuotis kartu su kitomis kartu gyvenančiomis tautomis, bet neprivalo prarasti tautinės ir kultūrinės autonomijos. Atvirkščiai, bundistai buvo „neatsiprašinėjantys“, išdidūs žydai, puoselėjantys jidiš kalbą ir kultūrą, užsiimantys savo tautos švietimu ir savitarpio pagalba. Rusijos imperiją turėjo pakeisti ne daug susiskaldžiusių, dėl teritorijos ir viršenybės kariaujančių tautinių valstybių, o visų joje gyvenančių tautų federacija, kurioje joms visoms būtų užtikrinta plati kultūrinė autonomija – nepriklausomai nuo to, kur joms pasitaikė atsidurti.

 

„Bergždumo politika“ – ar modernizmas?

„Bergždumo politika“ (The Politics of Futility) – taip knygą apie Bundą tarpukario Lenkijoje pavadino kairiosios žydų politikos tyrėjas Bernardas K. Johnpollas. Pasak jo, Bundui geriausiai pavyko sukurti legendą apie Bundą, tačiau visiškai nepavyko atlikti to, ką turi atlikti bet kuri sėkminga politinė partija – įgyti kuo daugiau galios valstybėje ir keisti jos veiklą bei struktūrą.[14]


Manote, kad tai, ką veikiame, nėra bergždžia? Pareikškite tai čia:


Viena vertus, Johnpollas teisus – tai, kad Bundui nepavyko, geriausiai matome šiandien, kai Bundo iš esmės, išskyrus užsilikusius negausius ratelius Australijoje, Argentinoje, JAV ir kitose Holokausto nepaliestose šalyse, nebėra. Bundo politinis palikimas taip pat veikiau efemeriškas – buvusias struktūras gaivinti (beveik) nebėra ne tik kam, bet ir, smarkiai pasikeitusiame pasaulyje, kodėl. Tikriausiai teisingai tyrėjas Bundą lygino su Rusijos „Narodnaja Volia“, Ispanijos CNT-FAI, Amerikos „Industrial Workers of the World“ ar britų čartistais. Iš Bundo liko legenda, dvasia, įkvėpimas, romantika ir įžangoje minėta kitokio pasaulio galimybė – bet nieko apčiuopiamai, istoriškai materialaus.

Kita vertus, Bundas buvo ir save laikė kai kuo daugiau nei vien įprasta politine partija. Tam daug įtakos turėjo ir laikmetis. 1905-ųjų revoliucija, kurioje 33 tūkstančiai bundistų griežė vienu pirmųjų smuikų, nuslūgo, prasidėjo žiaurios represijos ir carinio režimo restauracija, Rytų Europoje ėmė iš lėto formuotis Bundo idėjoms ir programai nepalankios tautinės valstybės. Naujos vilties įpūtė 1917-ųjų Rusijos revoliucija, kurioje bundistai taip pat dalyvavo, labiausiai – iki bolševikų spalio revoliucijos. Ją Bundas, artimesnis buvęs menševikams, oficialiai pasmerkė kaip nedemokratišką perversmą. Kai kurie jo lyderiai liko Rusijoje iki pat stalinistinių valymų, bet Bundas kaip politinė organizacija įžengė į naują erą ir ant savo pečių užsikrovė naują atsakomybę – Rytų Europos žydų modernizmo projektą.

Rašydamas „modernizmas“ pirmiausia omenyje turiu modernistinę demokratizacijos idėją – tikėjimą, kad masių demokratija ne tik įmanoma ir sveikintina, bet ir kad tiesiog nėra jokio kito kelio žmonijai žengti priekin, bei aktyvų darbą prie šio projekto. Bundo „naujasis žydas“ nuo bolševikų „naujojo žmogaus“ skyrėsi esminiais aspektais: kultūrinės autonomijos siekiu ir išdidaus žydiškumo išlaikymu. Kaip rašė Daiva Repečkaitė:

Ikirevoliuciniame susirašinėjime su Žydų darbininkų sąjunga (Bundu), paklaustas, ar revoliucijos labui dirbusios draugės žydės po jos turės kultūrinę autonomiją, [Leninas] atsakė, kad jokiu būdu. Nes kas sudaro kultūrą, jei ne ikirevoliuciniai socialiniai santykiai, religija, ankstesnės normos? Suteikus autonomiją, jo nuomone, darbininkių gyvenimą vėl pradės reguliuoti ikirevoliuciniai lyderiai (rabinai ir bendruomenių vadovai), tarsi pro galines duris bus įnešti ikirevoliuciniai ritualai, o kultūrinis atskirumas trukdys emancipuotis.[16]

Bundas taip pat nebuvo rabinų mylėtojai, bet turėjo kitokią „kultūrinio atskirumo“ idėją – nuskurdusį, persidirbusį, šviesios dienos nematantį prietaringą žydą, kurio gyvenimą visą savaitę valdo viršininkas, per šabą – rabinas, o prie progos – dar ir žandarai arba įsiutusi pogromininkų minia, išmokyti didžiuotis savo kilme ir liaudies (t. y., pasaulietine jidiš, o ne religine hebrajiška) kultūra, mokytis skaityti ir rašyti, domėtis sava politika, literatūra ir teatru, tačiau nepasiduoti ir rožinėms „išrinktosios tautos“ ar aklo internacionalizmo svajonėms.

XX a. 3-asis ir 4-asis dešimtmetis, kai Bundas, uždraustas Sovietų Sąjungoje, daugiausia veikė Lenkijoje ir šiek tiek Lietuvoje, buvo šio projekto žydėjimo laikas. Aplink partijos branduolį kūrėsi įvairiausi kultūriniai, sveikatingumo ir tarpusavio pagalbos judėjimai.

Tarp ryškiausių – Lenkijos Bundo jaunimo organizacija „Ateitis“ (Cukunft), turėjusi net iki 12 tūkst. narių, kurie užaugę prisijungdavo prie pagrindinės Bundo organizacijos ir netgi tapdavo jos lyderiais.[17] Panaši organizacija veikė ir cariniame bei tarpukario Kaune – tik vadinosi „Mažuoju Bundu“ (Kleiner Bund). Tarp aktyviausių joje buvo Slobodkos ješivos studentai, kurie susirinkimus rengdavo ne tik pačioje ješivoje, bet ir Vilijampolės sinagogose. Pagrindinė „mažųjų bundistų“ veikla buvo kova prieš nesąžiningus darbdavius – jei kurį jaunąjį žydą viršininkas nuskriausdavo, kiti jaunuoliai neidavo pas jį dirbti ar pirkti bei ragindavo prie boikoto prisijungti ir savo draugus.[18]

Populiarūs buvo ir bundistinis kūno kultūros judėjimas „Aušrinė“ (Morgnštern) bei Centrinė žydų mokyklų organizacija (Centrale Jidiše Šule Organizacie, CYŠO arba TSYSHO). Pastaroji, įkurta 1921 m. Lenkijoje, nebuvo atvirai „Bundo“, tačiau jos aktyvo daugumą sudarė bundistai. 3-ojo dešimtmečio pabaigoje ji prižiūrėjo virš tūkstančio bibliotekų, 46 darželius, 114 pradinių mokyklų, 52 vakarines mokyklas, tris gimnazijas ir vieną mokytojų seminariją – visose jose buvo mokoma jidiš kalba.

Nespalvota nuotrauka: vaikai, stovintys rateliu, susikibę už rankų
Vaikai Medemo sanatorijoje Miedzešine, XX a. 3-4 deš. YIVO nuotr.

CYŠO pasididžiavimas buvo Medemo sanatorija Miedzešine, šalia Varšuvos (dabar – vienas Varšuvos rajonų). 1924-aisiais JAV mirusio Bundo lyderio Vladimiro Medemo garbei pavadintoje sanatorijoje nuo 1926 iki 1939 m. nuo tuberkuliozės iš viso gydėsi apie 10 tūkst. vaikų ir jaunuolių. Sanatorijos komitetas, kuriam vadovavo kitas Bundo lyderis, iš Paberžės (dabar Vilniaus raj.) kilęs Nojechas Portnojus, direktoriumi paskyrė patyrusį mokytoją Šloimę Glinskį. Lenkijos žydų profsąjungų ir JAV žydų darbuotojų organizacijų išlaikoma sanatorija, nors ir nedidelė, savo novatoriškumu ir kolektyvine dvasia garsėjo visame pasaulyje. Apie vadinamąją „socialistinę vaikų respubliką“ 1935 m. sukurtas dokumentinis filmas „Mes ateinam“ (Mir kumen on) Lenkijoje kelerius metus buvo draudžiamas ir pirmą kartą vietinei publikai parodytas tik 1938 m. Vilniuje.[19]

 

Pabaiga

Nesunku, deja, atspėti, kada Bundas pasibaigė. Žinoma, tai nebuvo taip paprasta – bundistai buvo tarp getų sukilimų Varšuvoje, Vilniuje ir kitur lyderių, nemažai jų už teisę būti žydais Rytų Europoje kovojo iki pat paskutiniosios. Po karo Bundas trumpam buvo atsikūręs socialistinėje Lenkijoje, taip pat įsisteigė jo padaliniai šalyse, į kurias bundistai emigravo – JAV, Australijoje, Argentinoje bei, kad ir kaip būtų ironiška, Izraelyje.

O kas liko mums, tokiems kaip aš – gojui[20] socialistui iš miesto, kuris jau sunkiai, lyg pro senatvinės demencijos rūką, bet dar pamena, kad buvo vadinamas Vilne (ווילנע)?

Liko idėjos, dėl kurių kadaise stengtasi, organizuotasi ir dirbta. Kai kurios iš jų – vis dar labai šviežios, net XXI a. pradžioje ir net erdvėje, kuri jau ir pocarinė, ir poholokaustinė, ir posocialistinė, bet dar labai labai nepokapitalistinė. Pirmoji – apie radikalumą, kartu išliekant savimi, o gal net būnant labiau savimi nei bet kada anksčiau. Iš štetlų purvo ir pilkumos, sinagogos ir šeimos patriarcho šešėlio, amatininkų dirbtuvių ir fabrikų vargo išaugę bundistai ir bundistės nenusivalė savo žydiškumo stigmos – atvirkščiai, paėmė tai, ką jau nori nenori turėjo, ir siekė tai suliaudinti, demokratizuoti, tame ir ieškoti įkvėpimo rytojaus pasauliui.

Kita – tai doikait, idėja, kad būti, gyventi ir kovoti galima čia. Nei atsiprašinėjant, kad oi, netyčia ėmei ir atsidūrei ten, kur kažkam, matai, painiojiesi po kojom; nei laukiant mesijo ar svajojant apie pažadėtąją žemę, kurioje tai jau tikrai viskas bus nuostabu. Mums, dabar tarp prėskų Rytų ir Vakarų utopijų / distopijų kaip niekad įstrigusiems rytų europiečiams, ši žydiška-socialistinė idėja tikrai galėtų būti labai pravarti.

Beje, kad nekiltų nesusipratimų – doikait neturi nieko bendro nei su antiimigracinėmis, nei su „protėvių žemės“ idėjomis. Tai interviu pabrėžia ir sąjūdžio „Jidiškait“, lankančio su jidiš kultūra bei Bundu susijusias vietas, organizatorė Clara Fester: „Vienas iš dalykų, su kuriais kovojame, tai sugrįžimo „atgal“ į Rytų Europą idėja. Mūsų doykat modelis moko pažvelgti į vietas, po kurias keliaujame, iš dabarties perspektyvos. Nelankome šių miestų tam, kad surastume tikrąją tėvynę ar savo ištakas. Skatiname kritišką santykį su nostalgija ir mintį, kad sugrįžimas namo į Rytų Europą tokiomis aplinkybėmis yra įsivaizduojamas.“[21] Kitaip tariant, „čia“ esi ne todėl, kad tau „priklauso“ čia būti – bent ne labiau, nei bet kam kitam, kas irgi čia.

Ir, galiausiai, jei jau prabilome apie nostalgiją – idėja, kurią ta pati Fester pristatė labai elegantiškai: „[J]eigu žmonės buvo nužudyti, tai dar nereiškia, kad tų nužudytųjų idėjos ar politiniai planai buvo neteisingi. Tai tereiškia, kad jie buvo nužudyti.“[22] Visa žydų socializmo istorija – tai kovos esant nuokalnėje ir nuolatinių pralaimėjimų bei bandymų iš naujo istorija. O kovoti, pralaimėti ir, galbūt kai ką pakeitus, galbūt perėjus į kitą sferą, kisti ir bandyti iš naujo – naudingas įgūdis bet kam, ne tik žydams ir ne tik socialistams.


Straipsnis pirmą kartą publikuotas Kauno menininkų namų parodos „Pirmiausia veiksmas buvo!“ zine.

Viršelio paveikslas – Sam Rothbort „Bundistė Itka daužo langus“. XX a. 4-5 deš.

Tomas Marcinkevičius gimė 1987 m. Alytuje, šiuo metu gyvena Vilniuje, Antakalnyje. Užsiima vertimu, redagavimu, publicistika, lietuvių kalbos mokymu, yra portalo GPB.lt redkolegijos ir Gegužės 1-osios profsąjungos narys. Vilniaus universitete baigė žurnalistikos bakalaurą, Vytauto Didžiojo universitete – socialinės ir politinės kritikos magistrą.

 

Išnašos

[1] Piotr Wrobel, „From Conflict to Cooperation: the Bund and the Polish Socialist Party, 1897–1939“, Jewish Politics in Eastern Europe: the Bund at 100, red. Jack Jacobs, New York: New York University Press, 2001; p. 155-171.
[2] Jack Jacobs, „The General Jewish Workers’ Bund“, The Cambridge History of Socialism, vol. 2, red. Marcel van der Linden, Cambridge: Cambridge University Press, 2023; p. 152-170.
[3] Naomi Shepherd, A price below rubies: Jewish women as rebels and radicals. Cambridge, MA: Harvard University Press, 1994; p. 139.
[4] The Cambridge History of Socialism, vol. 2, p. 154.
[5] Francois Guesnet, „Khevres and Akhdes: the Change in Jewish Self-organization in the Kingdom of Poland before 1900 and the Bund“, The Bund at 100; p. 3-12.
[6] Theodore R. Weeks, „From ,Russian’ to ,Polish’: Vilna-Wilno 1900-1925“, Washington: Southern Illinois University at Carbondale, 2004.
[7] Hershl Hartman, „Splits in the Yiddish Socialist Movement“, Jewish Currents, 2017 m. liepos 28 d.
[8] Steve Fraser, Labor Will Rule: Sidney Hillman and the Rise of American Labor, New York: Free Press, 1991; p. 14.
[9] „Khevres and Akhdes“, p. 5-10.
[10] The Cambridge History of Socialism, vol. 2, p. 156.
[11]  Ten pat, p. 158.
[12] Joshua D. Zimmerman, „The Influence of the ‘Polish Question’ on the Bund’s National Program, 1897-1905, The Bund at 100, p. 28-45.
[13] Ten pat, p. 36.
[14] Bernard K. Johnpoll, The Politics of Futility: the General Jewish Workers’ Bund of Poland, 1917-1943, Ithaca, NY: Cornell University Press, 1967.
[15] Johnpoll, „The Jewish Bund in Russia: From Its Origins to 1905, by Henry J. Tobias“, Commentary, 1973 m. gegužė.
[16] Daiva Repečkaitė, „Socializmas ir kultūra: reformos ir revoliucijos“, Daiva Repečkaitė, 2012 m. liepa.
[17] The Cambridge History of Socialism, vol. 2, p. 156.
[18] Dov Lipec, „Kovno“, JewishGen KehilaLinks.
[19] Gertrud Pickhan, „Medem Sanatorium“, The YIVO Encyclopedia of Jews in Eastern Europe.
[20] Kiek pajuokiamas žydų pavadinimas nežydams.
[21] James Robertson, Clare Fester, „Nuo sienos iki sienos“, Šiaurės Atėnai, 2017 m. sausio 27 d., vertė Karolis Dambrauskas.
[22] Ten pat.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *