fbpx

Sovietų Sąjunga

Su gimtadieniu, misteri Landsbergi

Su gimtadieniu, misteri Landsbergi

„Mūsų visų prosenelis“ Vytautas Landsbergis šią savaitę švenčia jubiliejų. Ta proga publikuojame tekstą – Sergejaus Loznicos filmo „Misteris Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ recenziją – kuriame aptariamas profesoriaus mitas ir palikimas. Tautos vienytojas, moralinis autoritetas, aštrus tiesos balsas – jis nėra nė vienas iš šių dalykų.

Agresoriui visada reikia taikos, priespaudą kenčiantiems visada reikia išlaisvinimo

Agresoriui visada reikia taikos, priespaudą kenčiantiems visada reikia išlaisvinimo

Kalbant apie karus ir karines intervencijas, esama (ne tik kairei būdingos) tendencijos teikti prioritetą taikai ir stabilumui, o ne teisingumui ir lygybei. Ir anksčiau, ir dabar, remiantis netvirtais moraliniais ir „neutralumo“ pagrindais, iš saugaus atstumo sutinkama palaikyti prievartą. Žinoma, prieštarauti tam nereiškia palaikyti karą. Tai būtų mažų mažiausiai žiauru. Tačiau mes visi privalome būti itin apdairūs šaukdamiesi taikos. Pastaruosius 20 metų Balkanuose besitęsianti taika vis labiau primena laikinas paliaubas. Prieš taiką privalome reikalauti teisingumo ir lygybės. Čia būtina prisiminti Lenino teiginį: „Arba revoliucija užkirs kelią karui, arba karas sužadins revoliuciją.“

Ką galime padaryti dėl Ukrainos?

Ką galime padaryti dėl Ukrainos?

Kaip kairieji mes, žinoma, norime taikos. Tačiau kokios taikos mes norime? Ar taikos sau, t.y. kad tik niekas mūsų nekliudytų, ar jos siekiame ir kitiems? Kitaip tariant, kas gi turėtų gyventi taikoje? Ar agresorius irgi jos nusipelnė? Ar taika – tai gyvenimas su kiek mažiau siautėjančiu agresoriumi, ar apskritai be jo? Ar taika tėra ne-karo būsena, ar tai būvis, kuriame pasikartosiančios agresijos tikimybė sumažinta kiek tik įmanoma? Galiausiai, kas kalba apie taiką? Ar šiandien garsiai [gal net „rėksmingai“?] bereikalaujantieji taikos kuo nors rizikuoja lyginant su tais, kurie įvertindami visą padėties sumautumą kukliai taikos tikisi? Karo Ukrainoje kontekste akivaizdu, kad taikos neturi būti siekiama bet kokia kaina. Ir juo labiau ne teisingumo kaina.

Apie Lietuvos kolektyvinę traumą ir kitus demonus

Apie Lietuvos kolektyvinę traumą ir kitus demonus

Sovietų Sąjungos kaip lageryje įšalusio inkliuzo supratimas leidžia siekti ir dar vieno kažkodėl itin geidžiamo tikslo – nacistinių ir komunistinių režimų pripažinimo tolygiais. Lietuvoje genocido muziejų įkūrėm, pripažinom ir pasmerkėm tiek trėmimus, tiek servelato įvairovės stygių, bet štai tarptautinėje arenoje vis dar jaučiamės nepatenkinti.

Darbas ir lytis Rytų Europoje: įspūdžiai iš feminizmo konferencijos

Darbas ir lytis Rytų Europoje: įspūdžiai iš feminizmo konferencijos

Kol populiarusis ir matomiausias Lietuvos feminizmas be perstojo atsiverinėja, kaip „savo braižo ieškantis“ ir „besigryninantis“ kaleidoskopas, nuo ryžtingų sprendimų ir veiksmų nuolatos užlaikomas begaliniais pusfabrikatinių diskusijų procesais, atsiranda rimtesnių ir pakankamai toli siekiančių vietinių proveržių. Nors įvykis ambicingas, idėjiškai koncentruotas, turintis reiklią bei kryptingą funkciją ir nenusiteikęs leistis į tam tikrus kompromisus, bet: ar sutelkta žinių ir pažinčių gausa nuties planus tolimesnėms didesnio mastelio iniciatyvoms?