Nors išdidusis žydų Bundas pasisakė už tautų santarvę, atvirą ir teisingą visuomenę, kurios įrašytos ir dabartinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, organizacija jas įsivaizdavo visiškai kitaip ir labai savitai, grindė idėjomis, kurios čia ir dabar būtų labai „kitos“. Bet gal būtent tos, dabar neva atgyvenusios, „egzotiškos“ idėjos ir yra tas palikimas, kurį galėtume atrasti Bundo vaiduokliuose?
Šiuo metu miestą jau kelias kadencijas valdo vienas asmuo ar, tiksliau, viena šeima. Kaunas yra tikriausia Matijošaičių kolonija: jaunosios šeimos atžalos supirkinėja sklypus geriausiose miesto vietose, miesto administracija veikia lyg tikras koloniją administruojantis ir vietos „monarchų“ šeimą aptarnaujantis biurokratinis aparatas. Kaip ir tradicinės, ši pradžioje rinkta ir tik vėliau vis labiau kolonijinę priminti pradėjusi miesto valdžia anaiptol nėra vienareikšmiškai bloga. Nustekentame ir anksčiau chaotiškai tvarkytame mieste įvedama racionali tvarka, miestas vystomas: asfaltuojamos gatvės, granito plokštėmis grindžiamos aikštės, steigiami verslo centrai, gausėja pramogų ir laisvalaikio praleidimo vietų. Žinoma, viskas (taip pat ir) tam, kad kaip UAB tvarkomas miestas generuotų didesnę grąžą tikriesiems jo šeimininkams.
Dar vienas turto mokesčių poveikis – mažesnės būsto kainos. Kiekviena šeima, kiekvienas namų ūkis turi tam tikrą pinigų sumą būstui – tiek, kiek turi, ir ne daugiau. Kažkas tuos pinigus gaus. Jie arba atiteks valstybei, iš dalies per mokesčius, ir bus panaudoti vaikų darželiams, sveikatos, krašto apsaugai, keliams tiesti, visiems tiems dalykams, kurie iš tikrųjų yra produktyvūs ir padeda žmonėms bei ekonomikai. Arba jie gali atitekti bankams. Sumažėjus NT mokesčiui, būsto kaina kyla, nes lieka daugiau pinigų NT įsigyti. Bankams tai patinka, nes tai reiškia didesnes paskolas, didesnius komisinius ir didesnius skolos aptarnavimo mokėjimus. Bankų ir NT sektoriaus atstovai tvirtina, kad tai blogas sumanymas, nes reikia apginti močiutę.
„Mūsų visų prosenelis“ Vytautas Landsbergis šią savaitę švenčia jubiliejų. Ta proga publikuojame tekstą – Sergejaus Loznicos filmo „Misteris Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ recenziją – kuriame aptariamas profesoriaus mitas ir palikimas. Tautos vienytojas, moralinis autoritetas, aštrus tiesos balsas – jis nėra nė vienas iš šių dalykų.
Kalbant apie karus ir karines intervencijas, esama (ne tik kairei būdingos) tendencijos teikti prioritetą taikai ir stabilumui, o ne teisingumui ir lygybei. Ir anksčiau, ir dabar, remiantis netvirtais moraliniais ir „neutralumo“ pagrindais, iš saugaus atstumo sutinkama palaikyti prievartą. Žinoma, prieštarauti tam nereiškia palaikyti karą. Tai būtų mažų mažiausiai žiauru. Tačiau mes visi privalome būti itin apdairūs šaukdamiesi taikos. Pastaruosius 20 metų Balkanuose besitęsianti taika vis labiau primena laikinas paliaubas. Prieš taiką privalome reikalauti teisingumo ir lygybės. Čia būtina prisiminti Lenino teiginį: „Arba revoliucija užkirs kelią karui, arba karas sužadins revoliuciją.“
Kaip kairieji mes, žinoma, norime taikos. Tačiau kokios taikos mes norime? Ar taikos sau, t.y. kad tik niekas mūsų nekliudytų, ar jos siekiame ir kitiems? Kitaip tariant, kas gi turėtų gyventi taikoje? Ar agresorius irgi jos nusipelnė? Ar taika – tai gyvenimas su kiek mažiau siautėjančiu agresoriumi, ar apskritai be jo? Ar taika tėra ne-karo būsena, ar tai būvis, kuriame pasikartosiančios agresijos tikimybė sumažinta kiek tik įmanoma? Galiausiai, kas kalba apie taiką? Ar šiandien garsiai [gal net „rėksmingai“?] bereikalaujantieji taikos kuo nors rizikuoja lyginant su tais, kurie įvertindami visą padėties sumautumą kukliai taikos tikisi? Karo Ukrainoje kontekste akivaizdu, kad taikos neturi būti siekiama bet kokia kaina. Ir juo labiau ne teisingumo kaina.
Sovietų Sąjungos kaip lageryje įšalusio inkliuzo supratimas leidžia siekti ir dar vieno kažkodėl itin geidžiamo tikslo – nacistinių ir komunistinių režimų pripažinimo tolygiais. Lietuvoje genocido muziejų įkūrėm, pripažinom ir pasmerkėm tiek trėmimus, tiek servelato įvairovės stygių, bet štai tarptautinėje arenoje vis dar jaučiamės nepatenkinti.
Kol populiarusis ir matomiausias Lietuvos feminizmas be perstojo atsiverinėja, kaip „savo braižo ieškantis“ ir „besigryninantis“ kaleidoskopas, nuo ryžtingų sprendimų ir veiksmų nuolatos užlaikomas begaliniais pusfabrikatinių diskusijų procesais, atsiranda rimtesnių ir pakankamai toli siekiančių vietinių proveržių. Nors įvykis ambicingas, idėjiškai koncentruotas, turintis reiklią bei kryptingą funkciją ir nenusiteikęs leistis į tam tikrus kompromisus, bet: ar sutelkta žinių ir pažinčių gausa nuties planus tolimesnėms didesnio mastelio iniciatyvoms?
