fbpx
Jeffrey Sommerso nuotrauka, kurioje jis stovie prie senovinio namo sienos

Politinis ekonomistas Jeffrey Sommersas: apie infliaciją Baltijos šalyse, turtingų močiučių apsaugą ir ES taisyklių nesilaikymą

Dar vienas turto mokesčių poveikis – mažesnės būsto kainos. Kiekviena šeima, kiekvienas namų ūkis turi tam tikrą pinigų sumą būstui – tiek, kiek turi, ir ne daugiau. Kažkas tuos pinigus gaus. Jie arba atiteks valstybei, iš dalies per mokesčius, ir bus panaudoti vaikų darželiams, sveikatos, krašto apsaugai, keliams tiesti, visiems tiems dalykams, kurie iš tikrųjų yra produktyvūs ir padeda žmonėms bei ekonomikai. Arba jie gali atitekti bankams. Sumažėjus NT mokesčiui, būsto kaina kyla, nes lieka daugiau pinigų NT įsigyti. Bankams tai patinka, nes tai reiškia didesnes paskolas, didesnius komisinius ir didesnius skolos aptarnavimo mokėjimus. Bankų ir NT sektoriaus atstovai tvirtina, kad tai blogas sumanymas, nes reikia apginti močiutę.

Šio straipsnio taip pat galite klausytis:

Kas kursto dviženklę infliaciją Baltijos šalyse? Kiek pagrįstas dažnai girdimas argumentas, kad tolesnis darbo užmokesčio didinimas tik dar labiau paskatins infliaciją? Turto mokesčiai turi defliacinį poveikį ir yra tinkama priemonė infliacijai mažinti. Tačiau kaip šiuos mokesčius apginti prieš „finansų ekspertus“ ir mitinių turtingų Vilniaus senamiesčio bobučių gynėjus? O jei pavyktų, ką reikėtų daryti su pinigais, surinktais iš šių didesnių mokesčių? Europos Centrinis Bankas su augančiomis kainomis kovoja keldamas palūkanų normas. Trumpuoju laikotarpiu ši ekonominė šoko terapija galėtų padėti sumažinti infliaciją, tačiau ar trumpalaikė nauda pateisina žmonėms išaugusią skolų naštą? Ko galime pasimokyti iš praeities krizių, kovodami su infliacija ir gyvenimo brangimu? Galų gale, kodėl visos sėkmingai išsivysčiusios šalys tą padarė sąmoningai vienaip ar kitaip iškraipydamos rinką ir… kaip Japonija įsteigė pirmąją idėjų kalvę (think tanką), pavadintą Barbarų knygų tyrimo institutu.

Šiomis ir kitomis temomis lapkritį GPB kalbėjosi su Lietuvoje viešėjusiu Viskonsino-Milvokio universiteto (JAV) politinės ekonomijos ir viešosios politikos profesoriumi Jeffrey Sommersu. Baltijos šalimis jis domisi jau seniai, nuo tada, kai atvyko į Latviją 1995 m., ir yra kviestinis Stokholmo ekonomikos mokyklos Rygoje profesorius. Viešėdamas Lietuvoje Sommersas dalyvavo steigiamojoje Lietuvos socialdemokratų partijos Solidarumo instituto konferencijoje „Išbrangus gyvenimui: solidarumo iššūkiai ir sprendimai Baltijos šalyse“ lapkričio 3–4 d.

 

– Kas, jūsų manymu, yra pagrindiniai infliacijos veiksniai Baltijos regione? Ar sutiktumėte su tais, kurie teigia, kad vienas iš pagrindinių – augantis darbo užmokestis?

– Tokį diskursą girdime visame pasaulyje, ir galėtume sakyti, kad vyriausybės parama per COVID pandemiją suvaidino tam tikrą vaidmenį. Tačiau tai anaiptol nėra vienintelis veiksnys. Infliacijos pradžia išties sutapo su COVID, nes sutrūkinėjo visos tos trapios tiekimo grandinės, kuriose bet koks pertrūkis gali sukelti didelių problemų. O kadangi žmonės turėjo sėdėti namuose, jie nustojo vartoti paslaugas ir ėmė gausiau vartoti prekes.

Tuo pat metu buvo sutrikdytos tiekimo grandinės visoje Rytų ir Pietryčių Azijoje, o tai sukėlė kainų augimą. Dar ir dabar tai pakursto infliaciją, tiekimo grandinėse dar liko problemų, jos dar visiškai nedingo. Tačiau pagrindinė problema – energetika ir karas. Visgi šilta žiema Europoje padeda mažinti infliaciją.

Kai kurie ekonomistai, pvz., Larry Summersas, labai anksti ėmė tvirtinti, kad rizikuojame sukurti darbo užmokesčio ir kainų spiralę, kuri sukeltų infliaciją. Nenoriu to visiškai atmesti, bet situacija labiau primena XX a. 8-ąjį dešimtmetį: dideli žaliavų kainų šuoliai kelia infliaciją. Nesakau, kad kiti faktoriai nesvarbūs, bet problema pastaruoju metu buvo būtent metalai, maistas, nafta ir dujos. Priklausomai nuo karo eigos, orų ir COVID mutacijų, ji vėl gali paaštrėti.

Gali būti, kad tam tikrą vaidmenį vaidina ir paklausa, kurią sukėlė NATO pajėgų dislokavimas čia ir kitose regiono šalyse palei Ukrainą – nes infliacija didžiausia Moldovoje ir Baltijos šalyse, kur energija buvo perkama trumpalaikėmis neatidėliotinų sandorių kainomis, todėl 2022 m. rudenį kainos kilo sparčiausiai.

Taigi, reikia žiūrėti specifiškai. O kalbant apie vyriausybių paramą gyventojams ir infliaciją – pažvelkite į Suomiją. Visiškai šalia Estijos, bet ten infliacija 6%, todėl aš netikiu argumentu, kad infliaciją sukėlė tik darbo užmokestis, nes kitur tai nefigūruoja.

Rygos miesto panorama

Ryga. Autorius: Diego Delso’as

– Ar yra kokių nors būtent Baltijos šalis veikiančių veiksnių?

– Ilgą laiką Baltijos šalyse darbo užmokesčio augimas atsiliko nuo produktyvumo. O paskui atlyginimai ėmė augti sparčiau nei našumas. Taigi iš dalies ši infliacija – kainos, prisivejančios darbo užmokestį. Taigi tiesa, kad kurį laiką darbo užmokestis augo sparčiau nei našumas, tačiau iš dalies tai tiesiog kompensavo ankstesnį jo stagnavimą.

Kita problema – nekilnojamojo turto kainos. Tai sena Baltijos šalių problema. Dar 2004–2005 m. kartu su senu bičiuliu Michaelu Hudsonu rašėme straipsnius, perspėdami, kad pas jus pučiasi didžiulis būsto kainų burbulas, kurį pildo į jūsų bankus plaukiantys ir kainas pučiantys skandinaviški pinigai. Bandėme kelti labai paprastą klausimą: pažvelkite į savo piliečių pajamas bei jų augimo prognozes, o tada pažvelkite į būsto kainas. Kaip tas paskolas bus galima grąžinti? Niekam tai nerūpėjo. Visi džiaugėsi uždarbiu iš komisinių už parduodamą NT. Taigi, turime šią nuolatinę problemą. Vienintelis būdas ją realiai išspręsti – nors ši žinia gali jums ir nepatikti – yra didesni NT mokesčiai.

– Kaip tik apie tai kitas klausimas: ar NT apmokestinimas ir progresinių mokesčių įvedimas būtų tinkamos priemonės kovai su infliacija? Tai gali būti nepopuliarus sprendimas, bet kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

– Klausimas, ar reikia valgyti daržoves ir sergant gerti vaistus? Galbūt kai kam neskanu, bet sveika. Negali kasdien valgyti cukraus vatą ir šokoladą ir tikėtis, kad viskas bus gerai. Nesiūlau didinti visų mokesčių, tačiau mokesčiai iš prigimties yra defliaciniai. Taigi, jei atsiduri infliacinėje situacijoje, vienas iš galimų veiksmų – padidinti mokesčius. Ne maistui, tai svarbu, nes nuo visų mokesčių tam tikra prasme vieni laimi, o kiti pralaimi. Bet brangiam NT – taip.

Geriausia tai padaryti taip, kad iš surinktų lėšų būtų kuriama vertė, investuojama į gerovę ir našumą ateityje. Tačiau visos šiuolaikinės ekonomikos taiko turto mokesčius, nes kitaip tektų labiau apmokestinti pajamas. O pajamų mokesčiai daug labiau slegia dirbančius žmones. Tad jei nori sumažinti mokesčių naštą dirbantiems žmonėms, turi didinti turto mokesčius. Ir vėlgi, jie gali būti progresyvūs ir nebūtinai smogti dirbantiesiems.

jei nori sumažinti mokesčių naštą dirbantiems žmonėms, turi didinti turto mokesčius

Dar vienas turto mokesčių poveikis – mažesnės būsto kainos. Kiekviena šeima, kiekvienas namų ūkis turi tam tikrą pinigų sumą būstui – tiek, kiek turi, ir ne daugiau. Kažkas tuos pinigus gaus. Jie arba atiteks valstybei, iš dalies per mokesčius, ir bus panaudoti vaikų darželiams, sveikatos, krašto apsaugai, keliams tiesti, visiems tiems dalykams, kurie iš tikrųjų yra produktyvūs ir padeda žmonėms bei ekonomikai. Arba jie gali atitekti bankams. Sumažėjus NT mokesčiui, būsto kaina kyla, nes lieka daugiau pinigų NT įsigyti. Bankams tai patinka, nes tai reiškia didesnes paskolas, didesnius komisinius ir didesnius skolos aptarnavimo mokėjimus.

Bankų ir NT sektoriaus atstovai tvirtina, kad tai blogas sumanymas, nes reikia apginti močiutę. Staiga jie labai susirūpina šia pažeidžiama grupe – pensininkais. Jie jums ims pasakoti apie močiutę, kuri iš prieškario paveldėjo 160 kvadratinių metrų butą Vilniaus centre, ir jei pakelsite jai NT mokestį, ji atsidurs gatvėje. Nesvarbu, kad visoje šalyje yra gal tik trys moterys, atitinkančios šį apibūdinimą, ir tikrai įmanoma tas tris močiutes apsaugoti – mokestį surinkti po jos mirties iš to, kas paveldės tą 600 tūkst. eurų vertės butą ir turės iš ko susimokėti. Taigi, tai prastas argumentas. Liberalai bando suklaidinti dirbančius žmones, sakydami, kad socialdemokratai nori didinti jiems mokesčius ir išmesti močiutę į gatvę.

Bet bus ir pralaimėjusiųjų. Pralaimės bankai, o tai yra gerai, nes atsiras daugiau pinigų kitiems svarbesniems dalykams. Pralaimės NT sektorius. Ir kai kurie savininkai, kuriems tiesiog pasisekė istorijos loterijoje ir jie gavo labai vertingo NT. Savaime suprantama, jie mokės daugiau ir nebegaus naudos iš beprotiško kainų augimo. Tačiau mainais jie gaus mažiau finansinių krizių ir stabilesnę ekonomiką bei visuomenę.

Jums paprasčiausiai reikia modernesnės turto mokesčių struktūros. Esant dabartinėms kainoms, skolos aptarnavimo įmokos tiesiog per didelės, kad būtų tvarios. Turimus išteklius reikia nukreipti į kitas sritis.

– Reaguodamas į infliaciją, Europos Centrinis Bankas pakėlė palūkanų normas. Jis taip pat pradėjo taikyti naują pinigų politikos transmisijos apsaugos instrumentą (ang. Transmission Protection Instrument), kad sumažintų obligacijų platinimą ir nuramintų finansų rinkas. Ar to pakanka užsibrėžtiems tikslams pasiekti?

– Didžia dalimi šios priemonės yra trumpalaikės. Bendras palūkanų normų didinimas, žinoma, turi defliacinį poveikį, todėl veikia.

– …trumpuoju laikotarpiu?

– Kaip kada. Jei palūkanos liks aukštos, jos ir toliau veiks, slopindamos ekonomiką. Tai jau matėme JAV Carterio prezidentavimo pabaigoje ir Reagano administracijos pradžioje. Paulas Volckeris, kuris buvo mūsų Federalinės rezervų sistemos valdybos pirmininkas, sukėlė monetarinį šoką. Vyravo didžiulę infliaciją, todėl jis pakėlė palūkanų normas, dėl ko būsto paskolų palūkanos pašoko iki 18–19%. Tai išsprendė infliacijos problemą, tačiau daugybė žmonių neteko darbo. Tai sukėlė recesiją ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Kadangi kitos šalys turėjo daug skolų JAV doleriais, tai sukėlė pasaulinę skolų krizę, kuri truko 20 metų.

Taigi, kaina buvo milžiniška. ECB neturi daug priemonių. Statybų sektoriaus dusinimas – būtent tai bankas ir daro, nes jis susietas su daugeliu kitų sektorių – yra būdas sulėtinti ekonomiką, sumažinti paklausą ir taip sumažinti algas. Tačiau galiausiai teks išspręsti žaliavų kainų infliacijos, kuri yra pagrindinis infliacijos šaltinis, problemą. Lygiai kaip ir 8-ajame dešimtmetyje, kai dėl jos taip pat kaltino darbo užmokestį. Tačiau nepriklausomas kintamasis, 8-ajame dešimtmetyje atsiradęs veiksnys, kurio nebuvo anksčiau, buvo staigus energijos kainų šuolis, dėl kurio vėliau šoktelėjo maisto ir iškasenų kainos. Taigi, daugeliu atžvilgių anuometinė situacija panaši į mūsų dabartinę padėtį.

debesys virš Europos centrinio banko

Apsiniaukęs ECB. Autorius: Patrickas Stollas

– Yra sakančių, kad mūsų dabartinė situacija unikali ir senieji modeliai nebūtinai tinka.

– Ir taip, ir ne. Senoji situacija [XX a. 8-ajame dešimtmetyje] susidarė, kai anksčiau kolonizuotos pasaulio šalys pajuto savo galią. OPEC – Naftą eksportuojančių šalių organizacija – per 1973 m. Jom Kipuro karą pamatė, kad gali nubausti Izraelį remiančias šalis tiesiog šiek tiek sumažindama naftos gavybą. Ir tai padarė. Dėl to naftos kainos šoktelėjo 300%. Ir tada jos pagalvojo: kam sustoti? Ši priemonė puikiai veikia.

Taigi Iranas, kuris buvo JAV sąjungininkas, pareiškė: jūs imate mūsų naftą, gaminate įvairius naftos chemijos produktus ir parduodate mums juos 1 000% brangiau. Mes manome, kad ir mes turime teisę tą daryti – ir darysime. Iranas kaip tarė, taip padarė, o JAV ekonomikai tai atnešė milžiniškų nuostolių. Prisiminkime, kad tuo metu mūsų ekonomika kurą naudojo perpus mažiau efektyviai, o naftos ar dujų patys išgaudavome ne tiek ir daug.

Vėlgi, ši problema buvo sprendžiama didžiuliais monetariniais sukrėtimais, kurių ėmėsi Paulas Volckeris. Tačiau po to būta kitų susitarimų. Palaikėme glaudžius santykius su Saudo Arabija, kuri uždirbo milžiniškus turtus iš šios netikėtos energijos krizės. Saudoarabai nežinojo nė ką daryti su tais pinigais, neturėjo bankų, kurie galėtų juos paimti. Todėl jie siuntė pinigus į Niujorko ir Londono bankus. Ir tada Henry Kissingeris rado puikų problemos sprendimą. Jis tarė saudoarabams: pažvelkite į pasaulį, koks jis chaotiškas, šitiek kenčiančių žmonių, buvusios kolonijos kelia beprotiškus reikalavimus. Ir pažvelkite į Jungtines Valstijas, supamas didžiulių vandenynų iš abiejų pusių. Savo pinigams nerasite saugesnės vietos nei JAV iždo vekseliai. Tiesiog pirkite mūsų skolą. O kad jūsų investicija būtų dar saugesnė, savo naftą visiems kitiems parduokite tik doleriais.

Jie taip ir padarė. Dėl to JAV doleris tapo pasauline rezervine valiuta ir šalis iš to gavo milžiniškos naudos. Kitas žingsnis kilo iš šio glaudaus JAV ir Saudo Arabijos bendradarbiavimo. JAV, o konkrečiai – Carterio patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Zbigniewas Brzezinskis, norėjo įvilioti Sovietų Sąjungą į karą Afganistane – vėliau jis sakė, kad norėjo „duoti jiems jų Vietnamą“. Brzezinskis buvo didelis lenkų nacionalistas ir iš esmės vykdė užsienio politiką, nukreiptą prieš Sovietų Sąjungą.

9-ojo dešimtmečio viduryje JAV privertė Saudo Arabiją padidinti naftos gavybą ir numušti kainas, kad smogtų sovietams, nes jų ekonomika stagnavo ir vis labiau priklausė nuo naftos eksporto. 1970 m. sovietai nusprendė, kad dėl išaugusių naftos kainų yra turtingi, ir, tikėdamiesi, kad taip bus visada, ėmė ginkluotis. Tačiau Brzezinskis numušė naftos kainą iki 10 dolerių už barelį. JAV ekonomikai tai buvo puiku – vėl atsirado pigios energijos ir visiems reikėjo JAV dolerių naftai pirkti. Saudo Arabija buvo didžiausia naftos eksportuotoja ir galėjo daugmaž vienašališkai nuspręsti, kuria valiuta bus vykdomi naftos sandėriai.

Jungtinėms Valstijoms tai buvo puikus laikotarpis, tęsęsis iki dabar. Geografas Davidas Harvey tai pavadino XX a. 8-ojo dešimtmečio krizės „erdviniu sprendimu“. Ta prasme, kad vis daugiau pasaulio išteklių ir darbo jėgos buvo įtraukta į pasaulines gamybos ir vartojimo grandines.

Didelį vaidmenį čia atliko ir Sovietų Sąjungos subyrėjimas. Mes tuo džiaugėmės, nes atsirado oligarchų klasė, kuri norėjo parduoti viską, kas pakliuvo į rankas: nuo naftos iki žalvario gabalų, kuriuos verslūs vyrukai naktį su žibintuvėliu lupdavo nuo kapinių paminklų, nugabendavo į Klaipėdą, sukraudavo į laivą ir išsiųsdavo į JAV ar Vokietiją. Daug prekių iškeliaudavo į pasaulines rinkas ir tai padėjo palaikyti žemas kainas.

Naujos sistemos neturime, todėl, kaip ir 8-ajame dešimtmetyje, turėsime eksperimentuoti ir žiūrėti, kas išeis

Prisidėjo ir Dengo Siaopingo reformos Kinijoje. Dengas suprato, kad turi pertvarkyti Mao laikų ekonomiką. 1977 m. jis nuvyko į Jungtines Valstijas, aplankė keletą gamyklų ir labai apsidžiaugė tuo, ką pamatė. Jis dar nežinojo, kad mato JAV industrijos pabaigos pradžią, ji jam pasirodė labai efektyvi, kaip tik tokia, kokios tuo metu reikėjo Kinijai. Taigi, jie pradėjo reformas, kurios per 30 metų įtraukė šimtus milijonų skurdžiausių Kinijos darbininkų į „pasaulinį darbo armijos rezervą“, kaip tai kartais vadina marksistai, į pasaulinę darbo rinką. Dabar jie visi ėmė gaminti dalykus, kas irgi turėjo defliacinį poveikį.

Visgi dabar matome, kad Kinija išsėmė šio augimo modelio galimybes ir tampa vidutinių pajamų šalimi. Kaime nebeliko valstiečių, išskyrus likusiuosius žemdirbystei palaikyti. Buvusios Sovietų Sąjungos pigios darbo jėgos šventė irgi baigėsi. Dėl karo padėtis dar pablogėjo. Naujos sistemos neturime, todėl, kaip ir 8-ajame dešimtmetyje, turėsime eksperimentuoti ir žiūrėti, kas išeis. Kol kas to nežinome.

– Ką, be ECB intervencijų, turėtų daryti vyriausybės, kad užkirstų kelią skurdo didėjimui ir ekonominiam disbalansui savo šalyse?

– Vėlgi, įvesti NT mokestį, nes tai sumažins būsto kainas, kas yra gerai. Bet aš tikrai padidinčiau neapmokestinamąjį minimumą, pajamų ribą, nuo kurios imami skaičiuoti mokesčiai. Be to, reikėtų pasirūpinti viešosiomis paslaugomis, kad jos būtų teikiamos kuo mažesnėmis sąnaudomis.

Vis tiek žmones reikia maitinti. Niekas nenori, kad jie mirtų gatvėje, nebent keletas neoliberalų, kurie už tokią programą pasisakys visu balsu. Galime daugiau žmonių įdarbinti vaikų darželiuose ir pan. Be to, turėsime rasti naują energetikos paradigmą. Šiame kontekste svarbu taupyti energiją. Svarbu viskas, ką galime padaryti, kad geriau apšiltintume pastatus, naudodami vietoje gaunamas medžiagas. Tačiau tai padaryti bus sunku, kol siautės žaliavų kainų infliacija.

Reikia galvoti apie priemones nacionaliniu lygmeniu, pertvarkyti mokesčių sistemą ir stengtis kuo labiau taupyti brangias žaliavas. Jei karas Ukrainoje baigsis greitai, tuomet galima sulaukti didelių valstybės intervencijų. Jos bus trumpalaikės ir jų infliacinis poveikis greitai praeis. Tačiau jei karas ir jo poveikis energetikai bei visoms žaliavoms užsitęs, turime imti galvoti apie visai naujas priemones.

– Tai mane veda prie kito klausimo. Kaip reikia pertvarkyti institucines struktūras, kad būtų užtikrintas tvaresnis Europos ekonomikos vystymasis ilguoju laikotarpiu?

– Pirmiausia, reikalingas vadinamasis Hamiltono momentas. Alexanderis Hamiltonas buvo pirmasis JAV iždo sekretorius. Siekdamas išspręsti karo skolų, susikaupusių dėl Revoliucinio karo, problemą, jis perėmė jas iš atskirų valstijų ir perdavė federalinei vyriausybei. Jis taip padarė ne todėl, kad buvo geras žmogus, o norėdamas, jog JAV ateityje galėtų skolintis, nes žinojo, kad vystymuisi jai reikės kreditų. Ir tai suveikė.

ES taip pat galėtų pagalvoti, kaip sumažinti dalį narių skolų. Jau žinome, iš kur kils pasipriešinimas: ne tik iš bankų, bet ir iš vokiečių. Tačiau, atvirai kalbant, viena iš priežasčių, kodėl turime tiek daug skolų, yra euras. Dėl jo tam tikri regionai gavo jiems gerokai pervertintą valiutą, o tai reiškia, kad jų eksportas tapo nekonkurencingas. Pavyzdžiui, Italija – šalis, kuri 1960–1990 m. sparčiai augo. Ji turėjo tam tikrų problemų, bet kai įsivedė eurą, visiškai išsimušė iš vėžių. Prancūzija, Ispanija ir Graikija taip pat.

Taip pat euras palengvino išlaidavimą ir skolinimąsi. Šiaurės europiečiai, ypač Baltijos šalių gyventojai, jaučia malonumą baksnodami į Pietų Europą ir sakydami: turite išmokti elgtis tinkamai. Vis dėlto ES gali tekti tiesiog nurašyti dalį šios skolos. O paskui galvoti, kaip judėti į priekį mažiau pasikliaujant skolinimusi, nes negali nuolat nurašinėti skolų.

Tačiau yra ir kita Hamiltono momento dalis. Jis parašė svarbią knygą labai nuobodžiu pavadinimu „Ataskaita apie gamintojus“, išleistą 1791 m., ir pateikė ją JAV Kongresui. Šioje knygoje jis pateikė argumentus, kad jo pasiūlyti žingsniai reikalingi nacionaliniam saugumui. Jis sakė: gyvename pavojingame pasaulyje, ką tik praūžė Revoliucinis karas, nepamirškime, kad britai tikriausiai sugrįš, o prancūzai, kurie buvo mūsų sąjungininkai, nes nekentė Anglijos, rytoj gali imti nekęsti mūsų. Taigi, JAV reikia nacionalinės industrinės politikos. Per Revoliucinį karą supratome, kad negalim patys pasigaminti visko, ko prireikė karui, Prancūzija aprūpino 50% mūsų laivyno ir daugybę mūsų kariuomenės, o mes negalėjome parūpinti daug reikalingų dalykų, nes tiesiog negalėjome jų pasigaminti.

A. Hamiltono iliustracija, kurioje jis dėvi statybininko saugos šalmą

A. Hamiltonas. Iliustracija: Amerikos gamybos aljansas

Tad jis pasiūlė priemonę, apie kurią galime pagalvoti ir šiandien: importo tarifus. JAV nustatė labai didelius tarifus, kad apsaugotų Amerikos gamintojus. Ir tuo metu buvo pateikiamas argumentas, kad tai gali priversti gamintojus aptingti, nes jie galės tiesiog slėptis nuo konkurencijos už tarifų. Tačiau turime pradėti apie tai galvoti, nes visos sėkmingai išsivysčiusios šalys tai darė. Visos jos vienaip ar kitaip iškraipė rinką.

– Ar teisingai išgirdau? Jungtinės Valstijos, šis laisvosios prekybos švyturys, suklestėjo, nes iškraipė rinką?

– Taip. Tokio dalyko kaip laisva rinka nėra, niekada nebuvo. Visos pramoninės šalys iš pradžių vienaip ar kitaip iškraipė rinką. Vokiečiai tai darė, japonai tai darė savaip. Kainų iškraipymas visada buvo labai svarbus besivystančioms šalims. Įdomiausias atvejis – japonai. 1853 m. amerikiečiai pasiuntė į Japoniją jūrų ekspediciją, vadovaujamą komodoro Matthew Perry. Jo užduotis buvo surasti kuro pasipildymo bazę. Amerikiečiai norėjo prekiauti su Kinija, pardavinėti opiumą, ir jiems reikėjo degalinės. Ir tam pasirinko Japoniją. Japonai buvo gana izoliuoti ir gerokai nustebo, kai pas juos pasirodė amerikiečiai ir tarė: mes iš jūsų pirksime anglį, patinka jums tai ar ne. Japonams nepatiko, ir jų atsakas buvo nuostabus.


Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia


Japonijos kultūra tuo metu buvo labai archajiška, vis dar pagrįsta samurajų kultūra. Į amerikiečius jie žiūrėjo kaip į barbarus, turinčius tikrai gerų daiktų. Todėl jie įkūrė „idėjų kalvę“. Pavadino ją Barbarų knygų tyrimo institutu (Banšo Širabešo, 蕃書調所). Amerikiečiai atplaukė garlaiviais, japonai irgi jų užsinorėjo. Į antrąją kelionę Perry pasiėmė traukinio garvežio modelį ir surinko jį vietoje, kad dar kartą parodytų japonams, ką gali amerikiečiai. Japonams garvežys padarė didžiulį įspūdį, tik amerikiečiai jiems pasirodė niekam tikę.

Taigi, japonai išmoko sekti, ką amerikiečiai daro, o ne ką sako, nes tai dažnai būna melas. Jie sekė vokiečių ir amerikiečių pavyzdžiu – ir vieni, ir kiti savaip naudojo valstybės politiką, skatindami industrializaciją. Japonai tiesiog tą darė intensyviau ir labai sėkmingai.

Nėra jokios priežasties, kodėl kompetentinga vyriausybė negalėtų turėti tokių valstybinių kredito įstaigų, kurios finansuotų infrastruktūrą ir sukurtų daugiau vertės nei pradinis kreditas

Jūsų Seimo narys Gintautas Paluckas buvo teisus, kalbėdamas apie valstybinius plėtros bankus ir valstybines kredito įstaigas. Bankų problema – jie nėra labdaros organizacijos, todėl nenori duoti pinigų tiems, kam jų reikia. Jie nori duoti žmonėms, kurie ir taip turi, kad, prireikus grąžinti paskolą, šie turėtų iš ko. Bet kaip finansuoti žmones, turinčius puikių idėjų, bet neturinčius pinigų ar užstato? Na, Vokietijos pasirinktas modelis buvo valstybiniai plėtros bankai ir valstybinės kredito įstaigos. Taip jūs taip pat panaikinate skolinimo rentą, kuri brangina skolinimąsi ir taip stabdo plėtrą.

– Bet ar tai nepažeistų ES taisyklių, draudžiančių valstybės intervenciją?

– Baltijos šalys visada labai rimtai laikosi ES įstatymų. Atvirai kalbant, turėtumėt pabandyti šiek tiek sukčiauti, nes kiti tai daro nuolat. Nesakau, kad norime sukurti sukčiavimo kultūrą, bet tiesiog išmokite apeiti kai kurias taisykles, kur galite. Taigi, 123 straipsnyje sakoma, kad valstybinėms institucijoms negalima kurti pinigų, nes tai silpnintų ECB, vienintelę instituciją, turinčią teisę leisti eurą. Ką gi, bet privatūs bankai tai daro nuolatos, jie kuria pinigus kompiuterio klaviatūra. Žinoma, sukūrę pinigus, jie turi vėliau juos susigrąžinti, paskolos turi būti grąžintos. Tačiau jie nuolat kuria pinigus. Nėra jokios priežasties, kodėl kompetentinga vyriausybė negalėtų turėti tokių valstybinių kredito įstaigų, kurios finansuotų infrastruktūrą ir sukurtų daugiau vertės nei pradinis kreditas.

– Panašiai siūlo ir ekonomistė, buvusi EK patarėja Mariana Mazzucato.

– Taip, kaip ir Ha-Joon Changas, Markas Blythas, Jamesas Galbraithas ar Michaelas Hudsonas ir kiti. Visi žmonės, kuriems vienokią ar kitokią įtaką padarė Hymano Minsky tradicija ir heterodoksinės pinigų teorijos.

 

1 thought on “Politinis ekonomistas Jeffrey Sommersas: apie infliaciją Baltijos šalyse, turtingų močiučių apsaugą ir ES taisyklių nesilaikymą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *