Tokį tekstą tikriausiai dera pradėti „tikėjimo išpažinimu“. Nesu didelis šio žanro, kad ir koks senas ir garbus jis bebūtų, gerbėjas, bet šįkart gal visai verta. Jei bent pora žmonių nenumos ranka ir paskaitys toliau nei antraštė, tai ir bus verta. O ištikimoms skaitytojoms ir skaitytojams bus truputį perteklinės informacijos.
Kai tik pagaliau baigsis XX Vyriausybės formavimo procesas, Inga Ruginienė turės kaip reikalas kibti į darbus ir imtis vykdyti Vyriausybės, partijos ir koalicijos programą. Žinoma, darbas jau ir dabar vyksta, ir tikriausiai net intensyvesnis, nei politinės ramybės laikotarpiais. Vien Nausėdos ir Žemaitaičio dvikova kiek papildomo darbo sukuria!
Ne tik apie Benkunsko bajerius ir brangstantį viešąjį transportą, bet ir apie sąmokslo teorijas, viešuosius ryšius, politines technologijas, tuberkuliozę, durnius ir konservatorius
Truputį paprotmūšiaukime: aš jums užduosiu kelis klausimus, o jūs į juos atsakykite kaip įmanoma greičiau, per daug negalvoję ir negūglinę. Jei greitai nesugalvojate – nieko tokio, taip ir pasakykit sau – nu nežinau.
Rinkimai po rinkimų šiemet – ir ne tik Lietuvoje. Šiemet balsavo ar balsuos 49 procentai visų pasaulio rinkėjų 64 šalyse – ir dar ant viršaus Europos Parlamento rinkimai. Lietuvoje daug kam kyla klausimas: ar verta apskritai eiti į šituos, ar galime ką nors pakeisti Europos Sąjungoje savo balsais? Tai ir aiškinamės šioje „Chat GPB“ serijoje – kas tas Europos Parlamentas, ką jis gali ir ko negali, kokia Lietuvos rinkėjų įtaka jam, kurios partijos šituose rinkimuose vertos dėmesio, o kurios – patyčių.
Taip, mes irgi nykesnių rinkimų, nei šie, neprisimename. Bet, kad jau Dievo tarnai sako, jog nebalsuoti – nuodėmė, tai į prezidento rinkimus eis ir „Chat GPB“ ekspertai. Vienas balsuos už Katiną Mausėdą (nes jis ilgas ir gražus!), kitas – už ukrainiečių anarchistą Nestorą Machno. Ir jums rekomenduojame!
Šis straipsnis – atsakymas Pauliaus Gritėno straipsniui „Populizmo žinynas“, prieš porą dienų pasirodžiusiam LRT portale. Beigi – bandymas problemiškai pažvelgti į populizmą, kurį pagrindinės „kalbančios galvos“ aptaria pernelyg supaprastintai.
Lietuviškai pagaliau išėjo antropologo Davido Graeberio (1961–2020) knyga Šūdmalos darbų teorija (Bullshit Jobs: A Theory). Ją išleido leidykla „Hubris“, vertė Aistis Žekevičius, redagavo Tomas Marcinkevičius, koregavo Žydrė Švobienė.
Šį kartą – apie tikrąja to žodžio prasme ir metaforiškai virstančius ąžuolus, aplinkosaugos planą kodiniu pavadinimu „O davai ne“, Rammsteinus, pedofilijos skandalus bažnyčioje ir ne tik, tapinišką konservatorių agoniją ir in memoriam Zitai Kelmickaitei, kuri, sako žmonės, širdyje buvo socialdemokratė.
Panašu, kad valdžios atstovų komunikacija skirta tik ištikimiausiems konservatorių rinkėjams, kurių ryšys su partija yra kaip kai kurių tikinčiųjų su Katalikų bažnyčia: kai kuriems tikintiesiems gera ir nekritikuotina ji lieka net ir po daugybinių pedofilijos skandalų. Sprogus šitam elektros tiekimo perlui, vyriausybės atstovai kaltino ne tik privatininkus ir su jais sutartis sudariusius gyventojus, bet ir prieš tai valdžioje buvusius politikus (ir tikrai ne be pagrindo!), kad pro jų rankose laikytus valdžios tinklus praslydo tokie nepatikimi ir nerimti rinkos žaidėjai kaip „Perlas“.
