Pamenu kaip vakar: prieš vos daugiau nei penkerius metus, 2018-ųjų vasarą, kartu su keliais bendražygiais ir bendražygėmis susirinkome Kaune, socialiniame centre „Emma“. Susirinkome pasikalbėti – ką daryti su tinklapiu „Gyvenimas per brangus“?
Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje įvyko trys tikrieji streikai. 2018 m. pabaigoje pusantro mėnesio streikavo mokytojai. Praėjus koronaviruso pandemijai, 2022-ųjų pradžioje, streiką paskelbė Jonavos „Achemos“ darbuotojai, kurį netrukus sustabdė šalyje paskelbta nepaprastoji padėtis. Na ir metų pabaigoje, įveikę begalybę teisinių kliūčių, į streiką išėjo Vilniaus viešojo transporto vairuotojai, kurie po kiek daugiau nei dviejų savaičių pasiekė pergalę.
Vasario 9 d. GPB GYVAI rengtoje diskusijoje „Liberalizavome viską, tik ne streikus?“ Lietuvos profesinių sąjungų vadovai susitiko aptarti pastaraisiais metais rengtus streikus. Vilniaus viešojo transporto vairuotojų pergalė parodė, kad streikai yra veiksmingi. Tačiau Lietuvoje streikas – retas svečias. Negalėjusias dalyvauti diskusijoje, kviečiame žiūrėti/klausytis jos įrašo.
Lietuvoje streikas – retas svečias. Kokie iššūkiai kyla rengiant streiką? Ką galėtų daryti kairieji politikai, kad darbuotojams būtų lengviau organizuotis ir kolektyviai derėtis dėl savo darbo sąlygų gerinimo? GPB kviečia į diskusiją su trijų profesinių sąjungų lyderiais, kurie ir kurios organizavo streikus per pastaruosius penkerius metus.
Mūsų pasauliams tampant vis labiau medijuotais („įtarpintais“), žiniasklaidos kūrėjams – žurnalistams, redaktoriams, viešųjų ryšių ir reklamos specialistams, netgi įvairiausio plauko „įtakoriams“ – tenka tiek galios, kad ja bemaž susilygina su valstybės tarnautojais ir karjeros politikais. Vadinasi, ir atsakomybės turėtų būti reikalaujama panašios. Tačiau kaip tai pasiekti, nelendant į cenzūrą, teismų maratonus ir moralės policijos dalinius?
Patiktukai, širdutės, perskaitymų, perklausų ir pamatymų skaičiai šį bei tą pasako apie tai, kaip vertinate mūsų darbą, tačiau visi žinom, kad jais kažką matuoti yra slidus reikalas. Kai kurie iš jūsų perveda mums eurą kitą, kai kurie, būna, parašo tekstą. Iš zlasties ir neapsikentimo, kad kažkas su aplinkiniu pasauliu yra ne taip. Arba, rečiau, iš džiaugsmo, kad kažkur nutiko koks mažas geras dalykas.
Cancel culture (atšaukimo kultūra) – dažnai naudojamas terminas, kuris neturi aiškaus apibrėžimo. Kairėje ir socialinio teisingumo ratuose abejojama šio fenomeno egzistavimu, o kitai politinio spektro pusei jis reiškia politinio dialogo ir žodžio laisvės pabaigą. Ar cancelinimas yra naudinga aktyvizmo praktika? Ką ji iš tikro gali pasiekti? Ir prieš ką turi daugiausia galios? Ką viešai gėdindami iš tikro galime sugėdinti, o kas tiesiog sugebės pakeisti savo auditoriją?
