fbpx
Plakatas su užrašu Arsi ar pasikarsi?

Profsąjungų lyderiai: streikų reglamentavimas palankus darbdaviams

Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje įvyko trys tikrieji streikai. 2018 m. pabaigoje pusantro mėnesio streikavo mokytojai. Praėjus koronaviruso pandemijai, 2022-ųjų pradžioje, streiką paskelbė Jonavos „Achemos“ darbuotojai, kurį netrukus sustabdė šalyje paskelbta nepaprastoji padėtis. Na ir metų pabaigoje, įveikę begalybę teisinių kliūčių, į streiką išėjo Vilniaus viešojo transporto vairuotojai, kurie po kiek daugiau nei dviejų savaičių pasiekė pergalę.

Vasario 9 d. šių trijų profesinių sąjungų lyderiai Vilniuje susitiko aptarti streikų patirčių bei streikų reglamentavimo. Lyginant su kitomis ES šalimis, Lietuvos streikų reglamentavimas yra vienas griežčiausių. Profesinių sąjungų lyderiai pabrėžė, kad, siekiant įgalint darbuotojus lengviau derėtis ir ginti savo teises, būtina supaprastinti streikų reglamentavimą: panaikinti įpareigojimus vesti derybas neveiksniose komisijose, trumpinti teisinius apskundimo terminus.

Anot „Vilniaus viešojo transporto“ darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko Algirdo Markevičiaus, Lietuvos įstatymai ir juose numatyta streiko paskelbimo tvarka riboja darbuotojų galimybes veiksmingai derėtis ir siekti darbo sąlygų gerinimo: „Mes kalbame apie tokią darbuotojų atstovavimo teisę, kuri numatyta Konstitucijoje, bet matome, kad įstatymais sukurta daug kliūčių, kurios streiką padaro labai sunkiai įgyvendinimą, o darbdaviams sudaro galimybes ieškoti priežasčių, kaip darbuotojų streiką stabdyti teismais.“

„Darbdaviai naudojasi teisinėmis galimybėmis stabdyti streikus. Pirminėje stadijoje darbo kodekse numatyti griežti terminai, per kiek dienų darbo ginčo komisija turi priimti sprendimus – tai penkios darbo dienos. Bet po to įsijungia bendrieji terminai, t. y. 20 darbo dienų su galimybe apeliaciniam skundui. Ir darbdaviai visada naudojasi galimybe sprendimus skųsti paskutinę minutę. Taip tas streikas atidedamas pusmečiui ir jį bandoma marinuoti, daryti spaudimą darbuotojams“, – kalbėjo VVT profsąjungos pirmininkas.

Pasak „Achemos“ darbuotojų profesinės sąjungos lyderės Birutės Daškevičienės, jų atveju darbdavys naudojosi kitomis spaudimo ir skaldymo priemonėmis: „Buvo grasinama, kad jeigu be vadovo leidimo kas streikuotų, sulauks baudžiamosios ir administracinės atsakomybės. Prasidėjus streikui darbdavys patvirtino trigubo atlyginimo mokėjimo tvarką nestreikuojantiems darbuotojams.“

Daškevičienė pastebi, kad Lietuvos įstatymuose numatyta aibė privalomų, bet neveiksmingų procedūrų: „Kai nesusitariama kolektyvinėse derybose, tada sudaroma ginčo komisija, čia neradus sprendimo galima kreiptis į tarpininkus ar darbo arbitražą. Tai visiškai nereikalingos procedūros, nes pasaulyje dar nepasibaigus deryboms, bet jau matant, kad sutarimo nebus rasta, profesinės sąjungos pradeda naudoti spaudimo priemones, ir darbuotojai išeina į streikus. Tik Lietuvoje yra begalinis poreikis taikyti kelias taikymo instancijas, kai akivaizdu, kad jeigu nesusitariama, tai ar vienoje grupėje, ar kitoje, to noro susitarti nebus.“

Visas diskusijos vaizdo įrašas:

Pagal įstatymus tam tikrų profesijų darbuotojams (greitosios medicinos pagalbos darbuotojams, statutiniams pareigūnams) draudžiama streikuoti, o daliai kitų visuomenines paslaugas teikiančių darbuotojų taikomas reikalavimas užtikrinti minimalių paslaugų teikimą. Tačiau darbo kodekse nėra nurodyta, koks paslaugų kiekis laikomas minimaliu. Dėl konkretaus paslaugų kiekio per streiką turėtų susitarti ginčo šalys. Profsąjungų atstovai teigia, kad šis straipsnis tampa dar viena teisine priemone sumenkinti streiko veiksmingumą ir jį vilkinti: „Achemos“ atveju buvo teigiama, kad privaloma užtikrinti įrangos ir darbuotojų saugumą, dėl to buvo išleidžiami įsakymai, draudžiantys streikuoti, o kitu atveju grasinama baudžiamąja atsakomybe“, – komentavo Daškevičienė.

„Kai mes atėjome pas darbdavį [VVT], šis mums pasakė, kad 100 proc. transporto priemonių išleidimas atitinka streiko apibrėžimą. Jų pozicija buvo tokia – kaip važiavo transportas, taip turėtų važiuoti ir streiko metu. Mūsų pozicija buvo 30 proc. paslaugų. Todėl mes kreipiamės į darbo ginčų komisiją, kuri nustatė 65 proc. ribą. Bet darbdavys vėl ginčijo šį sprendimą teismuose ir vėl įsijungė bendrieji teismo terminai“, – teigė Markevičius.

Pasak profsąjungų lyderių, ilgi teismo terminai neleidžia darbuotojams veiksmingai ginti savo teisių. „Kai streiko lauki dvejus metus, kai kurie reikalavimai natūraliai pasensta. Pavyzdžiui, teisės aktais buvo numatyta 0,07 proc. delspinigių už laiku neišmokėtą atlyginimą. Mes siekėme, kad būtų 0,09 proc. O šiandien pati vyriausybė yra nustačiusi 0,1 proc. Kol mes streiku siekėme savo reikalavimų, jie tapo blogesni nei realybė“, – komentavo Markevičius. „Nuo derybų pradžios iki streiko paskelbimo praėjo pusantrų metų. Darbuotojai gali ir pamiršti, kokie keliami reikalavimai“, – antrino „Achemos“ darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė.

 

Kritika sau kur turime dėti daugiau pastangų?

„Tikėtis, kad darbdaviai sudarytų lengvesnes sąlygas streikuoti, būtų naivu. Melas, klasta, apgaulė, noras išgąsdinti, papirkti ir suskaldyti – tai visos priemonės, kurios bus darbdavių naudojamos, ir čia mes nieko nepakeisime. Klausimas, kur turime koncentruotis ir dėti pastangas bei kokių klaidų darome mes patys“, – darbo judėjimo iššūkius komentavo Andrius Navickas, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas.

Jis pritarė, kad įstatymus reikia keisti, tačiau pridūrė, kad vien kaltinti vyriausybę dėl profesinių sąjungų neveiksnumo būtų netikslinga. Anot jo, streikų nebuvimas byloja ir apie profesinių sąjungų lyderių silpnybes: „Nors mūsų atlyginimai ir darbo sąlygos yra vienos prasčiausių ES, mūsų profsąjungos skelbiasi, kad jos puikiai susidera.“

Pasak Navicko, šis profesinių sąjungų pataikavimo valdžiai bruožas Lietuvoje susijęs su istoriniu palikimu: „Mūsų profesinės sąjungos genų prasme yra „geltonosios“ (pataikaujančios valdžiai). Tai natūralu, nes sovietiniais laikais profesinės sąjungos nestreikavo ir jos puikiai susiderėjo. Su tuo paveldu, kultūra bei žmonėmis ir dabar turime jaunesnių lyderių, kurie puikiai „derasi“.

Diskusijos audio įrašo klausykite čia arba „Spotify“

Navicko teigimu, streikų veiksmingumą viešojoje erdvėje nuolat bandoma menkinti ir marginalizuoti kuriant neveiksmingas „komisijas“, teigiant, kad ir be streikų darbdaviai būtų įgyvendinę keliamus reikalavimus: „Iš kolegų girdžiu tą pačią istoriją, kad darbdaviai skelbia, jog jie ir taip būtų viską davę, viską įgyvendinę, būtų ar nebūtų įvykę streikų. Ir mūsų atveju streiko metu atsirasdavo kitų profsąjungų susitarimai, kuriais buvo bandoma sumenkinti streiko poveikį, parodyti reikšmę darbo grupių, sukuriamų streiko metu. Tai būdai atgrasyti apskritai nuo tokios priemonės, noro jos imtis. Pažiūrėjus iš šalies, tai streikuoti nėra lengva, pradžioje entuziazmo nelabai būna. Juk jeigu būtų lengva, visi tą ir darytų, nes tai yra viena paveikiausių priemonių.“

Profesinių sąjungų lyderiai pasigenda ir trijų nacionalinių profsąjungų centrų bendradarbiavimo. Tarp jų trūksta kryptingo darbo, pvz., keliant pasiūlymus dėl įstatymų keitimo: „Mes nemokame susitarti tarp nacionalinių centrų, bendrauti ir bendradarbiauti. Mes galėtume konkuruoti viduje idėjomis ar kažkokiais progresyviais dalykais, bet mes konkuruojame pigiais dalykais: kai kas nors pradeda spausti vyriausybę, atsiranda kitų, kurie teikia pasirašymo paslaugas – greitai ir pigiai. Ir tai žlugdo mūsų judėjimą: vieni organizuoja ir spaudžia, o kiti nueina ir susitaria“, – komentavo Navickas.

„Aš viliuosi, kad nacionaliniai centrai išsigrynins tas teisines kliūtis, nes mes galime daug šnekėti apie streikų veiksmingumą, bet jeigu procesas užtrunka dvejus metus, tai tikrai taip neturėtų būti“, – pritarė Markevičius.

 

Kokią naudą neša streikai darbuotojams ir visuomenei?

Pasak diskusijos dalyvių, streikai įmonėse ar įstaigose atneša ne tik materialinių naudų. Jie dažnai suvienija kolektyvą ir veda prie pilietiškesnės visuomenės, mažina nepasitikėjimo visuomenėje jausmą. Pasak Navicko, 2018 m. mokytojų streikas iškovojo stabilų atlyginimo kėlimą bei naujų socialinių garantijų pedagogams, tačiau jis akcentavo ir streiko įtaką kitoms visuomenės grupėms: „Po mūsų streiko buvo didelis lūžis pilietinėje sąmonėje. Stebėjau kylančius įvairių dėstytojų ir kitų socialinių grupių judėjimus. Streikas šiek tiek atpalaidavo tas ląsteles, kurios laikė baimę, stabdė protesto kultūrą. Šis pasiekimas gal net vienas svarbesnių, aš jį dėčiau į priekį.“

„Achemos“ profsąjungos vadovė teigė, kad po streiko įmonėje atlyginimai buvo keliami ketvirtadaliu, nors šis atlyginimų pakėlimas buvo įgyvendintas ne kolektyvine sutartimi, o direktoriaus įsakymais: „Šiemet rinksimės į konferenciją, kurioje šnekėsime apie tolesnes perspektyvas, kaip siekti saugių darbo santykių turint kolektyvinę sutartį. Tas siekis yra išlikęs“.

diskusijos vedėja ir trys diskusijos dalyviai: streikų reglamentavimas Lietuvoje
Akimirka iš diskusijos Žirmūnų bibliotekoje – vedėja Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen, LŠDPS pirmininkas Andrius Navickas, „Achemos“ profesinės sąjungos pirmininkė Birutė Daškevičienė, VVT darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Algirdas Markevičius

Markevičius taip pat pabrėžė po streiko sustiprėjusį vienybės jausmą tarp darbuotojų: „Aš galvoju, jog pagrindinė pergalė, kurios pasiekėme streiku, yra tai, kad pavyko sulipdyti kolektyvą. Buvo žmonių, net mūsų profsąjungos narių, kurie nestreikavo. Jie abejojo, ar ko nors pasieksime. Bet jie pamatė, kad susivienijęs kolektyvas gali daug. Mes pralaužėme ledus ir neleidome taikyti autokratinio valdymo modelio, kai vienas vadovas sprendžia dėl įmonės veiklos. Beje, mūsų streike dalyvavo ne tik profesinės sąjungos nariai. Aš manau, dabar jie jaučiasi tvirčiau gindami savo teises.“

 

Ar atsiras politinių jėgų, norinčių atstovauti darbuotojų interesams?

Lietuvoje streikas yra ypač retas svečias. Europos profesinių sąjungų instituto duomenimis, praeitą dešimtmetį Lietuvoje tūkstančiui darbuotojų teko 6,7 streiko dienos per metus. Lenkijoje šis skaičius siekė 16 dienų, Vokietijoje 17,3, o Prancūzijoje net 127,6 dienos. Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje streikų skaičius išlieka stabiliai žemas, o kaimyninėje Lenkijoje, lyginant 2000–2009 ir 2010–2019 metus, streikai padažnėjo daugiau nei trigubai – nuo 5,1 iki 16 streiko dienų.

Dar 2000 m., vykstant VVT streikui, Tarptautinė darbo organizacija pateikė Lietuvos vyriausybei pasiūlymus, kaip turėtų būti keičiami darbo įstatymai, kad šie taptų palankesni ginti darbuotojų teises. Tačiau į šiuos pasiūlymus atsižvelgta nebuvo, nors per šį laikotarpį Lietuvoje du kartus iš esmės pakeistas darbo kodeksas.

Šiuo metu veikiantis darbo kodeksas įsigaliojo 2017 m. Svarstant šį kodeksą buvo akcentuojamas siekis supaprastinti darbo santykius ir leisti abiem šalims lengviau derėtis. Tai lėmė atleidimų supaprastinimą, viršvalandinio darbo apribojimų ir išeitinių išmokų mažinimą. Keistas ir streikų reglamentavimas, tačiau jis išliko ypač griežtas.


Patinka streikai ir žinios apie juos? Prisidėkite čia


Šiuo metu Seime pateiktos dvi darbo kodekso pataisos, susijusios su streikų reglamentavimu. Viena jų siekiama panaikinti draudimą streikuoti nepaprastosios padėties metu. Taip pat pateikti pasiūlymai sutrumpinti apskundimo terminus dėl streiko teisėtumo – siūloma, kad, pirmosios instancijos teismui pripažinus, jog streikas yra teisėtas, toliau darbuotojams laukti apeliacinio teismo sprendimo nereikėtų.

Anot Markevičiaus, bandymai švelninti streikų reglamentavimą iki šiol nebuvo sėkmingi: „Šiandien mes matome pavienių politikų bandymus liberalizuoti streikus, bet tai yra pavienės iniciatyvos ir vieno žingsnio bandymai pakeisti teisės aktą. Tokie įstatymų pasiūlymai ateina į Seimą, juos pradedama svarstyti, o tada jie nukeliauja į vyriausybę ir nusėda jos stalčiuose“ – komentavo jis.

Lietuvos Konstitucijos 51 straipsnyje įtvirtinta piliečių teisė streikuoti ginant savo socialinius ir ekonominius interesus, o įstatymai nustato šios teisės apribojimus, įgyvendinimo sąlygas ir tvarką. Lietuvoje streikuoti gali tik profesinės sąjungos (pavyzdžiui, Italijoje gali streikuoti ir pavienės darbuotojų grupės), joms leidžiama skelbti streiką tik praėjus būtiną kolektyvinių derybų procesą. Platesni visuomeniniai reikalavimai, nesusiję tiesiogiai su darbovietės ar ekonominės šakos aplinkybėmis, būtų draudžiami. Pavyzdžiui, visuotinis streikas dėl darbuotojams kenksmingos mokesčių reformos būtų laikomas neteisėtu. Taip pat Lietuvoje draudžiami solidarumo streikai.

2 Komentarai apie “Profsąjungų lyderiai: streikų reglamentavimas palankus darbdaviams

  1. Kaip po galais galima teisiškai reguliuoti streikus? Tai prieštarauja laisvos rinkos ekonomikai – man nepatinka darbas , Aš į jį neinu. Protu nesuvokiama, jog už tai gali būti baudžiamoji atsakomybė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *