fbpx

„Solidarumas – mūsų ginklas“: kalba iš Moterų solidarumo dienos eitynių

Mūsų šiandien daug! Minime istoriškai reikšmingą įvykį moterų išsilaisvinimo kontekste – pirmąjį didelį protestą už moterų teises Lietuvoje. 1918 m. vasario 17 d., kitą dieną po to, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę nuo Rusijos, Kaune įvyko pirmoji moterų protesto akcija.

Akcijoje dalyvavo tūkstančio žmonių minia, raginanti įtraukti moteris į Lietuvos tarybą. Tų pačių metų rudenį daugelio proteste dalyvavusių moterų pastangomis Lietuvoje buvo įteisinta moterų teisė balsuoti. Solidarumas – mūsų ginklas.

Tačiau nei Lietuvoje, nei globaliai nesibaigiantis smurtas prieš moteris tiek namuose, tiek darbe, klubuose, kavinėse, universitetuose, mokyklose, gatvėse ir parkuose parodo, kad teisinio lyčių lygybės įtvirtinimo nėra gana. 8 iš 10 dėl smurto artimoje aplinkoje užregistruotų nusikaltimų aukų – moterys. Tuo tarpu 9 iš 10 smurtautojų yra vyrai, kuriuos patriarchalinė kapitalistinė santvarka veikia taip pat neigiamai, kaip ir moteris.

Liūdna praėjusių metų statistika rodo, kad Lietuva paskelbta vienintele ES valstybe, nuo 2005 metų nepadariusia jokios pažangos moterų ir vyrų lygybės srityje. Situacija net šiek tiek pablogėjo. Be to, Lietuva yra viena iš nedaugelio ES šalių, vis dar neratifikavusi Stambulo konvencijos – teisinio dokumento, įpareigojančio valstybę sistemiškai kovoti prieš moterų prievartą ir smurtą. Valstybė nesirūpina mūsų saugumu.

Ne viename pokalbyje su  smurtą patyrusiomis ar patiriančiomis moterimis sulaukiame panašaus atsakymo į klausimą, kodėl nesikreipiama į policiją, kodėl neieškoma pagalbos: „nes gėda“, „nes nenoriu dar vieno pažeminimo ir pašaipų iš policijos pareigūnų“„nes niekas nepasikeis“, „nes nenoriu viešintis“, „nes bijau sulaukti dar blogesnių pasekmių iš smurtautojo“…

Smurtas – tai nusikaltimas ir žmogaus teisių pažeidimas. Nors po smurto artimoje aplinkoje įstatymo įsigalėjimo pradėjo ryškėti šeimoje moterų patiriamo smurto mastai, tai toli gražu nėra pilna statistika. Vis dėlto, stebimas nuolat didėjantis kreipimųsi į policiją dėl smurto artimoje aplinkoje skaičius (2012 m. – 18 268 atvejų, 2016 m. – jau 66 547!) parodo, kad šie nusikaltimai tampa vis labiau matomi, vis daugiau moterų drįsta išviešinti smurtinę patirtį tikėdamosi sulaukti greitos ir kompetentingos pagalbos.

Teisinės moterų apsaugos nėra gana!

Nuotraukos šaltinis – 15min.lt

Smurtą, seksualinį išnaudojimą ir prievartą parodantys faktai yra tikrai bauginantys, ypač dėl to, kad absoliuti dauguma smurto prieš moteris epizodų įvyksta šeimoje arba artimiausioje socialinėje aplinkoje. Tai ne „buitinis konfliktas“ ar „šeimyninis barnis“. Tai sisteminio pažeminimo rezultatai. Tai bausmė už buvimą moterimi. Įsiklausykite, Tarptautinių tyrimų rezultatai rodo, kad daugiau nei viena iš trijų moterų kažkuriuo savo gyvenimo momentu yra patyrusi intymaus partnerio smurtą. Pasaulio sveikatos organizacija skelbia: 15-44 metų amžiaus moterų nužudymų bei suluošinimų skaičius yra daug didesnis nei mirčių ar suluošinimų dėl vėžio, maliarijos, eismo įvykių ar karo kartu paėmus.[1]

Lyg to dar nebūtų gana, visuomenėje smurtas prieš moteris klesti tiek socialiniame, tiek ekonominiame, tiek politiniame lygmenyje. Valstybės politika ir toliau įgalina įstatymų kūrėjus vėl ir vėl siūlyti įstatymus, ribojančius ir net kriminalizuojančius abortų politiką, tuo tarpu rūpestį pagimdytais vaikais valstybė krauna ant mūsų pečių. Tai įrodo ne ką mažiau gąsdinanti statistika apie masiškai skurstančias, diskriminuojamas ir stigmatizuojamas šeimas, kurios nepatenka į „normalios“, „pilnos“, „tradicinės“ šeimos rėmus. Tiek valstybei tiek verslui daug lengviau mus kontroliuoti ir taupyti mūsų sąskaita ignoruojant smurtą prieš moteris ir vaikus ir idealizuojant tą taip vadinamą „normąlią šeimą“. Todėl mes sakome griežtą NE šiai nuskurdinimo politikai!

Be mūsų pačių įsikišimo, be solidarumo ir bendrystės kūrimo, išeities tikėtis negalime. Negalime leisti bažnyčios klerkams, bankų valdytojams, teisėsaugininkams, seimūnams ir žiniasklaidai toliau leisti spręst, ko mes nusipelnome, kas mums leidžiama ir kur mūsų vieta. Todėl šiandien, kaip ir kiekvieną mielą dieną, priminkime, kad pačios galime nustatinėti taisykles ir kad tokia tvarka mūsų netenkina. Nebenorime bijoti vaikščioti vienos tamsoje, nebenorime bijoti, kad mus atleis iš darbo dėl to, kad pasakysime „ne“ priekabiaujančiam darbdaviui, nebenorime bijoti pačios nuspręsti, ar mums gimdyti ar ne, nebenorime bijoti dėl savo ir savo vaikų ateities, dėl nesaugumo ir dėl didėjančios socialinės atskirties, kuri vyrus verčia smurtautojais ir išnaudotojais.

Privalome priešintis dabartinei ekonominio išnaudojimo ir seksizmo santvarkai. Abstrakčios teisės mažai ko vertos, jei nėra konkrečių materialių salygų joms įgyvendinti. Visame pasaulyje vykstanti kova už moterų teises mums suteikia jėgos ir įkvėpimo. Milijonai moterų ir ne tik moterų visame pasaulyje patiria tas pačias kančias, dalinasi panašiomis svajonėmis ir lūkesčiais. Mes vienijamės kartu su milijonais Meksikos moterų visuotiniu streiku Kovo 9-ąją dieną, su čiliečių milijoninėmis protesto akcijomis, su Pakistano aktyvisčių protesto akcija, nepaisant vyriausybės grasinimų jėga nutraukti bet kokius feministinius paradus šalyje, mes atėjome čia pasakyti NE skurdui, išnaudojimui ir struktūriniam smurtui. Mums tikrai nenusišvilpt, nes solidarumas – tai mūsų jėga!


[1] UNIFEM – United nations developement fund for women (Jungtinių Tautų moterų vystymosi fondas, UN Womens Fund duomenimis 2006

Pagrindinės nuotraukos šaltinis – 15min.lt

1 thought on “„Solidarumas – mūsų ginklas“: kalba iš Moterų solidarumo dienos eitynių

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *