Kaip Yuval Noah Harari tapo naminiu liberaliojo elito ideologu

Šis palaikymas neatsitiktinis – Harari knygose būtent „liberalusis elitas“ turi išgelbėti žmoniją grėsmių, su kuriomis ji šiuo metu susiduria – augančios įtampos tarp didžiųjų pasaulinių galių, terorizmo pavojaus, didėjančios nelygybės – akivaizdoje. Harari bando sugrąžinti šiam elitui jo legitimumą, kuris mažėja daug kur pasaulyje iškylant populistinėms jėgoms. Už Harari istorijos interpretacijų ir svarstymų apie žmonijos ateitį slypi aiški politinė programa, iškelianti liberaliąją demokratiją, nuomonių pliuralizmą, (socialiai atsakingo) verslo laisvę, bet nutylinti arba aptemdanti supratimą apie to paties elito ir jo neoliberalios politikos atsakomybę už daugybę Harari aprašomų problemų. Šioje Danny Gutwein parašytoje naujausios knygos recenzijoje atidžiau apžvelgiama Harari politinė ideologija, persmelkusi visas jo idėjas.

I.
Naujoje knygoje „21 pamoka XXI amžiui“ Yuval Noah Harari stengiasi išlaikyti sėkmę, pasiektą su dviem savo bestseleriais – „Sapiens: Trumpa žmonijos istorija“, padariusiu jį tarptautine žvaigžde, ir „Homo Deus: Trumpa rytojaus istorija“. Šios dvi pirmosios knygos aptarinėjo praeitį ir ateitį, o dabar Harari nori pažvelgti į tai, kas vyksta čia ir dabar, akcentuodamas populizmo iškilimą, Brexitą ir Donaldo Trumpo pergalę. Skaitytojai, jau susipažinę su Harari idėjomis, iš naujos knygos nesužinos daug naujo, kadangi didelė jos dalis yra susisteminta iš ankstesnių autoriaus darbų. Vis dėlto, joje skiriamas didelis dėmesys šiandienai leidžia atskleisti Harari politinę logiką, kuri iš esmės siekia atkurti „liberaliojo elito“ valdymą.

Knygoje „Sapiens“ šį valdymą Harari pavaizdavo kaip utopinės vizijos, kurioje tarptautinio elito valdoma pasaulinė imperija užtikrina taiką savo teritorijoje (t. y. visame pasaulyje) realizaciją. Todėl nenuostabu, kad liberalus elitas suskubo išreikšti palaikymą Harari. Verslo žurnalas „Fast Company“ pavadino jį „mėgstamiausiu Silicio slėnio istoriku“; Markas Zuckerbergas išpūtė jo populiarumą, įtraukdamas „Sapiens“ į Facebooko knygų klubą; prezidentas Barackas Obama ir Billas Gatesas išgyrė knygos viršelį. Gatesas taip pat padarė savo, reklamuodamas ankstesnes Harari knygas: „Homo Deus“ pasirodė tarp jo 2017 m. vasaros skaitinių rekomendacijų, o 2018 m. „The New York Times“ pasirodė jo parašyta susižavėjimo pilna naujosios knygos apžvalga.

Kodėl Obama, Zuckerbergas, Gatesas ir Silicio slėnis priima Harari kaip nuosavą istoriką? Vienas paaiškinimas, kodėl jie deda tiek pastangų į jo doktrinos skleidimą, galėtų būti politinė nauda, kurią jie gali išgauti iš glaudaus ryšio tarp Harari požiūrio, kad šiuo metu nėra jokios rimtos alternatyvos neoliberaliai politikai, ir nuo pat „Sapiens“ pasirodymo dėstomo didžiojo pasakojimo, kurį čia vadinsime „Sapiens mitologija“.

II.
Naujausios autoriaus knygos pagrindas – bandymas spręsti liberalios demokratijos, kurią Harari laiko tinkamiausiu režimu, bandant kovoti su modernaus pasaulio keliamais iššūkiais, krizę. Šios krizės ištakas jis atranda ideologinėje lygumoje. Populizmas triumfavo 2008 m., prasidedant finansinei krizei, kai „liberalusis pasakojimas“ prarado savo patikimumą nebegalėdamas pateikti „akivaizdžių atsakymų“ branduolinių ginklų grėsmės, pasaulinio klimato atšilimo ir technologinių naujovių akivaizdoje. Harari teigia, kad, norėdamas susigrąžinti valdžią, liberalus elitas privalo sukurti pasauliui „atnaujintą pasakojimą“. Kadangi liberalusis elitas negali to padaryti pats, Harari prisiima sau jų ideologo vaidmenį ir „Pamokose“ siūlo atnaujintą pasakojimą, paremtą ankstesne savo knyga „Sapiens mitologija“.

Populizmas kelia grėsmę pasaulio ateičiai, nes jis skatina „nostalgiškas fantazijas“, nacionalinį separatizmą ir neigiamai veikia tarptautinį bendradarbiavimą, kuris yra būtinas susiduriant su pasauliniais XXI a. iššūkiais. Harari tiki, kad „galiausiai žmonija neatsisakys liberalaus pasakojimo, nes šiam nėra jokios alternatyvos. Žmonės gali būti nepatenkinti tam tikrais liberaliais sprendimais, bet, neturėdami ką daugiau rinktis, galiausiai jie pasirinks liberalizmą.“

Norint kovoti su populizmu, žmonių pyktis turi būti numalšintas, o tai reikalauja naujo liberalaus pasakojimo, kuris dar tik turi būti pasiūlytas. Atsakomybė už šį naują pasakojimą pereina liberaliajam elitui.

Panašiai kaip sovietų elitas devintajame dešimtmetyje, liberalai nesuvokia, kaip istorija nukrypo nuo iš anksto numatyto kurso, bet jiems trūksta alternatyvios prizmės, per kurią galėtų interpretuoti realybę. „Dezorientacija priverčia juos mąstyti apokaliptiškai, tarsi istorijos nukrypimas nuo įsivaizduotos laimingos pabaigos gali reikšti tik tai, kad ji juda link pasaulio pabaigos“, – teigia Harari. Ši panika sukuria politinį paralyžių, suteikiantį palankią terpę plisti populizmui, kuris tik dar padidina paniką ir viskas be perstojo kartojasi, tarsi užburtame rate.

III.
Naujasis Harari sumegztas liberalusis pasakojimas gali būti charakterizuotas socialinės tikrovės ir jos politinių alternatyvų vaizdo aptemdymo. Autorius aptaria veiksnius, lemiančius liberaliosios demokratijos krizę, ir kiekvieną diskusiją užbaigia neapibrėžtumu ir sumaištimi, vedančia prie kitos, abstraktesnės diskusijos, įtraukiančios dvasinius veiksnius. Pavyzdžiui, skyriuje apie karą Harari pritaiko istorikės Barbaros Tuchman „Kvailystės maršo“ požiūrį ir tvirtina, kad žmogaus kvailumas yra viena stipriausių jėgų pasaulio istorijoje bei kad „tiek asmeniniame, tiek kolektyviniame lygmenyse, žmonės yra linkę į save naikinančią veiklą.“ Redukavęs politinę analizę iki pop-psichologinių diagnozių, Harari, lyg orakulas, teigia, kad Trečiasis pasaulinis karas nėra neišvengiamas, bet nėra ir neįmanomas. Ši gana beprasmiška prognozė leidžia jam daryti labiau teologinę nei politinę išvadą, kad, norint užkirsti kelią karui, reikalingas žmonių nusižeminimas.

Po skyriaus, skirto karui, Harari įžvalgų abstraktumas toliau didėja jam aptariant nusižeminimo, Dievo, sekuliarizmo, tiesos, teisingumo ir kitas sąvokas, kurių kiekviena prisideda prie jo socialinės realybės supratimo miglotumo ir jos politinių dimensijų užtemdymo. Pagaliau, paskutiniame knygos skyriuje pavadinimu „Meditacija“, Harari paaiškina kaip tvarkytis su sunkumais, iškylančiais bandant matyti pasaulį „aiškiau“. Autorius teigia, kad „akiniai“, per kuriuos jis nagrinėja pasaulį yra „susikoncentravimas ir aiškumas“, kuriuos jis pasiekia per vipasanos meditaciją (terminas, reiškiantis „savistaba“). Taigi, jis tiki, kad mes visi turėtume stebėti patys save ir ypač susipažinti su savo sąmone, praktikuodami vipasaną ar kokią kitą techniką.

Vietoj politinės diskusijos, aptardamas liberalios demokratijos krizę, Harari siūlo savo sąmonės, minčių ir jausmų analizę. Tai darydamas jis tik užgožia „dabartinės krizės“ priežastis ir užkerta kelią pastangoms jas rasti, o be jų krizė ir toliau gilėja.

IV.
Analitiniai trūkumai, kuriais remdamasis Harari siūlo politinius sprendimus, yra akivaizdūs diskusijoje dviem skubiais tarptautinės svarbos klausimais: migracijos krizės ir terorizmo grėsmės. Skyriuje apie imigraciją Harari teigia, kad Europos Sąjungos gyventojams ši sukėlė „dviprasmiškas reakcijas“ ir tai paskatino didelį ginčą, kurio vieši debatai negali lengvai išspręsti. „Siekdamas išsiaiškinti“, jis remiasi rinkos logika ir siūlo „traktuoti imigraciją kaip susitarimą“ tarp migrantus priimančių šalių ir imigrantų; taigi, ginčą tarp imigracijos rėmėjų ir oponentų jis pateikia taip, tarsi tai būtų teisinė diskusija, ar šalys palaiko šio įsivaizduojamo sandorio sąlygas ar ne.

Vis dėlto, ilgos diskusijos su išblukusiomis pozicijomis pabaigoje, autorius pareiškia, kad neįmanoma pasakyti, kas teisus. Vėliau Harari nagrinėja požiūrį į imigrantus, naudodamasis argumentais, atspindinčiais multikultūralizmo diskursą, terminą „rasizmas“ pakeičiant terminu „kultūralizmas“. Bet tai irgi niekaip jam nepadeda nušviesti ginčo dėl imigracijos. Skyriaus pabaigoje jis teigia, kad „tai yra diskusija tarp dviejų teisėtų politinių pozicijų, kurią turėtų apspręsti standartinės demokratinės procedūros.“ Kitaip tariant, Harari rekomenduoja laikytis politinės aklavietės, kuri ir sukėlė diskusijas, o jo bandymas paaiškinti XXI a. problemas ir jų sprendimo būdus iš esmės pasitarnauja sukeliant dar didesnį neaiškumą šiuo klausimu.

Aukščiausią lygį Harari kuriama painiava pasiekia skyriuje apie terorizmą. Jame jis sumažina terorizmo pavojų vadindamas jį „teatru“, arba strategija, kurios imasi „silpnosios pusės“ ir kuria siekiama pakenkti bendrajam saugumo jausmui bei pasiekti politinių pokyčių. Todėl jis koneveikia vyriausybes ir žiniasklaidą, teigdamas, kad jų reakcija į atakas didina baimę visuomenėje, taip padėdama teroristams pasiekti savo tikslus. Valstybės turėtų „reaguoti į teroro teatrą pasitelkdamos savo saugumo teatrą“ ir kovoti su terorizmu „tyliai ir veiksmingai“. Žiniasklaida turėtų „vengti isterijos“ ir mažinti pranešimų apie terorizmą skaičių, kuris terorizmui tik suteikia daug viešumo ir sustiprina baimę.

Tačiau skubūs Harari siūlymai yra pasenę. Daugiausia jis remiasi 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuoliais, tačiau neaptaria vėlesnių, jo prielaidoms ir išvadoms kenkiančių teroristinių operacijų modelių – valstybių valdomų arba pusiau valstybinio pobūdžio teroristų organizacijų. Be to, Harari atlikta abipusių terorizmo ir žiniasklaidos santykių analizė apsiriboja laikotarpiu iki socialinių tinklų, leidžiančių tiesiogiai kreiptis į visuomenę be jokio žiniasklaidos tarpininkavimo, atsiradimo. Užuot pateikęs žadėtą įžvalgą apie tai, kaip kovoti su šiandienos terorizmu, Harari siūlo moralinį postūmį: „Kiekvieno piliečio pareiga yra išlaisvinti savo vaizduotę nuo teroristų“. Svarbiausia yra mūsų „vidinis teroras“, kuriam įtaką daro nepriimtina vyriausybių ir žiniasklaidos reakcija į terorą. Išvada: „Terorizmo sėkmė arba nesėkmė priklauso nuo mūsų“.

Šis karo prieš terorizmą privatizavimas šūkiais, paimtais iš asmeninių ugdytojų (coacherių) pasaulio, prieštarauja siūlomiems naujausiems terorizmo problemų sprendimo būdams. Pavyzdžiui, politologė Dafna Canetti teigia, kad vyriausybės ir visuomenės mechanizmų įsikišimas gali sušvelninti psichologinį teroro poveikį ir sumažinti jo keliamą baimės jausmą.

Harari apmąstymai apie karą, imigraciją ir terorizmą atskleidžia jo metodo logiką: jis išima šias problemas iš jų socialinio konteksto, pavaizduoja jas kaip politiškai neišsprendžiamas ir teigia, kad susidoroti su jomis galima tik individualiai. Ši painiava, kurios, panašu, Harari ir siekia, yra pasiekiama privatizuojant viešąją erdvę. Tai, rašytojo nuomone, yra būtina liberalaus elito valdymo sąlyga.

V.
Harari indėlis į liberalaus elito valdžios atkūrimą pasirodo skyriuje „Lygybė“. Jis įspėja, kad šiame šimtmetyje galime išvysti visuomenių su didžiausia kada nors istorijoje matyta nelygybe iškilimą, nes ekonominiai laimėjimai leis turtingiesiems paversti savo ekonominį pranašumą biologiniu pranašumu, o klasių skirtumai suskirstys žmones į biologines kastas. Autorius pastebi, kad šis vystymasis bus priešingas vykusiam XX amžiuje, kuris „daugeliu atvejų buvo susijęs su nelygybės tarp klasių, rasių ir lyčių sumažėjimu“. Taigi, 2000 m. pasaulyje vis dėlto buvo daug daugiau lygybės nei 1900 m. – tai tendencija, kuri pradėjo kisti tik pirmaisiais XXI a. metais.

Vis dėlto, aptardamas „pasaulį“, Harari nutyli, kad Vakarų valstybėse paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais prasidėjo staigus socialinės-ekonominės nelygybės augimas, kurį paskatino tai, ką ekonomistas Thomas Piketty vadino „konservatyvia revoliucija“, vedama Miltono Friedmano, Margaret Thatcher ir Ronaldo Reagano. Su tikslu „nustumti gerovės valstybę“ buvo didinama nelygybė privatizuojant socialines infrastruktūras ir paslaugas, panaikinant progresinius mokesčius ir liberalizuojant rinkas.

Iš to seka, kad Harari teiginys, jog technologinė revoliucija netolimoje ateityje grasina sugriauti gerovės valstybę, yra klaidingas ir klaidinantis; realybėje šis procesas prasidėjo prieš keturis dešimtmečius kaip neoliberalios revoliucijos dalis. Šitaip Harari koreguoja praeities vaizdą, kad jis atitiktų jo politinius poreikius. Siekdamas reabilituoti liberalaus elito įvaizdį XXI a., jis nemini XX a. paskutinio ketvirčio metu jo vykdytų reformų, padidinusių socialinę ir ekonominę nelygybę.

VI.
Ties liberalaus elito įvaizdžio atkūrimu Harari taip pat susikoncentruoja skyriuje „Bendrija“, kuriame kalbama apie Facebooką ir jo įkūrėją Marką Zuckerbergą. Norėdamas sušvelninti visuomenės pyktį, sukeltą augančio Facebooko monopolio, Harari bando nukreipti kritiką nuo pavojingo šios korporacijos ekonominio elgesio į žalą vartotojams kaip individams. Per didelis įnikimas į ekranus nulemia, kad žmonės atitolsta nuo savo kūno ir praranda „priemones, skirtas prisijungti prie savo pačių patirties“. Todėl jis ragina Facebooką sukurti verslo modelį, kuris sumažintų poveikį žiniatinklio vartotojams ir leistų jiems daugiau dėmesio skirti fizinei aplinkai ir fiziniams pojūčiams. Panašiai Harari nukreipia diskusiją nuo Facebooko kaip įmonės į diskusiją apie socialinių tinklų ribojimą, taip panaikindamas politinį savo kritikos turinį.

Facebooko kritika buvo paversta viešaisiais reikalavimais, kad jo veikla būtų griežtai reguliuojama. Nors Harari taip pat kritikuoja Facebooką, jis akivaizdžiai tai daro tiesiog norėdamas depolitizuoti reikalavimus ir, kiek įmanoma, užkirsti kelią vyriausybės veiksmams, ribojantiems įmonės veiklą. Taigi, autorius teigia, kad pats Facebookas, vien iš geros valios, turėtų pagerinti savo elgesį ir užtikrinti vartotojų privatumą bei, pavyzdžiui, nustoti vengti mokesčių. Atmesdamas politinį įsikišimą, Harari teigia, kad tvarkytis su Facebooko galia reikia taikant rinkos metodus; jo rekomendacija – įmonėms, institucijoms ir vyriausybėms pasiūlyti paskatų, kad jos galėtų konkuruoti su Facebooku ir pradėti savo pačių socialinius projektus.

Skyrius apie Facebooką pirmiausia buvo paskelbtas „Financial Times“ 2017 m. kovo mėn. – manytina, kad Zuckerbergas straipsnį perskaitė. Net jeigu tai ir netiesa, jis elgiasi taip, tarsi būtų priėmęs Harari kritiką ir, bandydamas viską kompensuoti, pripažinęs klaidas ir sutikęs su kompromisais, kad apsaugotų savo esminius interesus.

Praėjusių metų balandį, po daugelio skandalų, susijusių su Facebook, Zuckerbergas buvo iškviestas į JAV Senato posėdį, kuriame jis pripažino: „Dabar aišku, kad mes nepakankamai nuveikėme, kad internetas nebūtų panaudotas žalingai veiklai“. Jis išreiškė apgailestavimą ir pripažino nusikaltimą, prisiėmė atsakomybę už padarytas klaidas ir paaiškino, kad jos atsirado dėl pernelyg siauro Facebooko socialinio vaidmens suvokimo. Zuckerbergo apgailestavimo ribas parodė jo pasisakymai prieš posėdį, kai jis pareiškė, kad palaikys politinių skelbimų internete reguliavimą su sąlyga, kad tai bus taikoma visoms platformoms, ne tik Facebookui. Taigi Zuckerbergo sprendimas turėjo aiškią naudą verslui. Kaip pažymėjo komentatoriai, Zuckerbergas prižadėjo senatoriams, kad Facebookas priims kritiką ir pakeis tam tikrus veikimo principus tik tam, kad būtų išvengta naujų taisyklių įvedimo. Zuckerbergo nuolankumo šou buvo visiškai suderinamas su Harari pasiūlyta kompromiso strategija.

Palaikydamas liberalųjį elitą, naujasis liberalus Harari pasakojimas akivaizdžiai ignoruoja protestų judėjimus ir kairiąsias partijas, kurios pastarąjį dešimtmetį metė iššūkį neoliberaliai hegemonijai. Šis liberalus elitas priklauso politiniam blokui, kurį filosofė Nancy Fraser vadina „progresyviuoju neoliberalizmu“. Naudota Clintono ir Obamos, ši politika pakenkė septynių žemiausių socialinių ir ekonominių Amerikos sluoksnių narių materialinei gerovei. Į tai reaguodama, dalis rinkėjų perėjo į Donaldo Trumpo pusę. Fraser, kuri, priešingai nei Harari, mano, kad liberalus elitas yra problema, o ne sprendimas, teigia, jog tikroji Trumpo alternatyva yra „atsinaujinusi kairė“ su Bernie Sandersu ir „demokratiniu socializmu“ priešakyje. Kad užsitarnautų „dirbančiųjų žmonių“ pasitikėjimą, pabrėžia Fraser, atsinaujinusi kairė turės nutraukti netikrą priešpriešą tarp „emancipacijos“ ir „socialinės paramos“ – kitaip tariant, atsiriboti nuo progresyvaus neoliberalizmo ir atskleisti sąvokinį ir politinį skirtumą tarp šių dviejų ideologijų.

Ta pati politinė logika, kuri verčia Fraser raginti kairę atsinaujinti ir pabrėžti skirtumus tarp savęs ir progresyvaus neoliberalizmo, kartu ir skatina Harari išblukinti tuos skirtumus. Tiesą sakant, socialinės-ekonominės nelygybės nuslėpimas ir socializmo ištrynimas kuria įspūdį, kad politinė kova vyksta tik tarp populizmo ir liberalizmo, todėl atrodo, kad populizmo oponentai turėtų palaikyti liberalizmą, net jei jie yra socialinės ir ekonominės politikos aukos. Iš tikrųjų būtent progresyvus neoliberalizmas yra kita Trumpo populizmo pusė. Taigi, atsinaujinusios kairės ištrynimas iš naujojo liberalaus pasakojimo tarnauja tiek liberalizmui, tiek populizmui.

VII.
Ištrindamas iš istorijos politiką ir supainiodamas priežastinius jos raidos aiškinimus, Harari remiasi „Sapiens mitologija“ – didžiuoju pasakojimu, kurį jis sukūrė knygoje „Sapiens“ ir kuri užtarnavo jam šlovę.

Sapiens mitologija pagrįsta dviem prieštaringomis prielaidomis. Viena – kad smegenys ir protas, kuriuos turime, yra pritaikyti medžiotojams ir rankiotojams, todėl yra tinkami ne mūsų pasauliui, o tik medžiotojų-rankiotojų pasauliui. Kita – kad nuo kalbos revoliucijos nėra jokio „natūralaus gyvenimo“ būdo. Yra tik daug skirtingų kultūrinių pasirinkimų iš daugybės galimybių.

Šis prieštaravimas veiksmingai atspindi rinkos logiką, kuri yra Sapiens mitologijos pagrindas. Pasak Harari, „Didžioji dalis neteisybės šiuolaikiniame pasaulyje kyla iš plataus masto struktūrinio šališkumo, o ne dėl individualių išankstinių nusistatymų, o mūsų medžiotojų ir rankiotojų smegenys nėra prisitaikiusios struktūrinio šališkumo atpažinti“.

Harari teiginys, kad žmogus nesugeba nustatyti „šališkumų“ sisteminėje „struktūroje“, atskleidžia, kad Sapiens mitologija tėra viena požiūrio į rinką kaip į natūralią būklę metafora. Būtent šioje šviesoje turėtume perskaityti jo įspėjimą „Pamokose“ – jei žmonija nežinos, ką daryti su biotechnologijų ir informacinių technologijų suteikta galia, „rinkos jėgos“ nelauks tūkstančio metų, kad galėtume pateikti atsakymus. Nematoma rinkos ranka primes jums savo pačios aklą atsakymą. Vis dėlto, iš Harari prielaidos, kad „mūsų medžiotojų ir rankiotojų smegenys neišsivystė, kad atpažintų struktūrinius šališkumus“, paaiškėja, kad žmonija negali paveikti rinkos rankos – viskas, ką ji gali padaryti, tai juos atpažinti ir veikti pagal jų sistemą.

Sapiens mitologija yra dar viena konflikto tarp politinio veiksmo ir savo minčių bei jausmų stebėjimo kuris yra Harari analizės pagrindas, versija. Kaip įprasta progresyviam neoliberalizmui, jis antropologiniais paaiškinimais patvirtina demokratinės politikos įtakos rinkai ribas ir susiaurina individo interesus iki rinkos ribose prieinamų kultūrinių pasirinkimų.

Sapiens mitologija pakeičia tradicinius interpretavimo mechanizmus istoriniuose tyrimuose, įskaitant tuos, kurie orientuoti į procesus, o ne į įvykius, ir vietoj priežastinio ryšio siūlo atsitiktinumą. Užuot paaiškinęs liberaliosios demokratijos krizę, „Pamokose“ Harari pateikia tik daugiau atvejų ir pavyzdžių, vis daugiau ir daugiau argumentų už ir prieš, iš vienos ir iš kitos pusės, o visa tai tik dar labiau istoriją apgaubia Sapiens mitologijos prieštaravimais.

Kita vertus, priežastis, kodėl Harari knygos tapo bestseleriais, neabejotinai yra paaiškinama istoriškai. Nuo pat 1990-ųjų neoliberalizmo atnešti skurdinimo procesai kėlė vis didesnį pasipriešinimą korporaciniam globalizmui ir socialinei nelygybei. Tai lydėjo susidomėjimas neoliberalizmo politika ir jos slopinimo mechanizmų veikimo būdais. Šis fenomenas buvo nagrinėjamas Naomi Klein knygose „No Logo“ ir „Šoko doktrina“ bei tokiuose filmuose kaip Michaelo Moore’o „Sicko“. 2008 m. ekonominė krizė ir 2011 m. protesto judėjimai transformavo neoliberalizmo nesėkmes ir neteisybes į politinę kovą dėl reformų, kurios kėlė grėsmę liberaliajam elitui. Būtent tokiame kontekste turėtų būti suprasta 2011 m. pradėtų publikuoti Harari knygų sėkmė.

Sapiens mitologija sukūrė ekonominės ir politinės krizės paaiškinimo iliuziją; be to, ji suteikė antropologinį pagrindimą bejėgiškumui rinkos jėgų akivaizdoje, vaizduodama liberalų elitą kaip padėties taisytojus. Harari idėjos sėkmingai konkuravo dėl skaitytojų dėmesio ir iš viešųjų diskusijų pašalino tuos aiškinimus, kurie galėjo kelti pavojų neoliberalizmui. Iš tiesų, nors Klein socialinė kritika atskleidžia slopinimo ir nelygybės mechanizmus ir įrėmina juos kaip neoliberalios politikos dalį, Sapiens mitologija sutelkia dėmesį į elgesį ir asmenį, o mūsų smegenis įvardija kaip kliūtį sisteminei analizei ir galimybei išjudinti struktūrinius pokyčius. „Pamokose“ Harari prideda dar vieną skirtumą: kol Klein ir Moore’as apibūdina nesėkmes, atsiradusias dėl nelygybės šiuo metu, Harari nukreipia savo dėmesį į pavojus, kurie gali atsirasti ateityje.

Harari Sapiens mitologija yra dar vienas kultūrinis mechanizmas, kuriuo siekiama įtvirtinti neoliberalią hegemoniją ir normalizuoti liberaliojo elito valdžią. Šiuo atžvilgiu ji panaši į realybės šou, kurie įskiepija žiūrovams neoliberalius standartus per pramoginį turinį, ar įvairias „New Age“ filosofijas, tai darančias per rinką atspindinčias elgesio normas.

Liberalaus elito pristatymas pasaulinės taikos nešėju knygoje „Sapiens“ lėmė, kad Harari tapo jų pageidaujamu istoriku, o knyga „Pamokos“ padarė jį jų ideologu. Knygoje „Homo Deus: Trumpa rytojaus istorija“ Harari vaizduoja liberalius idealus kaip visuotinai priimtinus, tačiau realybėje liberaliajam elitui be kitų ekonominių, socialinių, politinių ir kultūrinių priemonių Sapiens mitologija reikalinga, kad liberalizmas būtų priimtinas visiems. Atitinkamai, pažeidžiant neoliberalią logiką ir kovojant prieš ekonominę nelygybę, socialinį nesaugumą ir žmogišką kančią, kuriuos jie sukuria, taip pat įsipareigojama pažeisti Harari mitologijos ir jos iliuzijų ribas, kad būtų atskleisti jų pagrindiniai istoriografiniai trūkumai.

Parengta pagal „Haaretz“. Vertė Justina Karaliūtė. Viršelio nuotraukos autorius – Mark Weaver.