fbpx

Pragyvenimo krizė Vidurio ir Rytų Europoje: apžvalga

Reakcija į pragyvenimo krizę susijusi su kultūrinėmis, politinėmis ir ekonominėmis Centrinės ir Rytų Europos ypatybėmis: žemu tarpusavio pasitikėjimo lygiu, organizavimosi tradicijų stoka ir sudėtingais santykiais su profesinėmis sąjungomis (kurios visada yra gynybinėse pozicijose). Tačiau pastaruoju metu pasitaikė precedento neturinčių sėkmės istorijų sujungiant aplinkosaugos klausimus su profesinių sąjungų reikalavimais. Viešasis diskursas pamažu pereina nuo antikomunistinės retorikos prie kaltinimų oligarchams, nors kažkokių esminių pokyčių dar nepasiekta. Tuo tarpu kraštutiniai dešinieji kelia ambicingesnius reikalavimus ir užgrobia kairiąją-progresyviąją darbotvarkę.

Pragyvenimo krizei sparčiai plintant po Europą, daugelis iš mūsų bando perprasti šią naują situaciją ir pasiruošti ateinantiems mėnesiams. Tačiau mums prieinamos analizės yra pernelyg susijusios su Vakarų Europos perspektyvomis. Todėl spalio pabaigoje Gastivists (1) ir Corporate Europe Observatory (2) surengė diskusiją, kurioje pristatė Vidurio ir Rytų Europoje nuveiktus darbus bei iniciatyvas. 

Pateikiame trumpą santrauką apie tai, kaip pragyvenimo išlaidų krizę mato aktyvistai iš Rumunijos, Lenkijos, Čekijos, Lietuvos, Bulgarijos ir Slovakijos.

 

Rumunija: nėra kaip atšaukti „liberalizaciją“? 

Ani iš Gastivist Rumunija pasidalijo Rumunijos aktualijomis ir naujai pažvelgė į dažnai girdimą pasiūlymą nacionalizuoti energetikos sistemas. Ji pabrėžė, kad dažniausiai panašiose diskusijose dalyvauja aktyvistai iš Vakarų Europos, o Centrinės ir Rytų Europos naratyvai nėra pakankamai matomi ar girdimi. Todėl trūksta supratimo apie tai, kaip skirtingai pragyvenimo krizė pasireiškia įvairiose Europos dalyse.

Ani iškėlė vis populiarėjančią energetikos sektoriaus nacionalizavimo idėją. Į Rumuniją liberalizavimas atėjo kaip būtina integravimosi į ES sąlyga. Rumunija tik praėjusiais metais baigė liberalizuoti savo energetikos sektorių, todėl nacionalizavimą įgyvendinti gali būti ne taip paprasta. Jei kas nors ir norėtų pakeisti įvykių eigą, kyla klausimas, kaip tai padaryti? Be to, ką reikštų, jei Austrija, pvz., nacionalizuoja savo energetikos sektorių, nors kartu su Rumunijos įmone išgauna dujas Juodojoje jūroje?

Rumunija „įsprausta“ tarp ES ir Rusijos, todėl jai lieka daug mažiau galimybių kritikuoti ES. Be to, diskutuojant apie galimus sprendimus, tokius kaip energetikos sektoriaus nacionalizavimas, omenyje visada reikia turėti Centrinės ir Rytų Europos šalių, nuolat patiriančių ES ir Tarptautinio valiutos fondo spaudimą „modernizuotis“, makropolitinį kontekstą.

Enikő Vincze iš Căși sociale ACUM! (Socialinis būstas DABAR! – pilietinė iniciatyva, kuria siekiama atkreipti dėmesį į socialinių būstų trūkumą Kluže) kalbėjo apie būsto ir pragyvenimo krizes Rumunijoje.

Jos nuomone, nors Vidurio ir Rytų Europos balsui turėtų būti suteikta daugiau erdvės pasaulinėse diskusijose, turime vengti atkartoti Rytų ir Vakarų dichotomiją, dažniausiai susidarančią tarp kairiųjų pozicijų iš skirtingų regionų. Vietoj to turėtume kalbėti apie galios santykius tarp pranašesnių ir nepalankioje padėtyje esančių grupių bei klausti, kam naudinga ir kas kenčia nuo daugybės kapitalizmo sukurtų krizių. Galiausiai turėtume ieškoti antikapitalistinių aljansų Vakaruose ir Rytuose.

iliustracija, kuria pavaizduotos rankos laikančios atvertą trupančią piniginę

 Sébastien Thibault iliustracija

Anksčiau Rumunijos judėjimas už būstą bandė bendradarbiauti su profesinėmis sąjungomis ir aplinkosaugos organizacijomis. Nors ne taip sėkmingai, kaip tikėtasi, tačiau tai buvo gera pradžia kreipiant dėmesį į tai, kaip būsto problemos susijusios su darbo santykių ir aplinkos apsaugos problematika. Buvo reikalaujama didinti socialinio būsto fondą ir sustabdyti iškeldinimus. Tačiau kapitalizmo kritika ne visada pritraukia kitas grupes, nes profesinės sąjungos ir aplinkosaugos NVO dažnai yra centro dešinės, o ne antikapitalistinės pakraipos.

Kalbant apie nacionalizavimą, Enikő pažymėjo, kad kainų liberalizavimas Rumunijoje buvo ilgas procesas smarkiai spaudžiant Europos Komisijai, ir jis vyko kartu su įvairių ekonomikos sektorių, įskaitant būsto ir energetikos, privatizavimu. Procesas jau pasibaigęs, nors valstybė vis dar turi kai kurių elektros ir dujų įmonių akcijų. Tai rodo, kad nacionalizavimas ar valstybinė kontrolė vargu ar savaime yra sprendimai (pvz., tokios įmonės vis dar nekreipia dėmesio į poveikį aplinkai ir vadovaujasi ta pačia pelno siekimo logika, kaip ir privačios įmonės). Todėl nacionalizavimas šioje srityje gali būti nepakankamas sprendimas energijos kainų krizei įveikti.

Daug kas priklauso nuo to, kaip valdomos įmonės. Net jei įmonės bus nacionalizuotos, bet toliau valdomos pagal privačių įmonių principus, o dujomis nuolat bus prekiaujama žaliavų rinkose ir akcijų biržoje, situacija iš esmės nepasikeis. Būtina užtikrinti griežtą socialinę prekių ir paslaugų (įskaitant būstą, energiją, maistą, sveikatos priežiūrą ir kt.) paskirstymo gyventojams (nepaisant jų klasinės, socialinės padėties ar asmeninių finansinių išteklių) kontrolę.

 

Lenkija: žmonės nori atsinaujinančių energijos šaltinių, vyriausybė – ne  

Kalbėdama apie Lenkiją Nawojka Ciborska iš Bombelki Kolektyw pabrėžė būtinybę kovoti su „nereikalinga ir klimatui kenkiančia dujų pramone“, o lenkiškoji Gastivists dalis – būtinybę orientuotis į labiau „Rusija prieš Vakarus“ naratyvą.

Kaip ir Rumunija, Lenkija jaučiasi įsprausta tarp dviejų didesnių jėgų – ES-Vakarų ir Rusijos – bei priversta draugauti su viena iš jų, kad atsvertų kitos keliamą grėsmę. Šalis linksta į ES pusę, tačiau jei Varšuva kritikuoja ES, ji atrodo prorusiška. O buvimas prorusišku laikomas veikimu prieš Lenkijos interesus. Įstrigus šioje dviprasmybėje, vietiniams aktyvistams sudėtinga ką nors pasakyti. 

Nawojka pateikė geopolitinio Baltijos dujotekio projekto pavyzdį. Vamzdžiu norvegiškos dujos tiekiamos į Daniją ir Lenkiją. Kadangi pagrindinis projekto argumentas – energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos, nebuvo įmanoma kritikuoti dujotiekio tiesimo aplinkosauginiu požiūriu. Lenkijoje projektas nesulaukė didelio pasipriešinimo, nes jis būtų iš karto interpretuotas kaip išdavikiška veikla.

Tarptautinė iniciatyva stiprinti demokratines visuomenes kovojant su socialiniu susiskaldymu ir poliarizacija, pavadinta „More in Common“, atliko tyrimą apie pragyvenimo krizę keturiose šalyse (įskaitant Lenkiją). Remiantis tyrimu, 73 proc. Lenkijos respondentų manė, kad perėjimo prie atsinaujinančių energijos šaltinių paspartinimas padėtų išspręsti pragyvenimo krizę. 53 proc. teigė, kad atsinaujinantys energijos šaltiniai yra geriausias būdas užsitikrinti nepriklausomybę nuo Rusijos. Trumpai tariant, gyventojai pasisako už atsinaujinančius energijos šaltinius.

Saulė suvokiama kaip vienas patikimiausių energijos šaltinių, labiau nei dujos, nafta ir branduolinė energija. Saulės energija vertinama kaip tai, ką žmonės patys gali sumontuoti ant savo stogų, o ne kaip kažkas, ką reguliuoja ar daro vyriausybė. Tačiau nors šalies gyventojai teikia pirmenybę saulės energijai, ji nesusilaukia dėmesio iš valdžios, kuri savo energetikos politikoje daugiausia dėmesio skiria dujoms. 

Vėjo energetikos plėtra Lenkijoje blokuojama, ir tai yra politinis sprendimas. Dabartinis įstatymas numato, kad vėjo jėgainė negali būti statoma, jeigu aplink ją teritorijoje, dešimt kartų didesnėje už jos aukštį, yra bet kokių pastatų. Todėl jų įrengti beveik neįmanoma.

 

Čekija: nedrąsios sąjungos ir ambicingi kraštutiniai dešinieji 

Prie diskusijos prisijungė Josefas Patočka iš Čekijos socialinės ir ekologinės transformacijos platformos RESET. Josefas aptarė aplinkosaugos ir judėjimų už būstą aktyvistų koaliciją Čekijoje.

Energetinis nepriteklius yra svarbus klausimas šalyje, kuri pereina prie mažai anglies dioksido išskiriančios ekonomikos. Reaguodamos į energetikos krizę nevyriausybinės aplinkosaugos organizacijos, tokios kaip Fridays for Future, Limity, ir judėjimai už būstą pradėjo bendrą kampaniją „Energija žmonėms“. Jos pradėjo ieškoti bendro vardiklio: teisės į būstą gynėjai pradėjo daugiau dėmesio skirti energijos vartojimui, o aplinkosaugos NVO atsižvelgė į socialinius teisingo perėjimo aspektus. Todėl vietos aktyvistai stengiasi organizuoti veiksmų grupes reikalaudami įperkamo būsto, bendruomenės dalyvavimo energetikoje ir energijos įmonių perdavimo savivaldybėms.

Tai susiję ir su bandymais didžiuosiuose miestuose organizuoti nuomininkų sąjungas, kas Čekijos kontekste yra nauja. Naudodamiesi savitarpio pagalbos strategija kampanijos aktyvistai pradėjo mokyti žmones, kaip apšiltinti pastatus savo rankomis. Aktyvistai subūrė tai, ką Josefas pavadino „energijos brigadomis“, kurios keliauja iš vietos į vietą ir padeda atlikti šiltinimo darbus. Dešimtajame dešimtmetyje egzistavo panašios brigados, kurios izoliuodavo mokyklas, darželius ir kt. Šiandien mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms – 20 proc. gyventojų – vis dar reikia tokios paramos.

Pasak Josefo, reakcija į pragyvenimo krizę susijusi su kultūrinėmis, politinėmis ir ekonominėmis Centrinės ir Rytų Europos ypatybėmis: žemu tarpusavio pasitikėjimo lygiu, organizavimosi tradicijų stoka ir sudėtingais santykiais su profesinėmis sąjungomis (kurios visada yra gynybinėse pozicijose).

grupė žmonių taiso langą kambaryje

Josef Patočka nuotr.

Tačiau pastaruoju metu pasitaikė precedento neturinčių sėkmės istorijų sujungiant aplinkosaugos klausimus su profesinių sąjungų reikalavimais. Viešasis diskursas pamažu pereina nuo antikomunistinės retorikos prie kaltinimų oligarchams, nors kažkokių esminių pokyčių dar nepasiekta. Kita vertus, profesinės sąjungos yra silpnos ir pripratusios reikalauti labai mažai. Tas pats pasakytina ir apie jų reakciją į šią krizę, nes jos tik prašo šiek tiek pakelti minimalų atlyginimą ir nesiekia renacionalizuoti energetikos sistemos. Tuo tarpu kraštutiniai dešinieji kelia ambicingesnius reikalavimus (pvz., energijos visiems ir gerų santykių su Rusija, kad būtų užtikrintas dujų tiekimas) ir užgrobia kairiąją-progresyviąją darbotvarkę. Josefas išreiškė viltį, kad jų kantrūs bandymai organizuotis ir rengti kampanijas padės pagrindus glaudžiau susieti ekologinius ir socialinius poreikius ateityje, tačiau šiuo metu to dar nėra.

 

Lietuva: amžinai „klasės pirmūnė“ 

Lietuviškąją perspektyvą pristatė kairiosios žiniasklaidos platformos „Gyvenimas per brangus“ atstovas Karolis Dambrauskas. EBPO duomenimis, Lietuvos ekonomikai sekasi gana gerai. Pastaruosius porą metų ji nežymiai, bet nuolat auga. Tačiau didelė dalis gyventojų (1/5) vis dar gyvena žemiau skurdo rizikos ribos, todėl auganti ekonomika naudinga ne visiems. 

Šiuo metu didelė problema yra infliacija, prie to prisideda ir energetikos krizė, kurią dar pagilino Rusijos karas Ukrainoje. Dėl to išaugo degalų kainos. Konservatorių vyriausybė nusprendė reaguoti į šias daugialypes krizes didindama atlyginimus ir pensijas. Tačiau padidėjimas vis tiek buvo nepakankamas. Todėl šalyje susidarė savotiška situacija – bendrosios žmonių pajamos auga, tačiau jų perkamąją galią ėda infliacija.

Lietuva taip pat „įsprausta“ tarp ES ir Rusijos. Pastaraisiais metais šalis sekė energijos rinkos liberalizavimo tendencijomis pagal ES reikalavimus ir siekė būti „gera valstybe nare“. Tuo pat metu stengėsi būti mažiau priklausoma nuo Rusijos, todėl nustojo pirkti rusiškas dujas. Šiuo metu šalis neperka elektros iš Baltarusijos ar Rusijos, o importuoja iš Skandinavijos šalių. Dujos tiekiamos per 2014 m. įsigytą suskystintų gamtinių dujų laivą-terminalą, simboliškai pavadintą „Independence“, ir neseniai atidarytu dujotiekiu su Lenkija. 

Energetikos rinkos liberalizavimas (to vyriausybė labai norėjo) reiškė, kad į paslaugų teikimą įsitraukė privačios įmonės, kurioms durys buvo atvertos nepatikrinus jų patikimumo. Pvz., buvo atvejis, kai energijos tiekėjas („Perlas energija“) klientams pažadėjo mažas kainas. Tada, kilus karui Ukrainoje, jie teigė negalintys laikytis pasirašytų sutarčių ir vienašališkai nutraukė visas sutartis su klientais, kurie nesutiko mokėti didesnių kainų. Tai sukėlė chaosą, nes dauguma klientų iš kaimo vietovių turėjo mažai pasirinkimo ieškoti kito tiekėjo.

lauke prie lango stovintis vyras

Josef Patočka nuotr.

Bulgarija: politinis sąstingis ir neaiškios kryptys 

Veni Kojouharova iš aplinkosaugos organizacijos Za Zemiata pristatė Bulgarijos poziciją dujų ir teisingo perėjimo klausimais. Anot Veni, krizę Bulgarijoje dar labiau paaštrino valdžios krizė – veikiančios vyriausybės šalis neturėjo dvejus metus. 2022 m. pradžioje buvo šeši stabilumo mėnesiai, bet dabar bulgarai laukia dar vienų visuotinių rinkimų, nebent koaliciją sudarytų labai skirtingos partijos. Tokiomis aplinkybėmis stringa bet kokie bandymai įveikti energijos ir pragyvenimo krizes.

Maža to, šis nestabilumas dar praplatina „Rusija prieš Vakarus“ takoskyrą, kuri šalyje yra tikrai reikšminga. Pasak Veni, bulgarai neturėtų turėti savo pozicijos, jiems tiesiog reikia nuspręsti, ar eina su Vakarais-ES, ar būna arti Rusijos. Be to, daug melagingų naujienų sklido Bulgarijos žiniasklaidoje, o šios priklausomybė nuo politinių veikėjų dar labiau apsunkino padėtį.

Ankstesnė Bulgarijos vyriausybė buvo pernelyg orientuota į ES. Ji laikėsi griežtos pozicijos Rusijos atžvilgiu, nutraukė dujų tiekimą – atsisakė derėtis, mokėti rubliais. Dabartinė laikinoji vyriausybė bandė iš naujo pradėti derybas su „Gazprom“ ir yra linkusi kalbėtis su Rusijos dujų bendrove. Opozicija šiuo metu tyli, nes nenori reikšti pozicijų, kad jos ateityje netaptų įsipareigojimais. 

Solidarumo su Ukraina žinutė Bulgarijoje šiuo metu nėra labai veiksminga. Politinės kampanijos daugiausia dėmesio skiria dujų kainoms, kurios yra itin svarbios rinkėjams, todėl sunku kalbėti apie aplinkosaugos problemas, susijusias su iš anglies pagamintu kuru. Yra didžiulė rizika, kad jei žmonės pajus, jog rusiškos dujos yra pigesnės, ta kryptimi pasisuks ir viešoji nuomonė. Šalyje nėra paskatų pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių.


Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia


Kalbant apie energijos kainas, jos – mažesnės nei kitose Europos šalyse. Tuo tarpu maisto kainos yra beprotiškos, nors žmonėms dar nereikia rinktis tarp šildymo ir maisto. Įmonės gauna 40 proc. nuolaidą sąskaitoms. Anot Veni, bulgarai jau daugelį sezonų kentėjo nuo labai didelių šildymo kainų, todėl žmonės didžiulio skirtumo nejaučia.

Apie energetikos įmonių nacionalizavimą Bulgarijoje apskritai nėra kalbos, nes energetikos sektorius vis dar priklauso valstybei (perdavimo tinklai ir kt.). O paskatų pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių nėra, nes ES teisės aktai dar neperkelti į Bulgarijos įstatymus, tad namų ūkiai negali patys pasigaminti energijos ir tiekti jos į tinklą.

 

Slovakija: nepasirengę protestuoti

Katarina Jurikova iš GreenPeace Slovakijos skyriaus kalbėjo apie Slovakijos kultūrines ypatybes, kurios skiria šalį nuo Vakarų ir kurias reikia turėti omenyje. Pirma, korupcija šalyje nesulaukia pasmerkimo, nes visi prie jos pripratę ir nepasirengę prieš ją protestuoti. Taip pat nėra didelio pasipiktinimo dėl energetikos įmonių viršpelnių. Trečia, šalyje yra problemų su neokolonializmu: slovakai jaučiasi tapę įvairių kolonizatorių aukomis – pradedant Austrija ir baigiant ES. 

Taip pat nesama socialinių judėjimų ar profsąjungų protestų tradicijų. Pasak Katarinos, Slovakijos profesinės sąjungos silpnos, neradikalios ir neveikia darbuotojų naudai. Slovakija neįprasta dar ir tuo, kad čia vyrauja bendras polinkis į prorusiškas nuotaikas. Dauguma nori, kad Rusija laimėtų karą – rodo neseniai atlikta apklausa. Politiniu lygmeniu jaučiama neapykanta kairiesiems, antikapitalistinei darbotvarkei, nes antikapitalistines idėjas sau prisiskyrė kraštutiniai dešinieji. Vyrauja bendras jausmas, kad niekas niekada nepasikeis, ir slovakai netiki, kad reikalai gali pagerėti.


Anglišką teksto versiją galite skaityti ir su draugais iš užsienio dalintis čia.

(1) Gastivists (https://www.facebook.com/gastivists/) siekia remti žmonių pasipriešinimą naujai iškastinio kuro bei dujų infrastruktūrai ir padėti skleisti informaciją apie judėjimą prieš dujas. 

(2) Corporate Europe Observatory – Briuselyje įsikūrusi ne pelno siekianti tyrimų ir kampanijų grupė, kurios deklaruojamas tikslas yra „atskleisti bet kokį įmonių lobizmo poveikį ES politikos formavimui“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *