Istorikai skaičiuoja, kad pirmosios sovietinės okupacijos metu iš Lietuvos ištremta apie septyniolika tūkstančių gyventojų. Gyvuliniai vagonai link Rusijos gilumos pajudėjo 1941 m. birželio 14-18 dienomis, daug ištremtųjų neišgyveno jau pirmąją žiemą. Šie faktai gerai žinomi didžiajai daliai gyventojų, tačiau neretai lietuvių tautos tragedija vadinamas keturiasdešimt pirmųjų birželis – ne toks lietuviškas.
Neseniai atliktas ir netrukus naujoje knygoje „Population Displacement in Lithuania in the Twentieth Century“ (Brill, 2016) pasirodysiantis kultūros istorikės Violetos Davoliūtės tyrimas bando grąžinti Lietuvos žydų tremties išgyvenimus į kolektyvinę tų birželio dienų atmintį. Mokslininkė teigia, kad Sąjūdžio metais suformuotas tremčių naratyvas turėjo etnocentriškumo elementų ir neretai buvo perdėm „sukatalikintas“. Nors oficialioji tremties atminties politika atrodo mažų mažiausiai komplikuota dar ir dėl plačiai paplitusio „žydo-komunisto“ stereotipo, V. Davoliūtė sako, kad tokie ar panašūs stereotipai šios tremtinių grupės neskaldė – tai buvo glaudi patirties bendruomenė.
Neseniai vykusioje diskusijoje, istorikas dr. Arvydas Anušauskas pirmąsias, 1941 m. tremtis pavadino daugiatautėmis. Kodėl jos tokiomis įvardijamos?
Kadangi Lietuva buvo daugiatautė, tai ir tremtys buvo daugiatautės. 1941 m. tremtinių sudėtis buvo kitokia nei vėliau, po antrosios sovietų okupacijos, kai daugiausia buvo tremiami lietuviškų kaimų gyventojai. Absoliuti dauguma jų buvo etniniai lietuviai.
1941 m. tremti ir lietuviai, ir žydai, ir lenkai. Kaip žinia, sovietai nesivadovavo etniniu kriterijumi – jie norėjo atsikratyti vadinamųjų „socialiai pavojingų elementų“, „klasinių priešų“ ir trėmė pirmiausia visuomenės elito narius. 1941 m. Lietuvos piliečiai-žydai sudarė maždaug 8,9 procentus represuotųjų (apie tris tūkstančius), o bendroje Lietuvos gyventojų populiacijoje jų buvo 8,3 procentai, tad procentaliai gana panašus skaičius, koks ir buvo visuomenėje. Kodėl svarbu akcentuoti, kad tos tremtys buvo daugiatautės? Todėl kad kalbant apie tremčių atminties politiką, akivaizdu, kad Lietuvoje tremties naratyvas yra „sulietuvintas“. Vis dėlto tai nėra išimtinai lietuviška patirtis – 1941 tremtis patyrė ir kitos Lietuvos gyventojų grupės. Atrodo viskas žinoma, bet jei šiandien paklaustumėte ne tik moksleivių, bet ir aukštosiose mokyklose dirbančių žmonių, vargu ar daug jų žinotų, jog tremtis patyrė ir žydai. Neabejoju, kad ne vienas susietų Lietuvos žydų istorinę patirtį tik su holokaustu, o lietuvių – su tremtimis.
Kas, jūsų nuomone, lėmė tokį sulietuvinto naratyvo formavimąsi? Įdomu, kad kalbant apie tremtis, žydai laikomi Lietuvos piliečiais, jie neišskiriami, „sulietuvinami“, taip tarsi pabrėžiant lietuvių tautos traumą 1941 m. Tačiau, kai pradedame kalbėti apie holokaustą, ši tragedija nelaikoma Lietuvos piliečių tragedija.
Tam yra kelios priežastys. Pirma, reikia prisiminti, kad tremties patirtys buvo labai svarbus visuomenės politinės konsolidacijos faktorius Sąjūdžio metais. Tada buvo formuojamas engiamos, kankinamos tautos pasakojimas ir jis tikrai buvo gana etnocentriškas, egocentriškas. Neseniai išleistoje knygoje „Lietuvos žydai: istorinė studija“ yra keli puslapiai skirti žydų bendruomenės laikysenai Sąjūdžio metais, kur cituojama prof. Irena Veisaitė, laikanti save ir lietuve, ir žyde. Ten užfiksuota jos savijauta viename iš Sąjūdžio renginių, kur buvo kalbama apie tremtis kaip didžiausią Lietuvą ištikusią istorinę tragediją, bet nė menkiausiu žodžiu neužsiminta apie tai, kas nutiko Lietuvos piliečiams žydams. Stebint tokį egocentrizmą I. Veisaitei kilo klausimas, ką ji veikia renginyje, kuriame jos patirtys nėra svarbios, bet ji tiesiog tolerantiškai nusprendė, kad tai yra pirmas kartas, kai lietuviai gali kalbėti apie savo skausmingas patirtis ir nepasmerkė to egocentrizmo. Bet tai gerai parodo, kaip žydams, kurie išgyveno tremtis, o grįžę turėjo susidurti su holokausto pasekmėmis galėjo būti nejauku dalyvauti tokiuose renginiuose.
Be to, tremties patirtys buvo ne tik sulietuvintos, bet ir „sukatalikintos“ – juk tremties atmintis Lietuvoje buvo daugiausia įprasminama kryžiais, katalikiška religine ikonografija, palydima katalikiškų mišių ir pan.
Be to, tuo metu kai buvo renkami buvusių tremtinių liudijimai, dauguma tremtis išgyvenusių Lietuvos žydų jau buvo išvykę iš Lietuvos, o tie, kurie buvo likę, daugiausia tylėjo ir nedalyvavo tuo metu formuojant tautinį tremčių pasakojimą. Pavyzdžiui, kita respondentė, anykštietė Olga (Golda) E., po tremties dirbusi mokytoja Naujojoje Vilnioje, pasakojo, kad pirmą kartą prisipažino keliems bendradarbiams buvusi Trofimovske tik tuo metu, kai mokytojai aptarinėjo lietuvės tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus. Sužinoję, kad ji irgi buvo Trofimovske, šie apstulbo – ji buvo žydė, rusakalbė, Olga. Niekas nežinojo, kad iš tiesų jos vardas ne Olga, o Golda, rusų kalbą ji išmoko tik tremtyje, jos gimtoji kalba – jidiš, o šeima per kelias kartas gyveno Anykščiuose.
Galiausiai, toji „mes“ ir „jūs“ perskyra yra susijusi su politine konkurencija dėl aukos statuso. Deja, dažnai atmintimi tiesiog manipuliuojama siekiant gauti politinių dividendų.
Šioje vietoje, matyt, galime prisiminti ir Tuskulėnų dvaro atvejį. Jame kankinti ne tik lietuviai, tarp nužudytųjų būta ir žydų, tačiau kančia ir patirtas siaubas įprasmintas išskirtinai katalikiška simbolika.
Taip, kol kas nėra pakankamai suvokimo, kad žydai buvo tos kančios dalis. Tai beveik nereprezentuojama mūsų švietime, atminties politikoje.
Oficialioji 1941 m. tremčių atminties politika atrodo mažų mažiausiai komplikuota. Kiek tokia pozicija atsispindi pačių grupių santykyje deportacijų vietose Sibire?
Mane nustebino tai, kad tremtyje lietuvių ir žydų santykiai buvo tiesiog puikūs – tai patvirtina daugybė šaltinių. Lietuviai ir žydai tremtyje buvo viena patirties bendruomenė. Daugelis 1941 m. ištremtų žmonių buvo išsilavinę, daug keliavę, gana liberalių pažiūrų. Labai svarbus buvo ir regioninis faktorius – žmonės iš Lazdijų, Utenos ar Anykščių vertino tai, kad jie buvo „žemiečiai“. Artimą bendravimą rodo ir tokie faktai, kad nemažai lietuvių ir žydų tremtinių tuokėsi. Pavyzdžiui, taip nutiko mano respondentės Saros P. atveju. Su savo būsimuoju vyru, ištremtu drauge su šeima, ji susipažino traukinio vagone, brutalios kelionės gyvuliniame vagone metu. Nė iš vienos pusės tėvai nesipriešino jų vėliau įvykusiai santuokai. Jie drauge išgyveno tremtį, drauge sugrįžo į Lietuvą, pakėlė visus iššūkius. Dėl šios santuokos Sara atsisakė net vyrui mirus išvykti į Izraelį – ji nori būti palaidota Lietuvoje, ten čia palaidotas jos vyras. Tokių istorijų tarp 1941-ųjų metų tremtinių yra daug.
Daug kas yra girdėję mokykliniuose vadovėliuose cituojamos tremtinės-disidentės Dalios Grinkevičiūtės istoriją. Bet mažai kam žinoma, kad tremtyje ji susipažino su žydaite Liuba Segal. Ten paauglės merginos tapo geromis draugėmis. D. Grinkevičiūtės istorija tapo vadovėline, L. Segal Lietuvoje beveik nežinoma.
Šis pavyzdys parodo, kad Lietuvos žydų tremčių istorija dar yra iš esmės nepapasakota. Taip, yra vienas kitas tyrimas, statistikos duomenys, sąrašai, tačiau jiems įprasminti trūksta žmonių veidų, konkrečių istorijų, kurios padėtų geriau suvokti daugialypes mūsų visuomenės istorines patirtis. Yra ir daugiau 1941 metų tremčių unikalių istorijų – pavyzdžiui, kaip žmonės dalinosi iš namų prieš išvežimą pagriebtu maistu ar kartu simboliškai tremtyje šventė Kalėdas. Įdomu yra tai, kad šis emocinis ryšys nepasikeitė net ir grįžus į Lietuvą bei suvokus, kad dalis jų buvusių kaimynų ar pažįstamų lietuvių prisidėjo prie holokausto. Tremtyje užsimezgęs ryšys tarp daugumos žydų ir lietuvių išliko visam gyvenimui.
Grįžtant į 1940-41 m. vėlgi atrodo, kad jau tada mus buvo ištikęs keistas paradoksas: pirmąsias tremtis aproprijavome ir tremtinius laikėme savais, tačiau sovietų koloborantai turėjo aiškią etninę priklausomybę. Tų žydų, kurie palaikė sovietų okupaciją ir represijas, etninė kilmė buvo pabrėžiama ir akcentuojama, o žydo-bolševiko įvaizdis ypač ryškus lietuvių spaudoje, leistoje nacių okupacijos metu.
Nacių okupacijos metais, vykdant genocidą, buvo surengta labai aktyvi propagandinė kompanija ir, aišku, antisemitizmas buvo esminė šios kampanijos dalis. Ta nusikaltėlių ir aukų etninė priklausomybė buvo nuolatos akcentuojama – pavyzdžiui, didžiuosiuose to meto spaudos leidiniuose lietuvių kalba buvo nuolatos kartojama, kad lietuvius trėmė ne kas kitas, o būtent žydai, t.y., jie yra tikrieji tremčių kaltininkai. Buvo aktyviai formuojamas „žydo-bolševiko“ stereotipas, sąmokslo teorijos, rasistiniai mitai. Nemažai tų stereotipų prilipo ilgam – manau, kad net iki šių dienų, nes sovietmečiu buvo vykdyta vėl kitokio tipo propaganda, kur žydų genocido apskritai „nebuvo“. Todėl daug kas iki šiandien taip ir liko visai nedekonstruota, nesuvokta. Pavyzdžiui, nacių genocido propagandinėje kampanijoje dalyvavo nemažai lietuvių intelektualų, bet tai irgi tarsi „užmiršta“ – jų motyvacija, bendradarbiavimo formos, poveikis visuomenei nėra pakankamai išanalizuotos. Šių temų nelabai noriai imamasi, o juk puikiai žinoma, jog kultūriniai aspektai buvo ne periferinė, o labai svarbi nacių okupacinės politikos dalis. Nors dažnai kartojama, jog viskas tarsi žinoma, viskas jau ištyrinėta, iš tiesų taip nėra. Labai trūksta informacijos apie tai, kaip vyko tas bendradarbiavimas ir kokį poveikį tuomet pačių lietuvių platinti stereotipai turi šiandieninei visuomenei.
Kiek tokia dalies intelektualų pozicija galėjo turėti įtakos dalies lietuvių stebėjimui ir nieko nedarymui, kai visiškai šalia, praktiškai jų akyse vyko neįtikėtino, anksčiau nematyto ir nepatirto masto žudynės?
Aišku, labai sunku pamatuoti, kiek tokios publikacijos, tokia pozicija turėjo įtakos. Bet kažkiek įžvalgų, matyt, galime turėti. Pavyzdžiui, Lietuvos ypatingajame archyve yra saugomas tokio Rapolo Mackonio, „Naujosios Lietuvos“ redaktoriaus dienoraštis. Šiame privačiame dienoraštyje nekvestionuodamas buvęs redaktorius visur rašo „žydai-bolševikai“, nes jam tai yra vienas ir tas pats, be jokių klausimų. Tad greičiausiai tai, kas sistemiškai, kryptingai buvo rašoma ir kalama į galvą skaitytojams spaudoje, turėjo nemenką įtaką ir nemažai daliai visuomenės.
Manau, kad iki šiol nėra dekonstruotas mitas, kad neva vežė žydai, o vežamieji buvo lietuviai: dalis kultūrininkų, rašiusių nacių laikais propagandinius antisemitinius tekstus, pasibaigus karui išvyko ir tapo išeivijos dalimi, kiti buvo represuoti, kai kurie iš jų grįžo atgal į Lietuvą, bet laikėsi atokiai nuo visuomenės. Taigi, atrodo, kad visiems buvo patogiau „pamiršti“. Bet tokios istorinės patirtys taip lengvai nepasimiršta ir, kaip matote, atmintis „sugrįžta“. Galima pasakyti, kad Lietuvoje už specialistų lauko ribų nėra pakankamai kritinės nacių propagandos ir jos poveikio visuomenei analizės. Taip, specialistai gal daugmaž ir išsiaiškino, kiek buvo nužudyta, kas žudė, tačiau manau, kad dar neišnagrinėtas visas platus kultūrinis genocido laukas – kas ir kodėl platino mitus, kaip jie veikė, kas iš viso šito yra likę šiandien. Esu įsitikinusi, kad jei tai būtų buvę padaryta, viešojoje erdvėje mes nematytume taip lengvai svaidantis nužmoginančiomis etiketėmis, nes daug daugiau žmonių sugebėtų atpažinti tai kaip pavojingą reiškinį ir daug geriau suvoktų jo pasekmes.
Gal galite įvardyti konkrečius pavyzdžius?
Pavyzdžiui, Lietuvoje diskutuojant yra gana įprastas oponentų menkinimas vadinant „runkeliais“ ar „vatnikais“, kitaip tariant, naudojama nužmoginimo retorika. Toks kalbėjimas yra toleruojamas, net skatinamas kaip tiesiog aštresnis išsireiškimas, nevyniojimas į vatą ir t.t. Bet jei būtų ištirta ir suprasta Antrojo pasaulinio karo metais vykdyto genocido metu viešojoje erdvėje naudota retorika, neabejoju, kad daug daugiau žmonių atpažintu ją kaip agresyvią, potencialiai labai pavojingą veiklą, kuri tam tikromis aplinkybėmis gali skatinti ar prisidėti vykdant smurtą.
Skaitant tų, kurie sugrįžo iš tremties į Lietuvą prisiminimus, matome, kokia nebeatpažįstama jiems tapo jų pačių gimtoji šalis. Didžioji dalis grįžusių žydų išvyko iš Lietuvos. O kas motyvavo tuos, kurie neišvyko, pasilikti?
Žydų tremtinių santykiai su gimtine grįžus iš tremties buvo sudėtingi. Visas jų pasaulis – namai, artimieji, kaimynai – dingęs. Ne vienas sužinodavo apie pažįstamų žmonių dalyvavimą holokauste, pamatydavo pas kaimynus savo namų daiktus. Šis aspektas užfiksuotas daugelio buvusių tremtinių žydų liudijimuose. Mano respondentė uteniškė Liuba S. pasakojo, kad susitikus savo buvusius Utenos lietuvių gimnazijos klasės draugus, kitus pažįstamus jai visada nenoromis kildavo klausimas: „Ar jie irgi prisidėjo?“. Vadinasi, santykiai su aplinkiniais, požiūris į pačią gimtinę stipriai pasikeitė. Kita respondentė, Aviva Z. Iš Virbalio, pasakojo, kaip ji ir jos šeima tremtyje nejautė jokio atotrūkio nuo kitų, su kitais tremtiniais dainavo „Grįšim į tėvynę, grįšim pas savus“. Bet grįžus jos šeimai buvo daug sunkiau rasti čia savo vietą. Visi šie žmonės anksčiau ar vėliau išvyko į Izraelį ir jų pasakojimai nepateko į Sąjūdžio metais formuotą tremčių naratyvą
Tie, kurie liko, daugiausia taip nusprendė dėl asmenių priežasčių – pavyzdžiui, mišrių santuokų. Čia reikia pasakyti, kad grįžę į Lietuvą žydai tremtiniai negyveno tose vietose, iš kur buvo kilę, kur prieš karą buvo jų namai. Ir ne tik dėl to, kad sovietinė valdžia neleido buvusiems tremtiniams grįžti į gimtasias vietas ir šiaip darė įvairias kliūtis integracijai į visuomenę. Dauguma ir patys nenorėjo sugrįžti ten, kur vyko jų šeimų žudynės – buvo psichologiškai per sunku. Tad grįžę į Lietuvą jie ieškodavo giminių kitur, dažnai apsigyvendavo greta kitų tremtinių. Panašiai vyko ir emigracija į Izraelį. Pasak kitos respondentės, Polinos (Perlos) P., vieną dieną jai artimi žmonės – draugai, kaimynai, tarp kurių buvo ir buvusių tremtinių – tiesiog nusprendė išvykti. Ji nebuvo rimtai šito planavusi, bet su šeima prisijungė prie artimų žmonių.
Gerai žinomos šiandienos Putino režimo kritikės – Mašos Gessen – šeimos istorija iliustruoja XX a. brutalumą: 1940 m. į Lenkiją įsiveržus sovietams, jos promočiutė buvo ištremta į Sibirą, kas lėmė jos išgyvenimą, tačiau jos vyras, Jakubas, buvo įkalintas, o naciams išstūmus sovietus iš Balstogės, perkeltas į getą, todėl žuvo holokausto metu. Knygoje, kurioje ji pasakojo savo šeimos istoriją, M. Gessen taip ir nerado galutinio atsakymo, ar tremtis buvo vienareikšmis išsigelbėjimas. Kaip šią patirtį supranta iš Lietuvos ištremti žydai, kurie taip pat išgyveno tik todėl, kad jų čia nebuvo?
Sakyčiau, kad iki kokių 2011 m. tyrimuose apie žydų tremtis vyravo nuomonė, kad tremtis buvo išsigelbėjimas, nes ištremtųjų šansai išgyventi buvo daug didesni. Ir tai, žinoma, tiesa. Bet tas argumentas turėtų būti naudojamas niuansuotai, nes toli gražu ne visų tremtinių šeimos galėtų pavadinti šią istorinę patirtį išsigelbėjimu. Pavyzdžiui, iš Rokiškio buvo ištremti keturi mano respondentės Sanos L. dėdės ir trys iš jų buvo nužudyti lageriuose. Jų dukterėčia ilgą laiką net galvojo, kad tremiami buvo vien žydai, nes iš jos šeimos ir aplinkos buvo ištremta ypač daug žmonių. Iš Anykščių buvo ištremta D. Einhorno šeima su keturiais vaikais. Vienas iš jų pakeliui mirė ir šeimai buvo neleista to vaikučio palaidoti – buvo rusiškai pasakyta „Ir be jūsų palaidos“. Ir nors Einhornų šeima prarado visus giminaičius, likusius Anykščiuose, šį momentą jie prisimena kaip brutaliausią, labiausiai nužmoginančią asmeninę patirtį. 1941 metų tremtys iš Lietuvos buvo brutalios, daug žmonių žuvo pakeliui į Sibirą arba jau ten nuvykus. Tiems, kurie žuvo, tai nebuvo išsigelbėjimas.
Interviu pirmą kartą publikuotas manoteises.lt.
Pagrindinėje nuotraukoje – Vera Rozental Donec ir Vladimiras Rozentalis su draugu. XX a. 6 deš. Igarka, Krasnojarsko kraštas. Šaltinis – Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.