fbpx
Vaizdas iš Londono: remontuojamas bokštas su laikrodžiu

Kabantys sodai statybvietėje: Vytauto Rimkevičiaus filmų apžvalga

Lietuva ir Vilnius nėra ar nebėra kažin koks rojus aplinkosaugos klausimais. Čia taip pat neteisėtai kertami medžiai, čia taip pat reikia saugoti parkus, čia ruošiamasi tiesti Šiaurinį kelią tiesiai per paveldosauginį Ozo draustinį. Čia taip pat gamta aukojama verslo ir kapitalo interesams. Apie tai kalba ir filmų autorius. Jo darbai puikiai įtaiko į didėjantį susirūpinimą aplinkosaugos temomis Lietuvoje.

Iki mėnesio pabaigos Vytauto Rimkevičiaus internetinėje svetainėje galima pažiūrėti neseniai pasirodžiusius du trumpus jo dokumentinius filmus iš Londono – Kabantys Tidemill sodai (Hanging Gardens of Tidemill) ir Statybvietė (The Building Site). Filmų duetą kūrėjas pavadino Spring Cinema – Pavasario kinu, taip netiesiogiai nurodydamas į bendrą jų tematiką ir problematiką – žalumą. Abu pasakojimai, su kuriais iš arčiau jus supažindinsiu šiame straipsnyje, yra apie viešąsias žaliąsias miesto erdves, abu skatina mąstyti apie žalumos vietą, reikšmę ir teises urbanistinėje aplinkoje. Filmai trumpi, tačiau dialogas su jais gali tęstis ir išjungus kompiuterį, jei nenustosime svarstyti paliestų temų: tai bendruomenės ir stambaus kapitalo interesų susidūrimas, meninės iniciatyvos prasmė ir reikalingumas, pasipriešinimo pamokos, būrimosi draugėn vertė, laimėjimo ir pralaimėjimo santykis bei išsiplėtusi geografija – tai, kas svarbu Londone, savais būdais svarbu ir šiandieninėje Lietuvoje.

Lokalus ekopasipriešinimas

Kabantys Tidemill sodai rodo lokalios bendruomenės kovos už vietinio mokyklos sodo išsaugojimą istoriją. Tai Londono Lewishamo rajono bendruomenė, 2018 metais sužinojusi, kad planuojama naikinti jų apylinkėje esantį sodą ir griauti šalia stovintį geros būklės bendrabutį. Jo ir kitų aplinkinių namų gyventojai susiorganizavo pirmiausiai derėtis su vietine valdžia, o nepavykus – ėmė protestuoti. Pagrindinis filmo balsas priklauso Heather – bendruomenės atstovei, sodo gyvavimą ir naikinimą mačiusiai savomis akimis. Tai jos balsas mus veda per filmą, tai jos patirties dalelę įgauname žiūrėdami ir klausydami. Beje, kai kuriais atvejais vien tik klausydami, mat autorius pasirinko protarpiais pateikti mums vien Heather pasakojimą ir atsisakyti bet kokio vaizdo, taip dar labiau sutelkdamas dėmesį į pasakojimą, į balsą. Gražu, kad tas balsas priklauso žmogui iš vidaus, o ne neutraliam nešališkam užkadriniam pasakotojui – filmas visgi yra apie bendruomenę, apie žmogiškuosius ryšius, kurie stiprėja siekiant bendro tikslo.

Filmo „Kabantys Tidemill sodai“ herojė Heather
Lewishamo rajono bendruomenės atstovė Heather / Filmo „Kabantys Tidemill sodai“ kadras

Po įžanginių kadrų Heather įtraukia mus į patį įvykių sūkurį: „Pagalvojau – koks skirtumas? Jie nukirto visus medžius.“ Filmas nė kiek neslepia savo politiškumo – iš karto pasakojama apie veidmainius politikus, turėjusius įžūlumo tą pačią dieną ir nukirsti 74 brandžius sodo medžius, ir paskelbti ypatingąją klimato padėtį. Heather apibūdina niūrią (ne)stebinančią situaciją: taršos rodikliai rajone be perstojo kyla, o sodo medžiai sumažindavo užterštumą perpus. Tad kam kirsti medžius? Kam ruoštis griauti šalia stovintį bendrabutį? Atsakymas nuobodžiai paprastas – pinigai. Didelės pelningos statybos. Bendruomenė išsiaiškino, kad toje vietoje planuojama statyti namą, kurį sudarantys nežmoniškai brangūs būstai nebūtų prieinami vietiniams gyventojams, o sodas… Ką ten žinai, sodas gal tiesiog pasipainiojo kelyje. Gal nebuvo tikėtasi, kad sulauks tiek dėmesio – visgi ne kabantys Babilono sodai, kaip sakė vienas politikas BBC radijuje. Jis ir paskolino filmui pavadinimą – tik ironiškai apverstą. Juk iš tiesų, kodėl vietinė vietinių mylima žalioji erdvė negalėtų būti verta kabančių Tidemill sodų vardo? Kodėl tai, kas lokalu ir arti namų, turėtų būti menka ir nereikšminga? Reikšmės yra tiek, kiek jos kam nors suteikiame. Mėgstu sakyti, kad meno kūriniai visada prideda reikšmės ir svarumo savo objektams – štai Tidemill dabar jau yra sodas, apie kurį sukurtas filmas. O Heather ir jos bendražygių istorija gali tapti priemone kalbėti apie bet kokį politinį pasipriešinimą valdžiai ir galiai.

Tokios kovos nevyksta sąžiningai ir teisingai. Valdžia ir kapitalas, kurių pusėje būna galia ir pinigai, naudojasi visais savo arsenalo resursais, tad ir filme matome, kaip apsaugos darbuotojai tempia protestuojančius žmones nuo tvorų, o Heather komentuoja, kad tie apsaugininkai toli gražu nebuvo malonūs vietiniams, ypač moterims. Patys už save kalba kadrai, kuriuose aplink sodą kas pora metrų stovi po apsaugos darbuotoją, „ginantį“ sodą nuo pasiruošusių jį ginti bendruomenės narių. Heather su komanda imasi savų priemonių arsenalo – klijuoja plakatus, rengia karnavalą, kontaktuoja su bendruomenėmis Peru, Australijoje.

Tačiau nepaisant jų pastangų, sodas vis tik iškertamas. Dėl to filmo pabaigoje galbūt tikėtumėmės liūdno tono ir prarastos erdvės apgailėjimo, tačiau Heather džiugiai kalba apie pasipriešinimo naudą bendruomenei – ji sustiprėjo, žmonės susiraizgė tampresniais šaknų tinklais, kaip kad medžiai susiraizgo savo bendruomenėse – apie tai kalbės antrojo filmo herojė Sigita Simona. Heather taip pat skatina nenukabinti nosies ir neišsižadėti savų pasipriešinimų vien dėl to, kad ką tik praleidome keliolika minučių stebėdami, kaip jų pasipriešinimo akcija pralaimėjo. Vaizdo plotmėje filmą baigiame spalvingais karnavalo kadrais su judria muzika. Nepralaimėjo. Kabantys Tidemill sodai nėra tik apie iškirstą rajono sodą. Galiausiai tai istorija apie viltį ir apie žmones. Apie žmones, kovojančius su už juos didesnėmis verslo ir kapitalo mašinomis. Apie žmones, kuriems ne vis vien. Bene gražiausia (ne)pralaimėjimo metafora filme – paskutiniai jo kadrai, kur rodomas 2020 metų sodas, iškirstas, vis dar apvertas, tačiau – praėjus porai metų po filmo įvykių – vėl žaliuojantis ir vėl tapęs prieglobsčiu paukščiams.

Iš viršaus nufotografuoti Tidemill sodai
Filmo „Kabantys Tidemill sodai“ kadras

Filmus socialiniuose tinkluose pristačiusiame video įraše Vytautas Rimkevičius išsakė paprastą ir kartu svarbią, bet dėl savo paprastumo dažnai pražiūrimą mintį: gyvenvietės priklauso gyventojams, t.y., faunai, florai ir žmonėms. Jos neturėtų mums būti duotos iš valdžios ar dėl stambių įmonių malonės – atvirkščiai, jos teisėtai mums priklauso, mat jei niekas jose negyvens, jos nustos būti gyvenvietėmis. Tad jei mes – fauna, flora ir žmonės – jas savo buvimu sukuriame, mes, žmonės, jas ir prižiūrėkime bei saugokime faunos ir floros interesus. Saugokime gyvenvietes kiekvieną kartą, kai gviešiamasi jas iškeisti į dideles pinigų sumas. O jeigu nepavyksta, kartokim – lai nepavyksta gražiau ir įspūdingiau.

Žalia statybvietė

Antrasis filmas supažindina su Sigitos Simonos Paplauskaitės menine instaliacija, veikusia 2018 metų Londono architektūros festivalio metu. Menininkė sugalvojo pačiame Londono centre prie Šv. Pauliaus katedros atitverti tarsi statybvietę, tačiau iš tikrųjų statybviete tik apsimetant, mat užėjus vidun būtų matyti ne įrankiai, technika ir statybinės dulkės, bet iš kuo tikriausių augalų įrengta miško salelė. Instaliacijos sienas dengę veidrodžiai kūrė begalinio, besitęsiančio, nesibaigiančio miško įspūdį. Savo kūriniu Sigita Simona kvestionavo viešosios žalios erdvės ribas. Kur ji baigiasi? O gal nesibaigia? Kas atsitiktų, jei meno pagalba tą ribą paklibintume, pastumtume, suteiktume žmonėms gamtos netikėtoje vietoje? Ar jie susinervins, nes miško inkliuzas Londono centre trukdo praeiti? O gal kaip tik apsidžiaugs ir noriai pasiners į siūlomą žalią fantaziją?

Filme Sigita Simona gana išsamiai pasakoja apie jos kūrinį įkvėpusį lietuvių literatūros tekstą – Vinco Krėvės apsakymą „Skerdžius“, kurio pagrindinis veikėjas kaimo piemuo yra tiek suaugęs su savo mylima liepa, kad, ją nukirtus, pats atsigula ant žemės ir daugiau nebeatsikelia. Menininkė komentuoja pakitusį šiuolaikinio miesto žmogaus santykį su gamta, lygina jį su senuoju, harmoninguoju, daug kalba apie staigią urbanizaciją megapolyje ir jos daromą įtaką tiek žmonių, tiek medžių bendruomenėms – abi jos naikinamos ir karpomos.

Menininkė Sigita Simona Paplauskaitė medžių fone
Sigita Simona Paplauskaitė / Filmo „Statybvietė“ kadras

Kadangi filmas iš Londono, šioje vietoje, man regis, slypi pavojus nuklysti į smarkiai romantizuotą naratyvą apie monstrą megapolį Londoną ir jo priešpriešą – žalią ekologišką miškų ir girių šalį Lietuvą. Lyg tik Londonas būtų amžinai alkanas medžių aukų, o Lietuvos miestų medžiai – nekertami. Tokia pozicija ypač patogi mums, stebintiems filmus iš Lietuvos – galime pasiplekšnoti sau per petį sakydami, kad štai piktam pilkam vietinių mylimus parkus naikinančiam Londonui lietuvė atvežė ir parodė bent gabalėlį tikro miško. Toks įsivaizdavimas būtų netikslus ir greičiau mitinis nei realistiškas – Lietuva ir Vilnius nėra ar nebėra kažin koks rojus aplinkosaugos klausimais. Čia taip pat neteisėtai kertami medžiai, čia taip pat reikia saugoti parkus, čia ruošiamasi tiesti Šiaurinį kelią tiesiai per paveldosauginį Ozo draustinį. Čia taip pat gamta aukojama verslo ir kapitalo interesams. Apie tai kalba ir filmų autorius savo video pratarmėje. Jo darbai puikiai įtaiko į didėjantį susirūpinimą aplinkosaugos temomis Lietuvoje. Publikos jautrumą šiems klausimams rodo kad ir didelio visuomenės dėmesio sulaukęs LRT laidos „Spalvos“ epizodas apie nesuprantamą brandžių Vilniaus liepų prie Lukiškių aikštės naikinimą.

Bet grįžkime prie filmo. Jis tikrai žalias – dosnus tiek lapelių, stiebelių, medžio rievių vaizdais, tiek botanikos žiniomis. Nuostabu stebėti entuziastingą pasakotoją Sarah, kalbančią apie ąžuolus, ant jų susiformuojančių rašalinių riešutėlių – cecidijų – naudojimą rašalo gamyboje Viduramžiais ir Tiudorų laikais, vėžio tyrimams pasitarnaujantį medžius naikinantį grybą ir pan. Kūrėjų užsidegimas verčia patikėti instaliacijos prasme, kuria, panašu, patikėjo ir Londono praeiviai – užėję, lietę augalus, bandę prigulti ant žolės, pasakoję savo istorijas.

Žiūrint kirbėjo klausimas, į kurį Sigita Simona atsakė filmo pabaigoje – kurgi iškeliavo visi augalai pasibaigus festivaliui? Pasirodo, jie buvo atiduoti bendruomenės sodui, kuriame prie augalų priežiūros prisideda benamiai žmonės.

Apie pamokas

Iš Sigitos Simonos ir Vytauto mokomės menu kalbėti apie rūpimus dalykus. Iš Heather – telkti bendruomenę. Kol kas panašiausia į džiaugsmingą karnavalą Tidemill sode man pasirodė detrinkelizacijos akcija Vilniuje, kai besišypsantys suaugusieji ir vaikai (ypač vaikai!) su laužtuvais ir kitais įrankiais lupo šaligatvio plyteles aplink keturis Vokiečių gatvės medžius. Žmonės buvo gerai nusiteikę, draugiškai sveikinosi – matėsi, kad dauguma yra pažįstami vienos bendruomenės nariai, o kas nebuvo pažįstami, lygiai taip pat draugiškai buvo priimti į ratą. Būtinai paminėtini ir Ozo bendruomenės nariai, aktyviai kovojantys prieš Šiaurinio kelio statymą, ir Kauno žemųjų Šančių bendruomenės protestai prieš medžių kirtimą ir gatvės tiesimą Nemuno pakrantėje, ir visos kitos šiuo metu dygstančios aplinkosauginės iniciatyvos. Norėtųsi palinkėti kuo sėkmingiau susisieti tarpusavyje – lygiai tiek medžiams, kiek ir žmonėms.

Žmonės iš sunkvežimio iškelia augalus vazonuose, šalia – Londono žemėlapis
Filmo „Statybvietė“ kadras

Filmus iki mėnesio pabaigos galite pažiūrėti autoriaus internetinėje svetainėje: www.vytautas.uk
Straipsnis pirmą kartą publikuotas portale 15min 2021 m. gegužės 2 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *