fbpx

Sutramdžius koroną socialinė krizė nesibaigs – reikia platesnių pokyčių

Didžiausia krizė, kurią išryškina virusas, yra klasinė nelygybė. Turtingieji gali lengvai gauti privačias sveikatos paslaugas, save ilgam laikui izoliuoti ir gyventi iš santaupų, užsisakinėti įvairiausias priežiūros, pagalbos ir patogumų paslaugas. Tuo tarpu iš atlyginimų gyvenantiems dirbantiems žmonėms net trumpas pajamų nutrūkimas (kol kas porai savaičių) gali reikšti nesumokėtas paskolas ir mokesčius, neprieinamas paslaugas, maisto trūkumą ir visa tai lydintį psichologinį stresą ir ligas.

Lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą nei kapitalizmo baigtį.

– Fredric Jameson ir Slavoj Žižek

 

Kaip COVID-19 virusas pristatomas ir tramdomas

Atsidarius bet kurį naujienų puslapį didžioji dalis antraščių skelbia ką nors panašaus į „Korona ir x“ arba „X ir korona“, kur x gali būti šalis, įžymybė, statistika, sveikatos patarimai, politiniai sprendimai ir t.t. Nepaisant tokios informacijos gausos ir jos keliamo didžiulės sensacijos įspūdžio, nelabai aišku, ką šis virusas reiškia anapus krūvos nesusijusių faktų. Italijos lietuvių liudijimai, raginimai vartoti daugiau vitamino C ir spekuliacijos apie galimai sergančias pramogų pasaulio žvaigždes greičiau blaško ir nukreipia dėmesį nuo svarbesnių viruso raidos aplinkybių. Galima susidaryti įspūdį, kad panaikinus viruso simptomus išnyks ir jo priežastys, bet taip nėra. COVID-19 išryškina ilgalaikes socialines-politines problemas ir reikalauja atitinkamų platesnių pokyčių.

Populiariojoje žiniasklaidoje ir politikų pasisakymuose COVID-19 aprašomas kaip netikėta, socialinei sistemai išorinė grėsmė. Tai neganda, kuri užklumpa atsitiktinai ir nepelnytai, kuri įsibrauna į mūsų kasdienybes ir grasina gyvybėms. Toks problemų vaizdavimas mums įprastas ir atpažįstamas iš daugelio apokaliptinių filmų – kine pasaulio ar civilizacijos pabaigą visada sukelia koks nors socialinei sistemai išoriškas įsibrovėlis: ateiviai ar kitokie monstrai, sąmonę įgavę robotai, asteroidai, stichinės nelaimės, virusai. Žmonijos tikslu tampa susidoroti su „svetimu“ ir atkurti naujai branginamą buvusį „normalumą“ – vyrai grįžta į šeimą ir darbą, vaikai į mokyklą, mamos gamina vakarienę. Kitaip tariant, išorinės grėsmės funkcija vaizduotėje yra pateisinti „normalios“ visuomenės būklės trūkumus ir kančias, panaudoti įsibrovėlį kaip atpirkimo ožį ir jį paaukojus ar įveikus grįžti prie naujai vertinamos įprastos kasdienybės. Laikinos krizės įveikimas leidžia apsimesti, kad nėra nuolatinės krizės. COVID-19 vaizdavimas ir taikomi sprendimai dabar veikia panašiu būdu.

Kadras iš apokaliptinio filmo „Nepriklausomybės diena“ (Roland Emmerich, 20th Century Fox)

Kol kas vienas pagrindinių viruso sprendimo principų yra izoliacija ir atskyrimas. Viena po kitos valstybės uždarinėja savo sienas ir stengiasi atsijoti „savus“ nuo „svetimų“. Tas pats veikia ir mažesniame lygmenyje – žmonės skatinami atsiskirti namuose, rūpintis asmenine sveikata, prisipirkti sau maisto ir t.t. Viena vertus, tai efektyvu ir reikalinga stabdant viruso plitimą. Taip pat tokios izoliacinės priemonės gali pasirodyti psichologiškai patogios – po jomis slepiasi pažadas, kad mes galime išsaugoti savo ir kitų saugius asmeninius gyvenimus atsiribodami nuo visuomenės ir pasaulio negandų. Kita vertus, šis įspūdis – kad vienintelis būdas spręsti globalias problemas yra atsiskirti į nacionalinius autoritarinius darinius ir kad visuomenėje kiekvienas gali ir turi pats pasirūpinti savimi – yra apgaulingas, ir tai atsiskleidžia apsvarstant COVID-19 viruso priežastis.

 

Sisteminės COVID-19 atsiradimo ir paplitimo priežastys

Pirma, COVID-19 yra ne atsitiktinis svečias, o gamtą ir žmones stekenančios globalios ekonomikos pasekmė. Yra rimto pagrindo manyti, kad viena iš viruso atsiradimo Kinijoje priežasčių buvo pramoninės gyvulininkystės ir žemdirbystės plėtra, privertusi laukinės mėsos prekeivius traukti į anksčiau izoliuotus miškus, kuriuose tykojo virusas. Miškų kirtimas ir beatodairiškas gyvulių monokultūrų auginimas, kenksmingas vietinėms ekosistemoms, yra viena iš pagrindinių naujų virusų atsiradimo ir plitimo priežasčių, ir tai vyksta visame pasaulyje, ne tik Kinijoje. Globali pramonė smelkiasi į atokiausius pasaulio kampelius ir ten randami lokalūs patogenai randa puikias terpes tarp industrinių fermų gyvulių su prastomis imuninėmis sistemomis. Wuhano gyventojams nepasisekė, bet nepasisekė neatsitiktinai. Viena vertus, laukinės mėsos paklausa čia išaugo po ankstesnio kiaulių gripo ir sparčios urbanizacijos. Kita vertus, valdžia ilgai slėpė COVID-19 viruso situacijos rimtumą, o sveikatos apsaugos sistema ir taip nebuvo pasiruošusi, nes Kinijoje didžioji dalis viešojo sektoriaus pinigų pirmiausiai skiriama pramonę skatinančios infrastruktūros plėtrai.  Kol gamta ir žmonės bus matomi kaip ištekliai neribotam pelno auginimui, tol naujų ir dar baisesnių virusų atsiradimas bus tik laiko klausimas.

Wuhane sausio gale skubama statyti naują ligoninę (Šaltinis: Agence France-Presse — Getty Images)

Toliau, pereinant prie Europos, COVID-19 pandemija taip pat yra neoliberalios „diržų veržimosi“ politikos padarinys. Italijoje viruso atvykimo metu masiškai trūko ir trūksta gydytojų, medicininių išteklių ir vietų ligoninėse. Dėl šios situacijos kalta ne tik Italijos finansų specifika, bet ir Europos Sąjungos spaudimas vykdyti taupymo politiką karpant viešojo sektoriaus finansavimą po 2008-ųjų krizės. Šiandien medikų atstovai skelbia, kad trūksta lovų, plaučių vėdinimo sistemų, apsaugos priemonių patiems darbuotojams. Problema yra ne tik susirgusiųjų COVID-19 virusu prižiūrėjimas, bet ir visų kitų gyvybiškai svarbių gydymo paslaugų palaikymas. Kitur gydytojams jau tenka rinktis, kam leisti numirti, nes padėti visiems tiesiog nėra išteklių. Ten, kur dominuoja privati sveikatos apsauga, perspektyvos dar siaubingesnės. Jeigu Lietuvoje mes dar turime išsaugoję sąlyginai prieinamą viešąją sveikatos apsaugos sistemą, tai galima tik užjausti didelę dalį JAV žmonių, kuriems net turint privatų draudimą gydymas atsieitų virš 1000 dolerių. Esama sveikatos apsaugos sistemų padėtis rodo, kokios skaudžios pasekmės kyla iš ilgalaikio pataikavimo verslo ir finansų sektoriui viešojo sektoriaus sąskaita.

Galiausiai, tokiems virusų protrūkiams buvo galima ruoštis iš anksto. Pasak miestų teoretiko ir aplinkosaugos aktyvisto Mike’o Daviso, vakcinos nuo virusų nėra esamos farmacijos pramonės prioritetas, nes jai kur kas pelningiau gaminti raminamuosius ir vaistus nuo impotencijos. Šitai neblogai metaforiškai nusako neoliberalaus kapitalizmo receptą nuo visų problemų: mažiau nervų, daugiau galios. Kol naujam virusui pagaminama vakcina, jis gali jau būti praėjęs, o bendri tyrimai pasikartojančių virusų vakcinavimui neapsimoka. Ligas tiriantys mokslininkai jau seniai perspėja, kad virusų epidemijos vis grėsmingėja, bet jie išgirstami tik kai ligos jau išplinta. Galiausiai, net kai didžiosios farmacijos kompanijos ir sukurs vakciną nuo COVID-19, niekas negali garantuoti, kad ji bus prieinama visiems, nes privatus interesas reikalauja pelno prielaidos. Pati situacija, kai vakcinų tyrimai ir gamyba didžiąja dalimi priklauso nuo naudos privačioms korporacijoms, yra labai problemiška.

Net jei nekalbėtume apie kapitalizmo kuriamą ekologinę katastrofą, vien tik stiprios, globaliai finansuojamos sveikatos apsaugos sistemos būtų padėjusios suvaldyti šią krizę. Tokios sistemos yra įmanomos. Bet jos nėra pelningos. Apžvelgus viruso atsiradimo ir išplitimo priežastis, COVID-19 pasirodo greičiau ne kaip netikėtas smūgis sistemai, bet kaip jos pačios ilgalaikio nuodijimosi simptomas.

Adaptuota Hilary B. Price iliustracija

Virusas nėra krizė, virusas atskleidžia krizę

Didžiausia krizė, kurią išryškina virusas, yra klasinė nelygybė. Turtingieji gali lengvai gauti privačias sveikatos paslaugas, save ilgam laikui izoliuoti ir gyventi iš santaupų, užsisakinėti įvairiausias priežiūros, pagalbos ir patogumų paslaugas. Tuo tarpu iš atlyginimų gyvenantiems dirbantiems žmonėms net trumpas pajamų nutrūkimas (kol kas porai savaičių) gali reikšti nesumokėtas paskolas ir mokesčius, neprieinamas paslaugas, maisto trūkumą ir visa tai lydintį psichologinį stresą ir ligas. Ką jau kalbėti apie tas ir tuos, kurie dirba pagal individualią veiklą, be darbo sutarčių ar pagal „lankstų grafiką“. Karantinas išryškina šių darbuotojų pažeidžiamumą – per vieną dieną jie gali prarasti savo darbus ir likti „ant ledo“, o kompanijos „išlips sausos“ atsikratydamos bet kokios atsakomybės už darbuotojų gerovę, kai šių darbas tampa nepelningas.

Krizė išryškina struktūrinį moterų bei mažiausiai uždirbančiųjų darbuotojų išnaudojimą.  Kaip atskleidė The New York Times atliktas tyrimas, labiausiai virusas kelia grėsmę sveikatos apsaugos darbuotojams, kasininkėms, slaugytojoms, valytojoms, vairuotojams ir paslaugų darbuotojams. Nors įprastu laikotarpiu šios profesijos yra mažiausiai apmokamos ir daugelis vertinamos kaip „prasti darbai“, bet krizės metu pasimato, kad tai bene labiausiai visuomenei reikalingi žmonės. Tai darbuotojų grupė, kurių daugumą sudaro moterys, o jos dažnai neatlygintinai prižiūri ir artimus žmones. Skirtingai nuo administracinį darbą atliekančių darbuotojų, šie žmonės neturi galimybės dirbti „lanksčiai“ ar iš namų, kaip ragina daryti vyriausybė. Net ir įprastomis sąlygomis šie žmonės eina į darbą sirgdami, nes 100 eurų mažesnės pajamos stipriai paveiktų jų kasdienio pragyvenimo galimybes. Taip pat, svarbu atkreipti dėmesį, kad išaugus ekonominiam nesaugumui ir priverstinai būnant namuose tendencingai suintensyvėja šeimyninis smurtas. Izoliacijos situacijose ne tik sunkiau pabėgti nuo smurtaujančio vyro, bet ir yra apribota įprasta pagalba iš institucijų. Ar galime kaltinti virusą dėl nesaugumo darbe ir namie? Ne – tai yra gyvenimas krizėje, su virusu ar be jo.

Nuo pervargimo dirbant su koronaviruso atvejais sukritusi seselė Italijoje (Šaltinis: Reuters)

Galimi keliai ir reikalingi pokyčiai

Šiandien, dėl paskelbto karantino užsidarant mokykloms, universitetams, kavinėms ir ištuštėjant miestų gatvėms mes atpažįstam šį scenarijų iš jau matytų filmų. Kaip ir apokaliptiniuose filmuose, šis scenarijus mus ne tik gąsdina, bet ir savitai žavi – įprastą ir nuobodžią kasdienybę keičia nepaprastoji padėtis, atverianti galimybes kitokiai socialinei tvarkai ir eksperimentavimui. Nuo naujų edukacinių programų televizijoje ir internete, iki bendruomeninių pagalbos iniciatyvų, iki privačių sveikatos įstaigų nacionalizacijos Ispanijoje – matome, kad pokyčiai yra įmanomi, kai tam skiriama pakankamai dėmesio. Kita vertus matome ir izoliacines, nacionalistines, reakcingas tendencijas – pagalbos nesuteikimą pabėgėliams ir kitataučiams, medicininių išteklių eksporto draudimus ar svarstymus, kaip toliau gelbėti tą pačią rinką, kuri kuria ekologinę krizę ir bejėges sveikatos apsaugos sistemas. Izoliaciniai, nacionalistiniai, esamą sistemą žūtbūt išlaikyti besistengiantys sprendimai globalioje bėdoje mums nepadės. Ligos yra globalios, klimatas yra globalus, ekonomika yra globali. Mums reikia tiek lokalios, tiek valstybių sienas peržengiančios naujos politikos, pažabojančios pelno interesus ir iškeliančios universalų sveikatos bei ekonominio saugumo siekį kaip prioritetą.

Šiuo metu fizinė izoliacija yra būtina siekiant suvaldyti viruso protrūkį ir išsaugoti mūsų sveikatos apsaugos sistemą. Tačiau norint įveikti viruso išryškinamą globalią krizę mums būtinas socialinis susitelkimas, ne atsiskyrimas. Virusas parodo, kad sveikata pirmiausiai yra susijusi su aplinkybėmis ir sveikatos sistemos galimybėmis, ir kol kiekvienas nėra sveikas, tol ir visi negali būti sveiki. Mes visi ir visos nusipelnome nemokamų sveikatos paslaugų, prieinamo būsto, stiprių ir plačių darbuotojų teisių, taršos sustabdymo, pagalbos be sienų ir kitų ne tik išgyvenimui, bet ir sveikam gyvenimui būtinų sąlygų. Apokalipsės barbarybės išvengti galima, bet tam reikia radikalių socialinių ir ekonominių pokyčių, kurių turime reikalauti tiek kiekviena/-s atskirai, tiek vietinėse ir tarptautinėse institucijose. COVID-19 mums primena, kad globalus susietumas gali būti ne tik pažeidžiamumo, bet ir pokyčiui reikalingos stiprybės šaltinis.


Viršelio iliustracijos autorius Mira Ruido.

Straipsnis paruoštas remiantis šiais šaltiniais:

Straipsniai

Social Contagion: Microbiological Class War in China, chuangcn.org

Giorgio Agamben, “The state of exception provoked by an unmotivated emergency“, positionswebsite.com

Capitalist agriculture and Covid-19: A deadly combination, climateandcapitalism.com

Mike Davis on Coronavirus: “In a Plague Year”, jacobinmag.com

Europe Is Saving the Financial Markets, But Not Coronavirus Victimsjacobinmag.com

Notes on a novel coronavirus, mronline.org

Coronavirus: a disaster of capitalism’s making, redflag.org.au

Neeilinė situacija šalyje: ant stalo gula pasiūlymai dėl dalinio darbo, galimybės nušalinti darbuotoją, delfi.lt

Bats, Coronaviruses, and Deforestation: Toward the Emergence of Novel Infectious Diseasesfrontiersin.org

The Workers Who Face the Greatest Coronavirus Risk, nytimes.com

Domestic Violence Cases Surge During COVID-19 Epidemicsixthtone.com

How profit makes the fight for a coronavirus vaccine hardertheguardian.com

Coronavirus won’t end globalisation, but change it hugely for the bettertheguardian.com

The End of the World As We Know Itwelt.de

Knygos

Nerijus Milerius. 2013. Apokalipsė kine. Vilniaus universiteto leidykla.

Rob Wallace. 2016. Big Farms Make Big Flu: Dispatches on Influenza, Agribusiness, and the Nature of Science. Monthly Review Press.

Podcastai

Gyventi su COVID-19. Kalba mokslininkainanook.lt

4 Komentarai apie “Sutramdžius koroną socialinė krizė nesibaigs – reikia platesnių pokyčių

  1. Labai teisingas zvilgsnis i problemas.
    Mes visi vienodai godus ir siekiame kuo daugiau pelno.
    Turetu buti kazkokie svertai, apkarpantys turtingiausiuju apetita viesuju organizaciju ir skurstanciuju labui.

  2. „…dalį JAV žmonių, kuriems gydymasis nuo COVID-19 viruso atsieitų bent 1000 dolerių“ Jiems tiek kainuoja TYRIMAS, o gydymas be draudimo kainuoja kosmines sumas. Viena nedrausta ligonė, net bandė prasmukti į Kiniją, kad gautų gydymą. Gavo 3 metus kalėjimo…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *