fbpx

Komentarai

Rusų kalba Lietuvos mokyklose – reikalinga kaip niekad

Rusų kalba Lietuvos mokyklose – reikalinga kaip niekad

Rusų kalba pasaulyje kalba 258 mln. žmonių, ji yra septinta-aštunta didžiausia pasaulio kalba. Ja kalba bemaž visi Ukrainos, Baltarusijos, Kaukazo šalių, Vidurio Azijos gyventojai, iš kurių daug migruoja į Lietuvą kaip pabėgėliai ar tiesiog migrantai. Jų, beje, ateityje vis daugės – Lietuva gan greitai iš migrantų „tiekėjos“ tampa migrantų „priėmėja“.

Ką Tomas Vytautas Raskevičius gali pasiūlyti lesbietei troleibuso vairuotojai?

Ką Tomas Vytautas Raskevičius gali pasiūlyti lesbietei troleibuso vairuotojai?

Homofobija Lietuvoje yra tapusi politine jėga, galinčia sėkmingai blokuoti partnerystės įstatymus ir kitas iniciatyvas, siekiančias pagerinti trans žmonių, tėvų smurtą kenčiančių vaikų ar moterų padėtį. Dėl to kaltos gilios socioekonominės takoskyros, įgavusios ir tapatybinį aspektą, nepasiduodantį racionaliems argumentams. Laisvės partija šią takoskyrą tik gilina.

Idėja Lietuvai – Didžioji žalioji Lietuvos siena

Idėja Lietuvai – Didžioji žalioji Lietuvos siena

DŽLS padės spręsti ir pensininkų skurdo problemą. Kaip žinia, mėgstamiausia Lietuvos senolių laisvalaikio veikla – uogavimas ir grybavimas, tad DŽLS taps klestinčia sidabrinės ekonomikos zona ir šalies ekonominio vystymosi varikliu. Išklausę Ekonomikos ir inovacijų ministerijos organizuojamus verslumo kursus, šie sidabriniai startuoliai (olderpreneurs) savo surinktas ekologiškas gėrybes internetinėmis platformomis tieks ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos bei Taivano rinkoms. Augs ekonomika, trauksis išlaikytinių kultūra ir Sodros išlaidos.

Ką galime padaryti dėl Ukrainos?

Ką galime padaryti dėl Ukrainos?

Kaip kairieji mes, žinoma, norime taikos. Tačiau kokios taikos mes norime? Ar taikos sau, t.y. kad tik niekas mūsų nekliudytų, ar jos siekiame ir kitiems? Kitaip tariant, kas gi turėtų gyventi taikoje? Ar agresorius irgi jos nusipelnė? Ar taika – tai gyvenimas su kiek mažiau siautėjančiu agresoriumi, ar apskritai be jo? Ar taika tėra ne-karo būsena, ar tai būvis, kuriame pasikartosiančios agresijos tikimybė sumažinta kiek tik įmanoma? Galiausiai, kas kalba apie taiką? Ar šiandien garsiai [gal net „rėksmingai“?] bereikalaujantieji taikos kuo nors rizikuoja lyginant su tais, kurie įvertindami visą padėties sumautumą kukliai taikos tikisi? Karo Ukrainoje kontekste akivaizdu, kad taikos neturi būti siekiama bet kokia kaina. Ir juo labiau ne teisingumo kaina.

Ar „Žalgirio“ direktorius atskaitingas kauniečiams?

Ar „Žalgirio“ direktorius atskaitingas kauniečiams?

Kauniečiai suneša penktadalį Pauliaus Motiejūno klubo biudžeto – 2 mln. eurų. Situacija keista, nes, nors Kaunas prisideda prie „Žalgirio“ veiklos finansiškai, miestas neturi jokio balso priimant sprendimus. Visgi galbūt atėjo laikas ne tik tyliai „remti“, bet ir pareikalauti klubo vadovo atsakomybės už „istorinius“ šio sezono pasiekimus. Juolab, kad ne tik sirgaliams ir miestui reikia „Žalgirio“, bet ir, ką gerai žino pinigėlį skaičiuoti mokantis Motiejūnas, „Žalgiriui“ reikia finansų ir areną užpildančių sirgalių. Juk be jų komanda yra tik brangiai apmokamų sportininkų rinkinys.

Šoko terapija neoliberalams

Šoko terapija neoliberalams

Kaip ir ankstesni pasaulio ekonomikos sukrėtimai, Rusijos karas Ukrainoje išryškino, jog pasitikėti tik rinkomis, siekiant sumažinti riziką ir sustiprinti šalių atsparumą, yra klaida. Neoliberalizmas neišlaikė dar vieno kontrolinio ir pagaliau jį turi pakeisti nauja ekonominė vizija, pagrįsta naujomis vertybėmis.

Asmeninis kvietimas į Gegužės 1-ąją, arba Kodėl Jūsų neparodys šventiniame filme apie socializmo laidotuves

Asmeninis kvietimas į Gegužės 1-ąją, arba Kodėl Jūsų neparodys šventiniame filme apie socializmo laidotuves

Kasmet televizijos vis sukuria kokį nors dokumentinį vaizdo pasakojimą apie savanorius, politikus, inteligentus, užsienio žurnalistus ar politinius veikėjus, kurie „tuo kritiniu šaliai momentu“ veikė ką nors patriotiško ar kaip nors gelbėjo Lietuvai jos kelyje į laisvę. Šiuose pasakojimuose net ir Sausio 13-ąją žuvę ar sužeisti Vilniaus televizijos bokšto gynėjai yra pirmiausia patriotai, žuvę už Lietuvą. O kas jie buvo, kur dirbo, apie ką dar, be nepriklausomos Lietuvos, svajojo – neaišku. Tačiau klausimą būtų galima pastatyti ir dar aštriau – kasmet susukama kokia nors laida apie Sausio 13-osios įvykius. O kur laida apie 1992 m. sausio 13-ąją? Ką laisvės sąlygomis veikė žmonės po metų, po dešimties? Vis kalbame apie tai, kaip mus formavo sovietmetis, tačiau nepriklausomoje Lietuvoje gyvenam jau 30 metų. Kaip mus formavo šis laikotarpis? 

„Vieningas Kaunas“ = „Vieningoji Rusija“?

„Vieningas Kaunas“ = „Vieningoji Rusija“?

Oligarchinio verslo principais valdoma valstybė ir miestas, svarbiausiuose postuose susodinti žmonės iš artimo rato arba giminės, sistemingas nesiskaitymas su rinkėjais bei jų rinkta arba remiama opozicija ir, nepabijokime to žodžio, valdoma demokratija. Apie ką mes čia – kišeninį Kauno miestą valdantį „Vieningo Kauno“ rinkimų komitetą ar Putino „Vieningąją Rusiją“? 

Apie akademinę kairę, arba Derrida vs. „Дарида“

Apie akademinę kairę, arba Derrida vs. „Дарида“

Žinomiausi Lietuvos kairieji veidai yra ne profsąjungų vadovai, darbo judėjimų lyderiai, bendruomenių telkėjai, organizatoriai ar, galiausiai, politikai, o įvairūs akademikai, „visuomenininkai“ ir viešieji intelektualai. Vis dėlto problema yra ne pati akademinė šių dienų kairės kilmė, ne tai, kad kairieji dažnai yra statistiškai labiau apsiskaitę ir išsilavinę. Problema glūdi ten, kur prasideda pasirinkimai, ką su tuo išsilavinimu veikti ir kaip įgytas įžvalgas ir žinias perteikti tiems, kam tų įžvalgų reikia. Padėtį dar labiau komplikuoja tarp (miestų) intelektualų ir (provincijos arba miegamųjų rajonų) masių žiojėjanti atskirtis, pailiustruotina skirtingais šių pusių skoniais: vieni labiau mėgsta Derrida, o antrieji mieliau renkasi „Дарида“.