„Pastaraisiais metais daug rašiau apie taikos siekį ir civilių aukas abiejose Donbaso karo pusėse. Bandžiau skatinti dialogą. Bet visa dabar jau parūko dūmais. Kompromiso nebus. Putinas lai planuoja ką tik nori, bet net jei Rusija ir užims Kijevą bei įstatys okupacinę vyriausybę, mes priešinsimės. Kova tęsis tol, kol Rusija paliks Ukrainą ramybėje ir gaus atlyginti už visas aukas ir visą destrukciją.“
Su nerimu ir rūpesčiu stebėdami įvykius Ukrainoje, jaučiame poreikį aiškiai įvardinti ir griežtai pasmerkti agresorių ir karo sukėlėją – Vladimirą Putiną, Kremlių bei visus šio imperialistinio, autokratinio, militaristinio ir išnaudotojiško režimo gerai nupenėtus oligarchus.
Žinomiausi Lietuvos kairieji veidai yra ne profsąjungų vadovai, darbo judėjimų lyderiai, bendruomenių telkėjai, organizatoriai ar, galiausiai, politikai, o įvairūs akademikai, „visuomenininkai“ ir viešieji intelektualai. Vis dėlto problema yra ne pati akademinė šių dienų kairės kilmė, ne tai, kad kairieji dažnai yra statistiškai labiau apsiskaitę ir išsilavinę. Problema glūdi ten, kur prasideda pasirinkimai, ką su tuo išsilavinimu veikti ir kaip įgytas įžvalgas ir žinias perteikti tiems, kam tų įžvalgų reikia. Padėtį dar labiau komplikuoja tarp (miestų) intelektualų ir (provincijos arba miegamųjų rajonų) masių žiojėjanti atskirtis, pailiustruotina skirtingais šių pusių skoniais: vieni labiau mėgsta Derrida, o antrieji mieliau renkasi „Дарида“.
2015 m., savivaldos rinkimuose leidus dalyvauti rinkimų komitetams, trijuose didžiuosiuose miestuose įsitvirtino būtent tokia politinė
Žiūrint, kaip žmonės renkasi mirtiną žaidimą, kad grąžintų skolas, kyla mintis – galbūt kai kurie tiesiog galėtų pabėgti į kitą šalį? Kam taip rizikuoti savo gyvybe, jei gali tiesiog nusikratyti skolos ir pradėti naują gyvenimą kažkur kitur? Nebūtina apie tai teorizuoti – nemažai žmonių išties tai bando, keliaudami į Europos Sąjungą. Deja, pasirodo, tikimybė mirti ar likti sužalotam ir šiuo atveju yra ne tokia maža.
Rugsėjo 4 dieną įvykusios LGBT bendruomenės eitynės „Kaunas Pride“ tapo dar viena pandemijos ir migrantų krizės įaudrintos visuomenės aptarinėjama tema. Praėjus mėnesiui nuo įvykių datos, svarbu įvertinti, kuo buvo reikšmingas šis protestas.
Sostinėje ir visoje Lietuvoje plačiai paplitęs įsitikinimas, jog Vilnius – itin žalias miestas. Dar visai neseniai Vilniaus savivaldybė džiaugėsi HUGSI tyrimu, kuriame Lietuvos sostinė įvertinta kaip žaliausias, daugiausiai želdynų plotų turintis Europos miestas.
Miesto bendrojo plano pakeitimuose numatomas milžiniškas sunkvežimių skaičiaus išaugimas – per parą virš 12 tūkst. vilkikų judės trimis pagrindinėmis miesto gatvėmis, vieną iš kurių dar tik planuojama statyti. Taigi, šio plano tvirtinimas neatsižvelgia į nuolatinius gyventojų skundus dėl oro ir garso taršos. Pati miesto savivaldybė pripažįsta, jog dėl uosto ir transporto taršos Klaipėda yra užterščiausias miestas Lietuvoje, čia fiksuojamas didžiausias sergamumas ir trumpiausia gyvenimo trukmė.
Šį antradienį Vilniaus paveldosaugininkai išbraukė Petro Cvirkos paminklą Vilniuje iš kultūros vertybių registro. Kalbant žmonių kalba – leido jį sunaikinti. Dar nespėjus nuvilnyti liberalų, konservatorių ir įvairaus plauko nacionalistų euforijos atodūsiui, trečiadienį portale „Made in Vilnius“ atsirado apklausa: „Kokias emocijas jums kelia Žemaitės skveras Vilniuje?“
Valia skiepytis yra susijusi su pasitikėjimu mokslu ir valstybe bei solidarumu, suvokimu, kad reikia stengtis dėl kitų ir bendro gėrio. Visiškai dėsninga, kad žmogus, kuris vos suduria galą su galu, labai abejoja valstybės ir valdžios geranoriškumu ir institucijomis nepasitiki. Mažai tikėtina, kad, leidus tokius žmones stumdyti ir uiti darbe dar labiau, juos atleisti, pasitikėjimas valdžios institucijomis išaugs.
