Eglė Činikė analizuoja, kaip JAV migracijos kontrolės kontekste vaizdai tampa ne paprasta tikrovės reprezentacija, o politinės galios įrankiais, formuojančiais visuomenės afektus ir pateisinančiais migracijos režimo smurtą kaip racionalią ir neišvengiamą praktiką.
Lietuvoje vis įsikibirkščiuojančios diskusijos dėl imigracijos jau persisėmė užsienio diskusijų gairėmis. Viena jų: imigracija yra grėsmė. Grėsmė nacionaliniam ir vidaus saugumui, tautinei tapatybei, kalbiniam vientisumui. Prieš kurį laiką prof. Romo Lazutkos komentaras iškėlė dar vieną imigracijos neva keliamą grėsmę – ekonominę ar, tiksliau, fiskalinę.
„Kai kurie technooptimistai įsivaizduoja tokias dirbtinio intelekto utopijas, kad Karlas Marxas šalia jų atrodo be vaizduotės. „Guardian“ pernai išleido trumpametražį dokumentinį filmą, kuriame – nuo 2016 iki 2019 m. atlikti interviu su „OpenAI“ vyriausiuoju mokslininku Ilja Suckeveriu. Pastarasis be skrupulų pareiškia: „DI išspręs visas dabartines mūsų problemas. Jis panaikins nedarbą, ligas ir skurdą. Bet taip pat jis sukurs ir naujų problemų.“
