„Vesper“ siūlomas problemos įveikos būdas yra dalis pačios problemos. Aišku, būtų neprotinga iš tokio nulaižyto kūrinio laukti „teisingos“ politinės žinutės ir kokios nors kvazirevoliucinės dinamikos (cha, tarsi vis dar būtų įmanoma tokia tikėti!), todėl ir liekame su į diskursą įvirintu Gėrio ir Blogio manichėjizmu, kuris ypač nūdien yra pagrindinė korta šiame nemąsliame „mes prieš juos“ pokeryje.
Viskas kaip visada – darbo klasė aukojasi ir guldo galvas, o jų darbo vaisiais vėliau prekiaujama specijos rinkoje, kurioje konkuruoja kelios įtakingiausios šeimos. Galbūt ši padėtis pernelyg nestebintų, tačiau „Kopos“ veiksmas datuojamas… 10191-ais metais. Tokiame kosminiame filmo amžiuje visuomenė (tiksliau – jos likučiai) vis dar gyvena dinastinėje monarchijoje. Valdovus supa uniformuotos armijos ir kvazifašistiniai kultai, kariai siunčiami žūti mūšiuose dėl išteklių, o visas politinis laukas alsuoja technologinio neofeodalizmo eros įsigalėjimu. Kitaip tariant – tokioje tolimoje ateityje vis dar aptinkame labai daug normalizuotų praeities struktūrų, kurių atavizmai, žinoma, niekur nedingę ir mūsų dienomis.
Kai pradėjau skaityti šio filmo apžvalgas užsienio spaudoje, Lietuvoje „Džokeris“ dar nebuvo pasirodęs. Visų jų autoriai – nuo „New Yorker“ iki „The Guardian“ – lyg susitarę kartojo, kad „Džokeris“ labai paviršutiniškas filmas. Tiesa, vienų viltis jis pateisino, kitų – ne. Kalbant apie paviršutiniškumą, vienos kairiosios krypties internetinės platformos žurnalistas savo „Džokerio“ apžvalgoje uždavė kolegoms retorinį klausimą: „Ar tikrai mes visi žiūrėjome tą patį filmą?“
