Sovietų Sąjungos kaip lageryje įšalusio inkliuzo supratimas leidžia siekti ir dar vieno kažkodėl itin geidžiamo tikslo – nacistinių ir komunistinių režimų pripažinimo tolygiais. Lietuvoje genocido muziejų įkūrėm, pripažinom ir pasmerkėm tiek trėmimus, tiek servelato įvairovės stygių, bet štai tarptautinėje arenoje vis dar jaučiamės nepatenkinti.
Mokytojų streikai metų pabaigoje, prieš/per biudžeto svarstymą, Lietuvoje po truputį tampa gražia tradicija. Iškalbinga ir tai, kad iš visų per pastaruosius penkerius metus mūsuose vykusių „oficialių“ streikų tik vienas vyko ne švietimo sektoriuje. Vis dėlto streikuoja mokytojai tikrai ne vien Lietuvoje – vien šiemet švietimo sektoriaus streikų banga nusirito per penkis žemynus, nuo JAV iki Dramblio Kaulo Kranto ir nuo Irano iki Lenkijos. Šioje publikacijoje pristatome prieš kiek daugiau nei mėnesį pasibaigusius masinius ir veiksmingus mokytojų streikus neseniai į Europos Sąjungą įstojusioje Kroatijoje.
Štai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) nusprendė paminėti valstybingumo 100-metį savo tinklalapyje paskelbdama socialinės apsaugos sistemos raidos Lietuvoje apžvalgą. Šis neilgas populiariai pateiktas pasakojimas iliustruotas laiko juosta, kurios viduryje žioji didelė tylos bedugnė: atrodo, kad tarp 1933 ir 1990 metų socialinės apsaugos ir darbo santykių reguliavimo srityse nevyko absoliučiai nieko. Nieko nevyko valstybėje, kurioje socialinė apsauga ir darbininkų teisių gynimas buvo vienas esminių valdymo legitimacijos būdų.
2019-uosius galima laikyti savotiško jubiliejaus metais: prieš 40 metų Margaret Thatcher, įtakingoji neoliberalizmo idealų vėliavnešė, pradėjo savo viešpatavimą. Jungtinėje Karalystėje žiema prieš didžiojo neoliberalaus eksperimento pradžią buvo praminta „mūsų nerimo žiema“.
