Paskaita: Kierkegaard ir socialinis aktyvizmas

(See English Below)

Kuo Kierkegaardo egzistencinis mąstymas įdomus socialiniam aktyvizmui?

Neretai socialinis–politinis aktyvizmas reikalauja daugiau, nei, atrodo, įmanoma pasiekti individualiomis ar netgi bendromis pastangomis; socialinis aktyvizmas reikalauja neįmanomo. Anksčiau ar vėliau aktyvistas ima klausti: kas man iš to? Ar nešvaistau savo laiko veltui, bandydamas pasipriešinti mane pranokstančioms jėgoms? Galbūt turėčiau žiūrėti vien savęs? Aktyvizmas, galų gale, yra asmeninio apsisprendimo ir pasišventimo reikalas. Kiekvienas aktyvistas turi pats sau atsakyti, kokią prasmę mato savo veikloje.
Krikščioniškojo egzistencializmo pradininkas S. Kierkegaardas mums praneša, kad visi asmeniniai apsisprendimai remiasi į tai, kaip mes suprantame save pačius: kas mes esame ir ką mums reiškia gyventi? Koks mūsų santykis su savo ribotumu ir mirtimi? Kierkegaardas meta iššūkį svarbiausioms gyvenimo kategorijoms – meilei, kančiai ir mirčiai. Neteisingas santykis su šiais gyvenimo matmenimis yra nevilties, egzistencinės frustracijos ir rezignacijos priežastis. Ar kierkegoriška meilės, kančios ir mirties sąvokų kritika gali įkvėpti jėgų neįmanomai socialinio aktyvizmo misijai?

How is Kierkegaards’ existential thinking relevant to social activism?

Often, social-political activism seemingly requires more than is possible for individual or even collective effort; social activism requires the impossible. Sooner or later, the the activist asks himself: what do I get out of it? Am I not wasting my time, in trying to oppose powers which transcend me? Perhaps I should care solely for myself? Activism, in the end, is a matter of personal determination and devotion. Every activist must answer for himself the question about the meaning of his action.
The father of christian existentialism, S. Kierekegaard, informs us, that every personal decision is grounded in our self-understanding: who are we, and what does it mean to live? What is our relationship to our finitude and death? Kierkegaard challenges the most important categories of life – love, suffering and death. An incorrect realtionship to these life-dimensions is a source of despair, existential frustration and resignation. Can a Kierkegaardian cirtique of the concepts of love, suffering and death inspire the impossible mission of social activism?