Pirmiausia, žinoma, intriguoja pats faktas, kad knyga parašyta Kauno kalėjime. Kalinių, tegul ir tokių baltaapykaklių, kaip Masiulis, knygos – tikra „paribio literatūra“. Kita vertus, supratau, kad autoriui turiu ypatingų lūkesčių ne tik todėl, kad jis – nuteistasis, bet ir todėl, kad jis – nuteistas politikas.
Ko tikiuosi iš nuteisto politiko, kuris rašo knygą? Kaip iš politiko, tikiuosi, kad aršiai laikysis savo idėjinės linijos – arba, jei nesilaikys, tai įdomiai papasakos, kaip ir kodėl ji keitėsi. Taip pat iš politiko atsiminimų tikiuosi pasakojimų apie vidinę politikos virtuvę, tą „dešros gamybos procesą“, kurio, sakoma, dešros mėgėjams geriau savomis akimis nematyti ir per daug apie jį negalvoti.
Kaip iš nuteistojo, iš autoriaus tikiuosi vadinamosios „introspekcijos“, lietuviškai tikriausiai būtų galima tai pavadinti „savistaba“. Norisi, kad iš vidinių pozicijų būtų atskleistas dostojevskiškas nusikaltimo ir bausmės procesas, parodyta, kaip šie skaudūs, pykčio ir savigailos kupini gyvenimo įvykiai buvo internalizuoti, prijungti prie vientiso asmens vaizdinio. Juk tikrasis išgijimas po padaryto nusikaltimo ir bausmės – tai gebėjimas prisiimti asmeninę atsakomybę ir su ja susigyventi. Gebėti sau pripažinti, kad taip, būta įvairių aplinkybių, būta neteisybių, interpretacijų ir niuansų, ne viskas priklausė nuo paties, bet galų gale – tai tavo ir tai tu. Trumpai tariant – kad prisidirbai pats ir kad ketini su šituo žinojimu gyventi toliau.O kaip iš nuteisto politiko, tikėjausi, atvirai pasakius, linksmybių ir „škandalų“. Dabar, kai jau viskas prarasta, visi atsižadėję ir pasmerkę, juk nebėra ko prarasti, galima drėbti visą tiesą apie visus. Kad jau paties nešvarūs darbeliai atskleisti – tai ko neatskleidus ir kitų? Gera knyga iš kalėjimo, iš tų visuomenės paribių, kultūringojoje visuomenės dalyje turėtų sukelti uraganą, persvarstymą, pervartymą, akmens ant akmens nepalikti.
Iš karto atskleisiu, kad Masiulis „Baltose apykaklėse“ išpildė tik vieną iš trijų didžiųjų mano lūkesčių.
Jaunasis idėjinis liberalas ir dešros gamyklos
Ak, politinio aktyvisto jaunystė. Tas laikas, kai tu ir tavo draugai keičiate pasaulį, o visi aplinkui tiesiog būna neteisūs. Nors su Eligijumi esame gan skirtingų ideologijų, o pats niekad nepriklausiau nei jokiai jaunimo organizacijai, nei studentų atstovybei, nei, tuo labiau, partijai, pati patirtis gerai atpažįstama. Masiulis save pristato ir aprašo kaip idėjinį liberalą, išaugusį laisvoje 10-ojo dešimtmečio Klaipėdos aplinkoje, ir nėra jokių priežasčių juo netikėti.
Įspūdingas jo pirmosios rinkimų į Seimą kampanijos aprašymas (p. 80–85) – kaip ir pigesnę duoną klaipėdiečiams siūlė, ir batų šepečius su savo veidu dalino, ir iš oponento stilingai šaipėsi, ir „vaikščiojančias reklamas“ į miestą buvo paleidę. Belieka liūdnai pritarti Eligijui, kad tokių gyvų ir žaismingų kampanijų šiais laikais retai beužtiksi: viskas arba virtualiai vyksta soc. tinkluose, arba, būna, nevyksta visai. Matyt, politinė sistema ir jos jaunuolių auklėjimas jau tiek nusistovėję prie nuobodaus normalumo, kad jaunų išsišokėlių, autsaiderių, metančių iššūkį seniesiems vilkams, su žiburiu neberasi.
Kažkur internete skaičiau, kad šią knygą reiktų duoti skaityti politikos mokslų pirmakursiams ir šiaip jaunuoliams, nusprendusiems eiti profesionalaus politiko keliu. Galbūt labai neapsiplunksnavusiems jaunuoliams iš tikrųjų ir tiktų. Tačiau niekaip nepasakyčiau, kad joje esama kažko tokio, kažko naujo, ko nežinotų ar nebūtų supratęs žmogus, ilgiau, nei trunka „Panorama“, mąstęs apie didžiosios politikos veikimą. Taip, didžioji politika – tai „antro geriausio varianto“ menas, kaip sakė Otto von Bismarckas. Taip, kartais joje „po stalu“ sudaromi susitarimai paremti idėjinių oponentų projektus už tai, kad jie paremtų tavo. Bet ar šito nežino tūlas dvyliktokas?.. Įdomesni pasažai – apie ne visai švarius darbelius ir nutikimus. Štai dar dirbdamas Klaipėdos savivaldybėje Masiulis jau padėjo Eugenijui Gentvilui slėpti „vertingus popierėlius“ (p. 74) nuo spec. tarnybų. Dar po šimto puslapių prisipažįsta, kad asmeniškai padėjo Algirdo Mykolo našlei Kristinai Brazauskienei išrūpinti leidimą nemokamai keltis keltais į Neringą, o Nausėdos sūnėnui – gauti darbą Palangos oro uoste. Kiek keista, kad, nors Masiulis bando pasirodyti labai sąžiningu politiku, tokius akivaizdžius nepotizmo pavyzdžius aprašo kaip normaliausią normalybę. „Švogerių krašte“, aišku, realybėje jie ir yra labai normalūs – bet ar tai normalu?
Masiulis, kaip ir priklauso profesionaliam politikui, vis dėlto myli galią, ir tai nori nenori atsiskleidžia knygoje. Labiausiai – gausiuose pasažuose apie santykius su Kinija, Rusija, Baltarusija ir Kazachstanu. Atrodytų, lyg ir šaiposi iš diktatūrinių sistemų Eligijus, bet kartu didžiuojasi vizitais pas Medvedevą, Kinijos komunistų partiją ar Nazarbajevą. Lyg paviršiuje ir džiaugiasi parodomąja Lietuvos demokratija, bet kartu ir nori pasigirti, kokį puikų įspūdį tuometinis susisiekimo ministras paliko Rytų karaliukams.
Viena vertus, dabartiniame informaciniame lauke tai – šviežia ir gaivu. Masiulis aiškiai sako, kad tokie buvo laikai ir visi tuo metu mėgino su dabartiniais didžiaisiais priešais palaikyti gerus ekonominius santykius. Bent neišsisukinėja, kaip dabar populiaru, kad „jau tuomet matėme grėsmes“. Baltarusiškų trąšų tranzito per Lietuvą nutraukimą buvęs susisiekimo ministras vadina klaida, didžiuojasi palaikytais šiltais santykiais su Kinija, kaip nuotykį prisimena vizitą į Maskvą, užstumia ant dabartinės Amerikos politikos. Čia, matyt, kai sėdi į kalėjimą, tai tokia laisvė atsiveria.
Kita vertus, kai jau pasigauna vieną kartą žmogus tą realpolitik infekciją, tai nuo jos taip niekada pilnai ir neišgija. Kuproto net ir tiurma neištiesina. Tada jau galima džiaugtis, kad padėjai Kinijos Liaudies Respublikos susisiekimo ministrui išsisukti nuo klausimų apie Tibetą, Taivaną ir uigūrus. Ar kad kartu su ambasadoriumi Rusijoje aukštuomenės baliuje Maskvoje palikote puikų įspūdį carienei Medvedevai. Kai atsiskiria registrai, tarsi pagal protokolą – tai jau gali būti tikras, kad realpolitik infekcija išvešėjusi.
Sąmokslo teorija ir vargšas katinas
Masiulis rašo (222 p.), kad niekada netikėjo sąmokslo teorijomis. O tada pateikia mums sąmokslo teoriją, kaip čia nutiko, kad dabar jo gyvenamoji vieta – Kauno kalėjimas.
Trumpai atpasakojant, teorija tokia. 2015-ieji metai po Kristaus. Eligijus Masiulis – Seimo narys, buvęs susisiekimo ministras, Liberalų sąjūdžio pirmininkas, tikra politikos žvaigždutė. Artėja Seimo rinkimai, liberalai pirmą kartą istorijoje turi šansą išlipti iš „trečiosios partijos“ spintelės ir mesti rimtą iššūkį socdemams ir konservatoriams.
Eligijus susidomi vadinamuoju „Swiss Leaks“ skandalu: paviešinta milžiniška mokesčių vengimo schema, vykdyta per Šveicarijos bankus. Šveicariškame sąraše, sako Eligijui jo šaltiniai, esama ir lietuviškų pavardžių, įskaitant ir kai kuriuos žymius politikus. Jei tą sąrašą Eligijui pavyktų gauti, tai būtų visiška bomba prieš pat rinkimus, ir liberalai tikrai juose būtų pirmi. Kapstosi Eligijus to sąrašo link, kapstosi, ir štai vieną 2016-ųjų gegužės savaitgalį jau važiuos rinkimų kampanijos reikalais į gimtąjį pajūrį, jau gaus tas pavardes… Ir tada – krata Eligijaus namuose, byla, apeliacinis procesas, kalėjimas.
O byloje figūruoja STT tyrėjas Jurij Skuder, kuris figūravo ir vadinamojoje „teisėjų korupcijos“ byloje. O apeliacinėje teisėjų komisijoje, nagrinėjusioje prokuratūros skundą dėl Masiulio, Kurlianskio ir draugų išteisinimo – toje byloje figūravęs teisėjas Albinas Bielskis. Sutapimas po sutapimo, ir Masiuliui neleidžiama surasti šveicariškojo sąrašo – jis pusšeštų metų laikui sėda į kalėjimą.
Viskas, ką turime – tai Masiulio tvirtinimas, kad „šveicariškasis sąrašas“ egzistuoja ir yra kažkur slepiamas. Kodėl niekas, išskyrus Eligijų, juo toliau nesidomėjo – neaišku. Tikrai norėčiau, kad, perskaitęs „Baltas apykakles“, koks nors žurnalistas ar žurnalistė susidomėtų tuo sąrašu ir jis, jei toks yra, kada nors iš tikrųjų būtų atkastas. Bet dabar trumpam šitą temą apskliauskime.
Ir kas lieka, ją apskliaudus? Lieka įskaudintas tiesos šauklys, neteisingai pasodintas į cypę. Jokios dostojevskiškos savivokos ir savęs pozicionavimo istorijos – tik vargšas nukentėjusysis. Turėjęs paskolos raštelį tiems tūkstančiams degtinės dėžutėje, į kurį teisėsauga ir teisėtvarka neatkreipė deramo dėmesio. Mano lūkestis, kad mažų mažiausiai būtų paaiškinta, kaip nutiko toji „paskola“, lieka nuviltas. Masiulis mums neduoda nieko, ko galėtume norėti – nei asmeninės nuteistojo kelionės, nei naujo škandalo, kuris galėtų pakeisti „MG Baltic“ skandalą mūsų politinėje vaizduotėje.
Žmogiškajam aspektui daugiausiai vietos skiriama skyriuje, kuriame Eligijus Masiulis aprašo savo kelionę į kalėjimą. Kaip 2023-ųjų lapkričio penktadienį gavo nurodymą prisistatyti į įkalinimo vietą. Kaip į kojas jam glaustėsi katinas Leo, kurio dabar jau nematys penkeris su puse metų (katino man čia labiausiai gaila). Kaip nespėjo nei ant tėvų kapų nuvažiuoti, nei su jūra atsisveikinti, nei su Klaipėdos senamiesčiu.
Iš tikrųjų liūdna, bendražmogiška, galima pajusti empatiją nuteistajam, net jei esi tikras, kad sėdo Masiulis teisėtai ir teisingai. Galima susimąstyti apie kalėjimo, kaip bausmės, prasmę ir griežtumą. Turiu prisipažinti, kad retai kada pamanau „o, per mažai šitam bjaurybei davė“. Manau, kad kalėjimas, visiškas žmogaus laisvės suvaržymas, jo atribojimas nuo šeimos, draugų ir visuomenės – žiauriai griežta ir baisi bausmė, ir retai kada jos gali būti per mažai. Taip pat ir mano teisingumo poreikis būtų patenkintas, jei Masiulis būtų sėdęs ne penkeriems su puse, o, tarkim, trejiems metams, ir jam būtų likę ne dar treji metai, o tik pusmetis.
GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Prisidėti galite 👇🏽
Man šis pasažas pasirodė vertingesnis nei visos sąmokslo teorijos iki jo. Masiulio knyga nepasiekia to, ką turėtų pasiekti nuteisto politiko knyga – ji neišriša jo, kaip mūsų politinio pasaulio demono, kaltės ir šėtoniško įvaizdžio. Todėl, kad nesugeba pakeisti jo kuo nors kitu – pvz., kuo nors iš „šveicariškojo sąrašo“. „Pažymų kultūra“, STT tyrėjas ir dabar jau į pensiją išėjęs teisėjas iki to irgi netraukia. Viskas atrodo truputį šakėmis ant vandens rašyta.
O tuo labiau nesugeba Masiulis ir pakeisti savęs savimi. Tam net nebūtų būtina pripažinti kaltės ar muštis į krūtinę. Bet knygoje visiškai nieko nerašoma apie jo ryšius su Mockumi, Kurlianskiu ir „MG Baltic“, nieko nėra pasakojama ir apie „paskolą“ degtinės dėžutėje. Šitie įvykiai nėra niekaip persvarstomi, nėra vadinamosios „pagrindinio veikėjo arkos“ – lieka tik nekaltas, viso pasaulio nuskriaustas nuteistasis kalėjimo kameroje. Toks, kaip ir tūkstančiai kitų.