Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:
Šis tekstas pirmą kartą publikuotas kultūros ir politikos žurnale „Lūžis“ nr. 5
Šiandien, žengiant jau į trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį, istorijos apie prichvatizaciją vis dar nesusilaukė rimtesnio viešųjų intelektualų ar politikų dėmesio. Be pavienių bylų ir individualių nusikaltėlių istorijų išaiškinimo, apie aferas permainų laikotarpiu prisimenama nebent prie giminių stalo ar į LRT studiją paskambinusių piktų klausytojų replikose. Šią temą keliu ne tam, kad galutinai išsiaiškintume, kiek ir kur buvo išvogta, kas už tai turi sumokėti, ar kad pagaliau teisme atsakytume į klausimą, ar tai Landsbergis sugriovė kolūkius, ar jie sugriuvo patys. Manau, kad kur kas nepatogesnis ir aktualesnis klausimas šiandien yra – kodėl istorijos apie ekonomines vagystes niekada netapo viešų diskusijų objektu? Šiame tekste noriu papasakoti apie „Alytaus tekstilės“ darbuotojų istorijas ir šio fabriko privatizaciją bei paklausti, kokius politinius nepatogumus šios istorijos kelia.
„Alytaus tekstilės“ darbuotojų pasakojimai apie privatizaciją
Alytaus medvilnės kombinatas, kuriame prieš keletą metų degė padangų sandėlis, buvo didžiausia tekstilės įmonė Lietuvoje ir viena didžiausių Europoje. Atidarytas 1969 m., šis sovietinis gigantas prilygo atskiram miestui – čia veikė poliklinika, trys visą parą dirbančios valgyklos, kultūros namai. Prieš pat 1990-uosius fabrike dirbo 7 tūkst. žmonių. Kaip ir daugelis pramonės įmonių, ši neatlaikė naujosios ekonominės santvarkos ir 2007 m. bankrutavo. Skirtingai nuo mažesnių fabrikų, čia pagrindinį bankroto vinį įkalė ne lietuviški „investitoriai“, o Singapūro bendrovė „Tolaram Group“. Pastaroji įsigijo „Alytaus tekstilę“ 1998 m., prižadėjo investuoti į gamybą ir pritaikyti ją Vakarų rinkai. Tačiau nei investavo, nei rūpinosi gamyba, ir 2002-aisiais valstybė perpirko akcijas atgal dėl sutarties nevykdymo. Fabrikas dar penketą metų klimpo į skolas ir laikėsi vien iš valstybės dotacijų, o galų gale jį įsigijo vietiniai valstybinio turto „sanitarai“ – Žydrūno Buzo aplinkos žmonės, pagarsėję Marijampolės investicinių čekių surinkėjai ir nekilnojamojo turto vystytojai, teisti už kitų fabrikų tyčinį bankrotą. Tuo metu „Alytaus tekstilėje“ dar dirbo apie 1500 darbuotojų. Daugelis iš jų jau ilgą laiką negaudavo atlyginimo ir, kiek pavyko sužinoti, iki šios dienos dalis žmonių taip ir neatgavo uždirbtų pinigų.
Šia istorija pirmą kartą susidomėjome išgirdę apie neįprastą įkaitų dramą. 2007 m. vasarą, prieš pat fabrikui paskelbiant bankrotą, pikti ir pavargę darbuotojai, nesulaukę direktorės lauke, prasiveržė pro apsauginius ir sugužėjo į direktorės kabinetą. Čia jie pareiškė, kad neišleis jos tol, kol ši nepraneš teismui apie įmonės bankrotą. Šio sprendimo darbuotojai laukė jau ilgai, nes negalėjo gauti išeitinių išmokų ir nedarbingumo pašalpų. Improvizuota įkaitų drama pasiekė kulminaciją, kai direktorė pasiprašė būti išleista į tualetą: „Minia ėmė šaukti: „Negalima!“ – siūlydama kibirą ir čia pat rado šiukšliadėžę. „Ar jūs žmonės, ar ne?!“ – pasibaisėjo A. Kliučinskas [įvykį stebėjęs policijos pareigūnas]. Šie prisipažino: „Ne, bet kažkada buvome žmonės.“ – tokį apsižodžiavimą aprašė Alytaus naujienos (Mosteikaitė, 2007). Pažadėjusi spręsti darbuotojų reikalavimą, po pietų direktorė buvo paleista, bet kitą dieną ji pradėjo baudžiamąją bylą dėl savavališko laisvės suvaržymo. Direktorė negailėjo karčių žodžių darbuotojams: „Gal kai kam gerai sėdėti namie ir gauti šį atlyginimą [už prastovą]. Bet reikia ieškotis darbo.“
2019 m. kartu su kolege Agne Bagdžiūnaite kalbinome buvusius darbuotojus. Mums pavyko susitikti su 5 žmonėmis – keturiomis tekstilininkėmis ir buvusiu fabriko apsaugos viršininku. Bandėme pasiekti ir vieną iš fabriko generalinių direktorių, tačiau jis susitikti atsisakė.
Tekstilininkių istorijos apie 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių permainas buvo gan panašios – daugelis vienos augino vaikus, atlyginimai nuolat vėlavo, o ir jų nebūtų užtekę išlaikyti šeimai, todėl buvo priverstos ieškotis kitų, neoficialių pajamų šaltinių. Užsidarius fabrikui, vienos išėjo į pensiją, kitos išvyko į užsienį, o trečioms pavyko per pažįstamus įsidarbinti aptarnavimo sferoje. Šiandien darbą fabrike joms primena profesinės ligos – dėl mašinų vibracijos, dulkių ir chemikalų išsivystė plaučių, stuburo, ar širdies sutrikimai. Nepaisant to, apie fabriką jos kalbėjo gan nostalgiškai. Tekstilės fabriko griūtis joms siejosi ne tik su ekonominiu pasikeitimu, bet ir, bendriau, su jų socialinio statuso visuomenėje dingimu. Viena iš darbuotojų, Regina (vardas pakeistas), pasakojo, kaip kartu su savo kolegėmis bandė susirasti kitą darbą ir kartu nuėjo į tuo metu atsidarantį naują „Iki“ prekybos centrą. Tačiau prekybcentrio direktorė iš jų tik pasišaipė: „Tokių senų žmonių mums čia nereikia.“ Tuo metu joms buvo apie 50 metų.
Šiandien, praėjus daugiau nei dešimčiai metų nuo fabriko užsidarymo, jų pagrindinis skausmo šaltinis buvo ne darbo fabrike ilgesys – jos puikiai prisiminė šio darbo sunkumus, sovietinių darbo įstatymų ir oficialios tarybinės ideologijos neatitinkančią realybę. Jos nepriklausomybės istorijoje nejautė teisingumo: „Kur laisvė, kur laisvė? Va tiems viršuje tai laisvė, o mums nabagėliams – šyš“, – retoriškai klausė Jūratė, dirbusi fabrike iki 2004 m. „Ar kas kada klausėsi šitų žmonių? Niekas!“ – kalbėjo Regina, iki šiol neatgavusi dalies atlyginimo. „Žaizda jeigu pūliuoja dar, jau vis tiek ji traukiasi“, –apibendrino savo santykį su tekstilės fabriko istorija Laima. Jai ši įmonė buvo pirma ir paskutinė oficiali darbo vieta. Pereinamuoju laikotarpiu jos matė, kaip skursta jų draugės ir kolegos – šeimos ir artimųjų ratai tuo metu liko vieninteliais saugumo ir paramos šaltiniais, jos vienos kitoms stengėsi padėti, daugelis iki šiol palaiko artimus ryšius.
Tačiau ekonominiai pasikeitimai joms siejosi ir su kita skurdo puse – žmonėmis, kurie lyg iš oro pasistatė pilis, įgyjo iki tol nematytas prabangias mašinas ir tapo naujaisiais miesto „šefais“. Kaip paaiškinti šiuos staiga atsiradusius ekonominius skirtumus? Viena iš populiaresnių teorijų apie ekonominę Rytų Europos šalių transformaciją aiškina, kad daugiausiai turto pasisavino ankstesnė „komunistinė“ grietinėlė – žmonės, kurie turėjo žinių apie fabrikus, žinojo iš anksto apie vyksiančią privatizaciją, išmanė ekonomiką. Ši mintis gan populiari ir visuomenėje, net tiek, kad antropologė Dimitra Kofti pastebi, jog šiandieniniai įmonių vadovai Bulgarijoje neretai darbuotojų vis dar įvardijami „komunistais“ (Kofti, 2016).
Be abejo, tokių istorijų yra, bet „Alytaus tekstilės“ atveju būtų sunku patvirtinti šią teoriją. Paklaustos apie santykius su vadovybe, darbuotojos skyrė direktorius į „sovietinius“ („mūsiškiai“) ir tuos, kurie atėjo po to. Šie skirtumai žymėjo darbo santykių pasikeitimus po fabriko privatizacijos. Sovietiniai direktoriai buvo prisimenami kaip kolektyvo dalis, o po to atėję vadovai matyti kaip pasipelnymo ir individualios naudos siekę asmenys, kuriems nerūpėjo nei darbuotojai, nei fabriko ateitis. Pasak Laimos, kuri vienu metu tapo cecho profsąjungos pirmininke, nepriklausomybės pradžioje ekonominė situacija buvo ypač sunki, bet tiek darbuotojai, tiek tuometiniai vadovai buvo panašioje situacijoje: „Jausdavosi, kad ir tas direktorius tų pinigų negauna, nes ir jo žmona dirbo marginimo ceche, aš šneku apie gamybos direktorių. Matosi ir apsirengimas ant žmogaus, ir buitis kokia, visi žinojo, kur jis gyvena.“ Tačiau po kelerių metų, fabrikui virtus akcine bendrove ir pasikeitus vadovybei, Laima pasakoja jau apie visai kitą santykį:
Susirinkome pas direktorę, ir ten iškilo visokie [klausimai], kaip čia daryt, kaip čia gelbėti. Tai aš ir sakau, pereikim visi ant 500 litų atlyginimo, tai pajus visi. Gelbėt padėtį, tai raikykim tą duoną tvarkingai. Tai aišku, pasijuokėm mes, paskui išėjom, kolegė sako, ar tu pamastei ką tu pasiūlei? Aš ką pasiūliau? Aš pavogiau iš kieno kažką tai? Jeigu padėtis visiems yra bloga, tai imkim nuo direktorės, po 500 visiems, kad galėtų išgyvent tam tikrą laikotarpį. Mano protu, tai pats geriausias variantas, jeigu norim išsilaikyti, o jeigu vienas nori 20 000, o kitas gaus tik 200, tai niekada nebus išsilaikymo.
Į „mūsiškius“ ir „nemūsiškius“ direktorius panašiai skirstė ir kitos kalbintos darbuotojos (beje, tokius skirstymus esu pastebėjęs ir, pvz., „Inkaro“ fabriko darbuotojų pasakojimuose apie privatizaciją, bet ar tai platesnis fenomenas, patvirtinti negaliu). Tai nereiškia, kad sovietmečiu darbuotojai jautėsi lygūs su vadovybe – darbuotojos prisiminė, kad „sovietinė grietinėlė“ gaudavo geresnius kelialapius, geresnių prekių ir kitų privilegijų. Socializme darbuotojai puikiai matė, kad „vieni lygesni už kitus“. Tačiau kapitalistiniai santykiai įnešė kitą dinamiką – dabar ekonominiai skirtumai pradėjo formuotis konflikto pagrindu, darbuotojai pradėjo matyti, kaip iš vienos pusės gimsta skurdas, o iš kitos – neregėti turtai. Tarp darbuotojų ir fabriko vadovų atsirado išnaudojimo elementas – nuo šiol nebe partija nusavindavo ir paskirstydavo turtus, tai darė fabriko akcininkai ir vadovai.
Šis pasikeitimas, darbuotojų akimis, buvo amoralus – besiformuojančią naują kapitalistų klasę jie matė kaip egoistišką, savo interesais besivadovaujančių žmonių grupę, ir ją priešino su tarp partijos ir darbuotojų interesų laviravusia sovietine fabrikų administracija. Pelno siekimas buvo išlaisvintas nuo valstybinių ribojimų, tačiau darbuotojai to nematė kaip išsilaisvinimo –tai jie suprato kaip paprasčiausią vagystę, o naujus liberalius principus įkūnijančius fabrikų akcininkus ir vadovus laikė vagimis. Galima suprasti, kodėl „vagys“ tapo vienu populiariausių šūkių darbuotojų protestuose. Nors kapitalizme pelno siekimas pateisinamas kaip progreso šaltinis, atnešantis gerovę tiek savininkams, tiek darbuotojams, bankrutavusiose pramonės įmonėse darbuotojai iš to negavo jokios naudos – jų atlyginimai vėlavo arba apskritai dingo nežinioje, įmonių apyvartinės lėšos iškeliavo į saugesnius ofšorinius fondus, o fabrikų technika buvo parduota kaip metalo laužas.
Buvusio fabriko apsaugos viršininko istorija ryškiai skyrėsi nuo kitų pasakojimų. Jis mus pakvietė į savo patalpas fabriko teritorijoje – dalį šių patalpų jis nuomoja, o kitose įsirengęs poilsio erdvę sau ir draugams. Čia jis mums rodė daug sukauptų fabriko artefaktų, įskaitant Lenino biustus ir biliardo stalą, kurį jam padovanojo į fabriką kadaise atvažiavę vokiečių inžinieriai. Užvedus temą apie vagystes, jis mums rodė įvairiausių konfiskuotų įrenginių, kuriuos darbuotojai susikonstruodavo vogti tekstilei, nuotraukas – ilgas kopėčias, su kuriomis palėpėje pasislėpę vagys naktį leisdavosi į sandėlius; paltus su įsiūtomis vidinėmis kišenėmis; vaizdavo, kaip moterys apsivyniodavo audinį aplink juosmenį ar kišdavo į aukštakulnius batus. Prisiminė ir daugiausiai emocijų sukėlusias vagių gaudymo istorijas, kaip apsimetęs šlavėja demaskuodavo savo pavaldinius, dalyvaujančius vagysčių schemose. Pasak jo, skirtingos santvarkos vogimo mąstui įtakos neturėjo – ir sovietmečiu, ir po nepriklausomybės atgavimo žmonės vogė tiek pat. Pasikeitė tik tai, kad darbuotojus buvo galima lengviau atleisti.
Ne paslaptis, kad darbuotojai vogė, bet mums buvo įdomu sužinoti daugiau detalių, kaip privatizacijos laikotarpiu „sukosi“ fabriko administracija. Pakreipus pokalbį šia tema, pasikeisdavo tonas ir naratyvas – kalboje atsirasdavo daugiau tylos ir pasikartojimų, atmintis pradėdavo šlubuoti, išnykdavo tikslios istorijų detalės, kurias taip puikiai prisiminė kalbėdamas apie darbuotojus. „Visi sukosi kaip išmanė“, – trumpai apibendrino. Pasak apsauginio, stambiausi vagystės mastai keliaudavo „ant popieriaus“ – pagal dokumentus, kamazas alyvos išvažiavo iš Kauno, atvyko į „Alytaus tekstilę“ ir… dingo. O ar jis tikrai išvažiavo ir kokiais keliais pasuko – sunku pasakyti. Kalbėdamas apie stambaus masto vagystes, apsaugos viršininkas vis kartodavo frazę, kad viskas užfiksuota dokumentuose. Buvo neaišku, ar jis tai sako norėdamas pagrįsti istoriją, ar apsidrausti, kad nepapasakotų daugiau, nei turėtų.
Tekstilininkės apie vagystę kalbėjo iš moralinės pozicijos, o apsaugos viršininko pasakojime visos vagystės buvoformalūs dokumentuose užfiksuoti nusikaltimai – daugelis jų buvo išaiškinti ir išspręsti, kai kurių kaltininkai liko nežinomi. Bet tai nekėlė jokių klausimų apie bendrą istorinio teisingumo jausmą – „visi sukosi kaip išmanė“ arba, kitais žodžiais, jeigu turtai ir nebuvo uždirbti švariai, tai buvo įgyti sumanumu, apsukrumu ir „verslumo“ gyslele. Šios istorijos apsaugos viršininkui nekėlė jokių emocijų ar platesnių visuomeninio teisingumo klausimų, jis jas prisiminė tik kaip praėjusį istorinį tarpsnį, nebeturintį jokio politinio aktualumo šiandien. Pokalbio pabaigoje jis mus įspėjo atsargiai vertinti „tų rėksnių“ istorijas – pasak jo, darbuotojų istorijos apie privatizaciją buvo grįstos paskalomis ir netikslia informacija: „Tos istorijos nuvilnija ir gale ten neberasi jokios tiesos.“
Kodėl istorijos apie privatizaciją svarbios šiandien?
Kai 2007 m. fabrikas galutinai paskelbė bankrotą, tuometis premjeras socialdemokratas Gediminas Kirkilas ragino „pamiršti“ istoriją ir gyventi ateitimi: „Šiandien Lietuvoje ir Alytuje įsteigti papildomų darbo vietų nėra didelių problemų, nes darbo jėgos trūksta. Ir nereikia pasiduoti politikų agitacijai bei žiūrėti į praeitį. Ne praeitimi gyvens jau, deja, ši įmonė – ji negali būti prikelta kaip tekstilės įmonė.“ Šiame premjero teiginyje praeitis laikoma politizavimu – kam kelti audras dėl to, kas įvyko? Kodėl negalime tiesiog žiūrėti į ateitį? Kaip žinome, ateitis, deja, nebuvo tokia šviesi, kaip premjerui tuo metu atrodė.
Vienintelė žiniasklaidoje plėtojama tema apie vagystes – kiek man pavyko rasti – tai liberalių ekonomistų moralizavimas apie vis dar neišnykusį „sovietinį vogimo mentalitetą“, esą darbuotojai dėl sovietmečio vis dar įpratę nešti daiktus iš darbovietės. O kaip žmonėms elgtis su istorijomis apie privatizaciją? Iki šiol mūsų oficialiuose istorijos puslapiuose užmarštis yra vienintelis siūlomas vaistas tokiems išgyvenimams. Istorijos apie prichvatizaciją, kas prie kur priėjo ir iš ko susikrovė sau turtus, viešojoje erdvėje niekada netapo diskusijų objektu, tačiau jos liko tautosakos sferoje, į politinį gyvenimą išnyra populistinėmis, tautos kovos prieš parsidavusį elitą pasakojimo formomis. Iš „liberalios“ ar „konservatyvios“ pusės toks naratyvas pašiepiamas, laikomas antivalstybiniu, o šiandien – galbūt net ir „prorusišku“, „keliančiu grėsmę nacionaliam saugumui“.
Nieko nestebina teiginys, kad istorija yra politiška. Klausimas, ką turime įamžinti ir prisiminti, neatsiejamas nuo to, ką turime išnaikinti ir pamiršti. Tai galioja ne tik oficialiai istorijai, bet ir individualiai atminčiai. Kaip skirtingai tą pačią istoriją pasakoja darbuotojos ir apsaugos viršininkas, kokius skirtingus moralinius ir etinius teiginius jie pateikia, atspindi jų padėtį visuomenėje šiandien – vieni dalykai išlieka giliai įsirėžę vaizduotėje, o kiti, kurie laikomi menkaverčiais, neistoriniais prisiminimais, išsitrina. Man norėtųsi svarstyti, kad apsaugos viršininko detali atmintis apie darbuotojų vagystes ir išskystantys prisiminimai apie vadovybės machinacijas nėra jokia melagystė, specialiai „slepiama“ informacija. Jis iš tikrųjų taip prisimena šį laikotarpį, taip deda akcentus šiame pasakojime. O darbuotojų reiškiama nostalgija buvusiam fabrikui (įkūnyta įvairiomis frazėmis apie ekonominę apsaugą ir socialinį statusą) atsiranda kaip atsakas į nepriklausomybės laikotarpiu patirtą skurdą ir neteisybę. Atsiminimai apie socialistinį laikotarpį susiformuoja jau nepriklausomybės laikotarpiu ir juos reikia vertinti kaip reakciją į šiuolaikinę, posovietinę Lietuvą, o ne „indoktrinacijos“ liekanas iš sovietinių laikų. Jeigu visi žmonės, jaučiantys nostalgiją sovietiniams laikams, būtų iš tikrųjų indoktrinuoti sovietinės ideologijos (kaip šiuolaikinė Rusijos propaganda išnaudoja nostalgijos sovietmečiui jausmą – jau kita tema), vargu ar Lietuva būtų pasiekusi nepriklausomybę, ypač tokiu taikiu būdu. Kitais žodžiais, jeigu mes nostalgiją sovietmečiui laikome problematiška, tai šios nostalgijos šaknys nėra pats sovietmetis, o tai, kas nutiko po jo.
Ar šis nostalgijos jausmas gali vesti prie politinio aktyvumo? Šiandien pamirštama, kad nepriklausomybės pažadas nebuvo neribotas kapitalizmas ir perėjimas į naują ekonominę sistemą. Įmonių privatizavimas, kainų liberalizavimas ir kitos ekonominės transformacijos buvo paženklintos konfliktų, pasipriešinimų ir, galiausiai, darbuotojų pralaimėjimo. Daugelio privatizuotų įmonių darbuotojai bandė priešintis, protestuoti, šauktis politikų pagalbos ar bandyti juos gėdinti. Tačiau griūvančios ekonominės sistemos kontekste bene vienintelis veiksmingas protestas buvo bado akcijos. Tokią 2000 m. „sėkmingai“ ir pasitelkė „Inkaro“ darbuotojai (sėkmė čia sąlyginė, nes darbuotojai badavo virš 20 dienų ir istorija galėjo baigtis labai liūdnai). Kitais žodžiais, vienintelis turtas, kuriuo darbuotojai galėjo pasinaudoti, buvo jų pačių kūnai. Būtent vienas po kito sekę darbuotojų pralaimėjimai lėmė tai, kad įsigalėjo visuotinis politinis pasyvumas ir abejingumas politikai, o kovos vardan geresnės ateities persikėlė į kovas dėl praeities.
Mane šie klausimai domina ne tik iš istorinės perspektyvos. Gimęs 1995-aisiais, mažai ką pats prisimenu apie šį laikotarpį, tik keletą nuotrupų, pvz., pro mašinos langą matytus badaujančius „Inkaro“ darbuotojus ar senelių pokalbius apie dar vieną bankrutavusį fabriką. Tačiau, įsitraukęs į profsąjungų veiklą, neišvengiamai susidūriau su klausimu, kodėl Lietuvoje taip sunku darbuotojams susiorganizuoti, kodėl netikime kolektyviniu veiksmu ir verčiau kliaujamės individualios sėkmės perspektyva? Dažniausiai į šį klausimą atsakoma, kad vis dar nesame pasiekę Vakarų pilietiškumo lygio. Tačiau šis atsakymas, manau, tik skaldo vyresniąją ir jaunąją kartas, yra visiškai klaidingas bei niekur neveda. Pilietiškumą ir kolektyvinį veiksmą verčiau pražudė 10-ojo dešimtmečio šoko terapijos, politikų ir kultūros elito tikėjimas, kad „laisva rinka“ viską sutvarkys, o ne seniausiai palaidotas, bet niekaip nenumirštantis sovietmetis. Atsispiriant nuo šio taško, galima nusikratyti „civilizacinio atsilikimo“ šleifo ir diskutuoti, ką turime daryti, kad atgautume tam tikrą orumo jausmą, pasitikėjimą savo jėgomis ir vieni kitais, kad nostalgiją praėjusiems laikams pakeistų ryžtas organizuotis už geresnę ateitį visiems. Darbuotojų istorijų įtraukimas į diskusijas apie Lietuvos nepriklausomybės kelią, be siekio moralizuoti ar nutildyti nepatogius klausimus, galėtų prisidėti prie šio reikalingo politinio pokyčio.
Mosteikaitė, Alma. Skausminga „Alytaus tekstilės“ agonija. „Alytaus Naujienos“, 2007 m. liepos 19 d.
Kofti, Dimitra. “‘Communists’ on the Shop Floor: Anticommunism, Crisis, and the Transformation of Labor in Bulgaria.” Focaal, no. 74, 2016, pp. 69–82.