Atakuojami: šiandienos klasiniai ir lyčių santykiai Bulgarijoje ir Europoje

Hannah Schultes: 2018 metų liepos 27 dieną Konstitucinis teismas nusprendė, kad Stambulo konvencija yra nesuderinama su Bulgarijos Konstitucija. Metų pradžioje net ir Bulgarijos socialistų partija pasisakė prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą. Kokios tokio vienbalsio nusistatymo prieš Stambulo konvenciją priežastys?

LevFem: Diskusijos apie Stambulo konvencijos ratifikavimą buvo tipiškos šalies politiniam klimatui: jos rėmėsi konservatyvia, dešiniojo sparno retorika. Diktavusiems diskusijos ribas ir galiausiai užkirtusiems kelią ratifikavimui konvencijos tekste nurodytos socialinės ir politinės problemos buvo nesvarbios. Siekis atsilaikyti prieš „užsienio įtaką“ ir „lyčių ideologiją“ suvienijo įvairiausių politinių pažiūrų politikus ir vadinamuosius viešosios nuomonės formuotojus – pradedant tokiomis kraštutinės dešinės koalicijomis kaip Vieningieji patriotai ir neva socialistiniais dariniais kaip Bulgarijos Socialistų partija (BSP), baigiant valdančiąja partija GERB (liet. herbas). BSP sprendimas pasisakyti prieš konvenciją gali stebinti tik visiškai nesigaudančius šalies politiniame klimate ir aklus faktui, kad, nepaisant formalaus skirtingų politinių pozicijų atstovavimo, partijų narius paprastai jungia siekis išlaikyti status quo, ypač kai tai liečia nacionalistinių tendencijų palaikymą (ir kurstymą), verslo interesų rėmimą ir panašius klausimus. Nors rinkėjų parama kraštutinės dešinės partijoms laikosi ties 10 % riba ir paskutinius 10 – 15 metų pamažu smuko, šių partijų iškilimas, kaip ir daugelyje kitų šalių, stūmė centro ir „kairės“ atstovus dešiniosios politikos link.

Tad, trumpai atsakant į klausimą: nusistatymas prieš konvenciją buvo vienbalsis, nes valdančios partijos (GERB, Vieningieji patriotai, BSP) yra lygiai taip pat vienbalsiai susitelkusios į status quo išlaikymą (t.y., kontrolės visuose viešųjų institucijų ir visuomenės valdymo lygmenyse išsaugojimą). Toks prioritetų pasirinkimas turi savo kainą: paminamos politinės kryptys, orientuotos tiek į sąlygų gerinimą nepalankioje padėtyje atsidūrusiems, skurstantiems, atskirtyje gyvenantiems, tiek ir į daugumos gerbūvio kėlimą. Paprasčiausias ir efektyviausias būdas politikams išlaikyti status quo yra nukreipti žmonių nepasitenkinimą nuo savęs link neapibrėžto, kartais nė neegzistuojančio, pavojingo priešo – tokio, kaip miglota, šiemet taip daug sumaišties sukėlusi „lyčių ideologija“. Tuo pat metu, queer ir feministiniai judėjimai yra tikras iššūkis patriarchalinei tvarkai ir jos palaikomam, dažnai smurtiniam dominavimui lyties, etninės ar nacionalinės kilmės pagrindu.

Kodėl Stambulo konvencijos ratifikavimas buvo toks kontraversiškas?

„Skandalo“ centre atsidūrė iš pažiūros nereikšmingas nesusipratimas dėl „lyties“ (gender) sąvokos, Stambulo konvencijos tekste vartotos „smurto lyties pagrindu“ (gender-basedviolence) sampratoje. Žodis gender bulgarų kalboje neturi vertimo. Dėl šios priežasties jis dažnai tiesiog perrašomas paraidžiui, taip jį paverčiant svetimu ir nepažiniu daugeliui žmonių, kurie savo ruožtu jį sieja su queer asmenimis ir LGBTQ politine programa. Konservatyvūs politikai ir pareigūnai, ėmęsi kryžiaus žygio prieš konvenciją, apibrėžė ir sutelkė „lyčių invazija“ grįstos „užsienio grėsmės“ vaizdinį. Jo fone tokie dalykai kaip „tradicinės bulgarų šeimos naikinimas“ ir „trečiosios lyties įvedimas“ buvo kuo rimčiausiai aptarinėjami kaip grėsmė šalies suverenumui. Buvo implikuojamas kažkoks užsienio jėgų rezgamas sąmokslas, sukurtas su tikslu pakirsti Bulgarijos visuomenės pagrindus. Buvo galima stebėti kaip queer asmenys, gėjai ir lesbietės, lyčių nekonformistai (kurių teisės ir saugumas niekuomet neužėmė pagrindinio vaidmens Stambulo konvencijoje) buvo paversti atpirkimo ožiais. Jie tapo instrumentais konservatorių, ieškojusių „priešo“, prieš kurį būtų galima sutelkti žmonių nepasitenkinimą ir baimę, rankose. Šie procesai buvo suformuluoti nacionalistinės ideologijos rėmuose ir mobilizavo kraštutinius nacionalistinius darinius ir jausmus. Žmonės, protestavę prieš Stambulo konvenciją „tradicinių šeimos vertybių“ (t.y., patriarchalinės moterų subordinacijos, jų apribojimo heteroseksualumu ir reprodukciniu darbu) vardu laiko moterų nepriklausomybę, kaip ir queer žmones, lyčių nekonformistus bei jų praktikas grėsme bulgarų tautai. Lygiai taip pat migrantai ir pabėgėliai yra laikomi grėsme nacionaliniam vientisumui ir tautos „išlikimui“, taip nuosekliai kurstant etnofobinę politiką, nukreiptą prieš šalies etnines ir religines mažumas.

Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena Sofijoje buvo minima lapkričio 26-ąją. Palaikymo protestai kilo prie Bulgarijos ambasadų Berlyne, Londone, Bukarešte ir Prahoje, taip pat ir Kenterberyje. Tačiau Bulgarijoje parama iš tokių Vakarų Europos šalių kaip Vokietija gali būti lengvai interpretuojama kaip liberalus elitizmas. Kodėl Vokietijos feministės vis dėlto turėtų išreikšti solidarumą?

Esame ypač dėkingos už šį klausimą. Mūsų požiūriu, svarbesnė problema yra kaip ir iš kokios pozicijos Vokietijos feministės reiškia solidarumą ir stiprina ryšius su feministiniais judėjimais ir susivienijimais Bulgarijoje, Balkanuose, Rytų Europos šalyse ir pasaulyje. Mes suvokiame, kad feminizmas Vokietijoje nėra vienalytis ar savipakankamas judėjimas, kad feministės Vokietijoje nėra vienalypis kolektyvinis subjektas su viena bendra istorija. Išliekame dėmesingos specifiniams socialiniams, politiniams ir kultūriniams kontekstams, su kuriais moterys ir queer asmenys susiduria savo patirtyse ir susidūrimuose su įvairiausiomis socialinėmis skirtimis, įskaitant klasinę nelygybę, rasinius, etninius ir religinius skirtumus, migrantų istorijas ir kilmes. Mums svarbūs judėjimo istoriniai ir šiandieniniai persipynimai su kitomis vietovėmis ir žemynais, tarp jų ir Bulgarija bei Balkanais. Šie aspektai neretai sudaro sutrūkinėjusį ir skaudų judėjimų pagrindą, bet tuo pat metu jie yra ir neįtikėtinos kūrybinės energijos, svarbių pamokų ir ryšių šaltinis. Turėdamos šias politines pajautas ir įsipareigojimus omenyje, mes esame neišmatuojamai dėkingos už Vokietijos feminisčių paramą ir solidarumą, tikimės ir toliau kurti, stiprinti tarpusavio saitus. LevFem kolektyve mes nepainiojame šio solidarumo su „universalios seserystės“ idėja, sukonstruota Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos feminisčių devintajame dešimtmetyje. Ši idėja, priimta tiek liberaliosiose srovėse, tiek kairėje, buvo itin problematiška, nes savo išeities taškais laikė eurocentriškas, vakarietiškas ir developmentalistines normas. Besipriešindamos atitinkamai socialinei realybei ir išlaikydamos atidumą vietiniams kontekstams ir istorijoms, mes galime daug vienos kitoms duoti ir vienos iš kitų išmokti, tiek intensyvios mobilizacijos periodais, tiek kasdienėje veikloje.

Kokios konkrečios priežastys vertė LevFem kviesti solidarumui 2018-ųjų lapkričio pabaigoje?

Dėl reakcingo, patriarchalinio dešiniosios krypties judėjimo, rezonuojančio su kitais pasaulinės svarbos procesais, besivystančiais regione, Europoje ir pasaulyje. Dėl to, kad tikime, jog feminizmo keliami klausimai reikalauja solidarumo tarp skirtingų vietų ir kontekstų, įskaitant nacionalinius, regioninius ir tarpkontinentinius. Mes manome, kad nemenko darbo sferų skaičiaus feminizacija ir iš viršaus inicijuota ataka, siekianti sunaikinti mūsų prieigą prie socialinės reprodukcijos išteklių, yra kryptinga pastanga sustiprinti smurtą prieš moteris, suintensyvinti jų subordinaciją, stumianti jas į priklausomumą ir socialinę marginalizaciją. Taip vadinama „dviguba našta“ yra įtvirtinama išnaudojimu darbo vietoje ir primesta pareiga rūpintis ateities ir dabarties darbo jėga.

Nuotrauka iš baricada.org

Ką galite pasakyti apie moterų situaciją Bulgarijos darbo rinkoje?

Paskutiniai 30 metų Bulgarijoje yra taiklus šios atakos iš viršaus pavyzdys. Rytų Europos šalys tapo erdve vienoms radikaliausių neoliberalių ekonominių reformų ir eksperimentų. Naujausi CleanClothesCampaign (Nesuteptų drabužių kampanija) atlikti tyrimai atskleidė, kad tarptautinės korporacijos – tokios kaip H&M – naudojasi Bulgarija ir kitomis šalimis kaip pigios darbo jėgos šaltiniu. Šių tarptautinių verslų valdomose gamyklose dirba daugiausia moterys ir, dėka 30 metų trukusio darbo santykių dereguliavimo, jos dirba nepakeliamomis sąlygomis. Žinoma, H&M yra ne vienintelė šitaip besielgianti korporacija. Visa Rytų Europa buvo transformuota į regioną, kuriame pigi darbo jėga yra dominuojanti suprekinimo forma. Kaip parodė vėliausi įvykiai, liečiantys transporto darbuotojus, tarptautiniai lobistai pasirūpina, kad ši situacija nesikeistų¹. Tačiau moterų išnaudojimas siekia dar toliau, nes jos yra suvokiamos kaip atsakingos už reprodukcinį ir buities darbą. Ši situacija yra toliau sunkinama naikinant valstybinius darželius, mokyklas, valgyklas ir kitas viešąsias įstaigas. Socialistiniu laikotarpiu šios institucijos siekė bent kiek palengvinti dvigubą moterų naštą ir performuluoti reprodukcinę rūpybą kaip visuomeninę atsakomybę. Šių institucijų ardymo keliamas nestabilumas kelia riziką moterims tapti priklausomomis nuo vyrų ir nepagrįstai didina seksualinio smurto ir smurto artimoje aplinkoje tikimybę. Šokiruojantį moterų, nužudytų artimų partnerių, skaičiaus augimą, bendrą patriarchalinių santykių Bulgarijoje aštrėjimą, dešiniojo nacionalizmo stiprėjimą turime suvokt būtent šiame kontekste.

Paskutiniaisiais metais daug bulgarų išvyko į Vokietiją ieškodami geresnio gyvenimo. Koks yra Vakarų Europos valstybių vaidmuo šioje neoliberalioje atakoje prieš Bulgarijos darbuotojus?

Šio tipo ekonominis nesaugumas siekia už nacionalinių ir vietinių kontekstų ribų. Jis yra remiamas ir propaguojamas tarptautinių verslo elitų, tokių kaip BusinessEurope. Šioje aplinkoje imigrantai, pabėgėliai, skirtingos rasinės grupės, marginalizuota darbo jėga dažnai tampa tiesioginiu besiplečiančio klasinio išnaudojimo objektu. Pavyzdžiui, Austrijoje neseniai priimtas įstatymas sumažino socialinę paramą iš užsienio atvykusių darbininkų vaikams, taip priverčiant šiuos žmones gręžtis paramos į valstybes, iš kurių jie kilę. Vokietija taip pat buvo įsivėlusi į panašias iniciatyvas geografiškai atskirti socialinę apsaugą ir darbą. Šie įstatymai yra atvirai nukreipti prieš imigrantus. Jie seka klasikine ksenofobine logika, kuria remiantis naudojamasi pigiu imigrantų darbu, tuo pat metu atkertant juos nuo socialinės apsaugos sistemos, net kai jų indėlis į šios sistemos išlaikymą yra toks pats, kaip šalies piliečių. Kaip žinome, šie procesai labiausiai paveikia migrantus ir mobilias darbininkų grupes, dažniausiai atvykstančias iš tokių šalių kaip Bulgarija ar Rumunija. Problemą toliau komplikuoja faktas, kad vaikų apsaugos ir kitos socialinės programos šiose šalyse yra absurdiškai menkos.

Kitaip tariant, šio pobūdžio neoliberali ataka užaštrino klasinę nelygybę ir subordinaciją. Ji vis toliau į paraštes stumia moteris, migrantus, rasines mažumas, beviltiškais ir dėl to lengvai išnaudojamais versdama ištisus regionus. Ir ši ataka vyksta būtent socialinės reprodukcijos srityje. Šia prasme, pastarųjų 30-ies metų įvykiai Bulgarijoje ir kitose postsocialistinėse šalyse sukūrė kontekstą, kone dramatiškai nušviečiantį platesnes tendencijas bei panašius procesus ir patirtis kitose pasaulio šalyse.

Nesenas jūsų aprašomos situacijos pavyzdys yra Bulgarijos Industrinio kapitalo asociacija (BIKA), siekianti sutrumpinti motinystės atostogų trukmę bei išmokas. Kokius argumentus jie pateikia, kaip šis reikalavimas yra aptariamas viešojoje erdvėje?

BIKA buvo įgalinta neseniai Europos Teismo priimto sprendimo, kad tėvų (parental) atostogos negali būti laikomos darbu ir dėl to negali būti įtraukiamos apskaičiuojant atostogų laiką į darbą grįžusiems tėvams. BIKA ir kiti vietiniai verslo lobistai ėmė kelti triukšmą dėl Bulgarijoje galiojančios dvejų metų tėvų atostogų trukmės. (Teisiškai, tai yra apmokamos „motinystės“ atostogos, kurias motina gali perleisti tėvui ar seneliams šešis mėnesius nuo gimimo ar įvaikinimo – nors dažniausiai šią paramą prisiima motina).

Pirma, verslo lobistai reikalavo sutrumpinti dvejų metų motinystės atostogų laikotarpį. Šis šaršalas galiausiai aprimo didelei darbuotojų daliai kategoriškai atmetus tokius siūlymus. Tada BIKA bandė teigti, kad bent jau išmokos tėvams šiuo dviejų metų periodu turėtų būti sumažintos (šiuo metu jos sudaro 90% paskutinių 24 mėnesių vidutinio dienos atlyginimo). Iki 1989-ųjų, šių išmokų teikiama parama išties buvo reikšminga. Tačiau per pastaruosius 30 metų nuvertinus darbą, tie 90% tėra labai nedaug didžiajai dirbančios populiacijos daliai. Daug moterų yra bedarbės, dirba nereguliariai arba nelegaliai – visa tai neigiamai veikia jų gaunamų išmokų dydžius. Situaciją toliau komplikuoja tai, kad dauguma darbdavių socialinės apsaugos įmokas moka nuo minimalaus atlyginimo net tais atvejais, kai faktiškai mokami atlyginimai yra didesni, kas vėlgi apkarpo iš „motinystės“ atostogų gaunamas pajamas. Antraisiais atostogų metais gaunama parama yra dar menkesnė: ji tesiekia 160 eurų (380 Bulgarijos levų) per mėnesį. Šiandien didžioji dalis diskusijų dėl BIKA sukasi apie jų reikalavimą, kad, sekant Europos Teismo sprendimu, motinystės atostogos nebūtų traktuojamos kaip darbas, kas atims iš vaikais besirūpinančių šeimos narių atostogų dienas po jų grįžimo į darbą ir, galimai, sumenkins kitą socialinę paramą.

Kokios būtų pasekmės kapitalo asociacijoms pasiekus savo tikslus?

Iš esmės mes esame klasinio išpuolio centre. Jo pasekmės vis dar nežinomos, tačiau dabartinės situacijos neįmanoma suvokti neatsižvelgiant į lyties, rasės ir etniškumo kategorijas. Moterys, ypač priklausančios Bulgarijos romų mažumai, atsiduria atakos prieš reprodukcinio ir globos darbo išteklius priešakyje. Minėtų iš viršaus nuleistų siūlymų įgyvendinimas būtų itin žalingas šalies darbo jėgai ir mes taptume catch 22 (užburto rato) situacijos liudininkėmis. Apmokamų atostogų trumpinimas, išmokų mažinimas ar antrųjų atostogų metų panaikinimas sukeltų didelį pavojų socialinei reprodukcijai. Viena vertus, sekant JAV modeliu, šios paramos gavėjai būtų priversti grįžti į darbą kuo greičiau po gimimo ar įvaikinimo. Kita vertus, skubus grįžimas į darbą būtų neįtikėtinai sudėtingas: dėl plačios viešojo sektoriaus privatizacijos stinga darželių, mokyklų, popamokinės veiklos užsiėmimų ir pan.

Kai kurie liberalūs komentatoriai teigia, kad motinystės atostogų trumpinimas yra puiki idėja, nes globojantys vaikus praranda „darbo įpročius“, nuobodžiauja namuose, aprūdija jų verslumo įgūdžiai ir panašiai. BIKA perėmė tuos pačius argumentus. Besilaikantys šių nuostatų dažnai supranta geriau išvystytų vaikų priežiūros institucijų būtinybę, bet jiems nelabai rūpi ar šios institucijos yra viešos ar privačios. Tuo tarpu mes žinome, kad privatizacija neigiamai veikia skurstančiuosius, kurių Bulgarijoje yra dauguma. Šiuo atveju aiškiai matome klasės ir lyties kategorijų persipynimą. Kadangi prieiga prie visuomeninių socialinės reprodukcijos priemonių yra itin ribota, privalome atidžiai sekti tokius argumentus. Kitu atveju, rizikuojame visišku globos perkėlimu iš viešosios į privačią sferą. Tokie teiginiai, apibrėžiantys globėjus ir moteris išskirtinai pagal jų „darbo įpročius“, sumenkina juos iki grynai ekonominio subjekto. Šioje doktrinoje rinkos interesai yra pristatomi kaip patys svarbiausi ir pirminiai. Jie ima valdyti ištisas socialinio gyvenimo sferas ir subordinacijos būdus. Mes negalime su šiuo argumentu sutikti, nes visuomet stengiamės mąstyti remdamosi dvigubos naštos kategorija. Mes netikime, kad mūsų laisvė gali būti išreikšta darbu, skirtu kažkieno privatiems interesams tenkinti.

Populiarioji žiniasklaida pristato palyginus ilgas motinystės atostogas kaip priežastį, dėl kurios Bulgarija yra „ideali šalis pradėti šeimą“. Man neseniai į akis krito straipsnis pavadinimu „Kodėl JAV motinos pavydi bulgarėms“. Tad kas lieka už Vakarų žiniasklaidos nuomonės, kad „dauguma geriausiai vertintinų valdymo sprendimų priimami Rytų Europoje“ ribų?

Šie visuomeniniai gėriai buvo paskutinių trijų socializmo dešimtmečių palikimas, palaikytas intensyvios mobilizacijos ir aktyvistų organizavimosi. Kaip rodo mūsų draugės ir LevFem narės Zhivkos Valiavicharskos tyrinėjimai, nuo pat 8-ojo dešimtmečio feministiniai judėjimai laikė socialinę reprodukciją pagrindine savo veiklos tema, laikydamiesi krypčių, siekiančių daug toliau, nei marksistinės ar vakarietiško kairiojo feminizmo tradicijos. Zhivka parodo, kad socialistinės socialinės reprodukcijos prasmės įtraukė tokias pažįstamas idėjas kaip biologinė reprodukcija, buities ir globos darbas, apgyvendinimas, maitinimas, sveikatos apsauga bei tokias institucijas kaip mokykla ar „šeima“. Tuo pat metu šie judėjimai įtraukė ir laisvalaikį, poilsį, kultūrą, kūrybinę veiklą, bendruomeninį gyvenimą bei bendrą socialinių veikų spektrą, kai kuriais atvejais išstumdami „darbą“ iš centrinio socialinės organizacijos principo pozicijų ir verčiau traktuodami jį kaip vieną iš daug plačiau suvokto bendruomeniško ir kūrybiško gyvenimo dalių.

Šių kovų metu socialinei reprodukcijai buvo suteikta centrinė vieta socializmo idėjoje. Kitaip tariant, feministės klausė: kas tai per visuomenė, jei ji neprisiima kolektyvinės atsakomybės už socialinės reprodukcijos poreikius ir veiklas, jei ji jų nepaverčia bendra atsakomybe? Tokiu būdų jos galiausiai privertė valdžią skirti resursus ir sukurti plačią infrastruktūrą, skirtą globai, laisvalaikiui, kultūrai, kūrybingumui. Ši infrastruktūra socializavo socialinę reprodukciją ir globos darbą beprecedenčiais būdais. Vaiko išmokos ir dvejų metų trukmės motinystės atostogos yra šio aktyvisčių darbo padarinys, kaip ir platus visuomeninių dienos priežiūros centrų, darželių, popamokinės veiklos programų, kavinių, studentų bendrabučių, kūrybinių ir rekreacinių centrų tinklas. Šios materialinės sąlygos suteikė moterims didesnės socialinės autonomijos ir mobilumo galimybę, turėjo potencialo panaikinti darbo padalijimą lyčių pagrindu ir bendrame lygmenyje skverbėsi giliai į materialines klasinio ir patriarchalinio išnaudojimo struktūras jų išardymo vardan. Statistika rodo, kad kai kurios šių reformų atvedė prie išties gerų rezultatų, kitos teliko tuo, ką mes vadiname „socialistiniu potencialu“. „Potencialą“ apibrėžiame priešingybėje su buržuazine ekonomistine „potencialo“ idėja, suvokiančia individą išimtinai kaip resursą ir potencialų pelno šaltinį. Socialistinis potencialas yra potencialas, klojantis pagrindą socialinės reprodukcijos, mobilumo, lygybės subendruomeninimui.

Kur būtų šių feminisčių socialistinės politikos ribos?

Jų bendruomeniškumo strategijos yra pažymėtos savo laikmečio, tad ir rezultatai nėra tolygūs. Pavyzdžiui, kaip ir geros dalies aštuntojo dešimtmečio feministinės veiklos Vakaruose ir kitur atvejais, bulgarų aktyvistės rėmėsi binarinėmis ir heteroseksualiomis lyties ir seksualumo sampratomis, moters kūno esencializavimu. Pagrindinės globėjos pirmenybė buvo teikiama motinai, taip pajungiant motinystę gamtos diktatui ir socialinei pareigai. Šioms ir kitoms patriarchalinėms nuostatoms išlikus nepaliestoms, tokio pobūdžio darbas tebebuvo daugiausia moteriškas, tegul ir tapęs bendruomeniškesniu. Lygiai taip pat nenuostabu, kad šitaip apibrėžta socialinė politika itin trikdančiais būdais persipynė su populiacijos valdymo projektais ir etnonacionalistinėmis tautiškumo vizijomis. Istorija ne kartą parodė, kad moterų kūnai ir socialiniai gyvenimai dažnai yra paverčiami biopolitinių projektų įgyvendinimo arena, kartais ir smurtiniais būdais. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje tokiose šalyse kaip Bulgarija ar Rumunija kilo natyvistinė banga, pirmojoje šalyje apribojusi abortus, antrojoje juos uždraudusi. Tuo pat metu buvo tobulinami paramos motinystei ir vaiko priežiūrai mechanizmai. Prieš prasidedant šioms iniciatyvoms, abortai Bulgarijoje buvo legalūs nuo 1957-ųjų.

Aštuntajame dešimtmetyje įvesti apribojimai abortams buvo atšaukti 1991-aisiais, tačiau šių apribojimų parametrai atspindi tokių reformų įbruktus, neretai per jėgą ir smurtinėmis priemonėmis, standartizuotus šeimos, seksualumo ir artimų santykių modelius. Egzistuoja 1985-aisiais priimtas įstatymas, kuris praktiškai paverčia „motinystės“ išmokas „tėvų“ ar net, iš dalies, „giminystės“ išmokomis, šitaip suteikdamas prieigą ne tik tėvui, bet ir seneliams, kurie gali prisiimti pirminę atsakomybę už globą – tačiau tik pirmus šešis mėnesius nuo gimimo ar įvaikinimo. Tokia teisinė prieiga tebėra ambivalentiška: joje motina vis dar laikoma svarbesniuoju iš tėvų ir turi pirminę globos atsakomybę, bent jau pirmuosius šešis mėnesius. Nepaisant to, šis sprendimas išlieka itin įdomus. Jis vertina „tėvo“ vaidmenį ir suteikia socialinį ir materialinį pripažinimą, tegu ir ribotą, giminystės ir bendruomenės ryšiams vaiko auginime. Šalia to, juo suteikiama galimybė kasdienei praktikai tų tėvystės formų, kurios netelpa į vakarietiškus branduolinės šeimos modelius. Mes tikime, kad šios sampratos yra išlikusios. Atviru išlieka klausimas, kiek tai turėjo apčiuopiamos įtakos keičiant patriarchalines nuostatas, laikančias vaikų globą ir rūpestį jais pirmiausia moters „pareiga“. Kaip ten bebūtų, mažų mažiausiai buvo sukurtos materialinės ir teisinės sąlygos, leidusios plėtotis gan įdomiomis kryptimis.

Koks yra LevFem santykis su šiuo palikimu?

Čia tepateikėme labai bendrą eskizą, laisvai apibrėžiantį kai kuriuos socialiai naudingus ir problematiškus šio palikimo aspektus. Privalu pabrėžti šio palikimo socialinę ir istorinę vertę, kovoti už jo išsaugojimą, ypač dabar, kuomet jis yra itin spėriai ardomas. Esame įsitikinusios, kad šiandien turime pakankamą istorinę perspektyvą ir reikiamus įrankius kritiškam šio palikimo vertinimui, ir kad privalome siekti problematiškų jo aspektų keitimo. Ši užduotis reikalauja motinystės ir tėvystės atskyrimo nuo natūralumo ir gamtiškumo sampratų; šias sampratas remiančių heteroseksualių ir binarinių modelių išardymo; kovos už lygias galimybes queer asmenims, už universalią prieigą prie pagalbinės reprodukcijos. Mes turime pabrėžti alternatyvias ir bendruomenines tėvystės (parenthood) formas, tebeturinčias stiprią poziciją vietinių socialinių struktūrų istorijoje. Svarbiausia, turime nepailstamai kovoti su visomis patriarchalinės kultūros ir smurto formomis. Paskutiniųjų poros-trejeto dešimtmečių ataka prieš socialinės reprodukcijos išteklius vyko įtemptoje, prieš kairę nukreiptoje, antikomunistinėje aplinkoje. Tai įgalino politinę sąjungą tarp neoliberalių, dešiniojo sparno liberalių, nacionalistinių ir neofašistinių darinių, šiuo metu turinčių galią daugeliu lygmenų. Visa tai vyksta greta absurdiškai menkų išmokų, paremtų nepakeliamai žemu minimaliu atlyginimu.

Nuotrauka iš Reuters/Scanpix/LETA

2018-ųjų pabaigoje Bulgarijoje kilo eilė protestų prieš augančias kuro kainas, mokesčių senesniems automobiliams augimą ir laukiamą automobilių draudimo priemokų augimą. Kas buvo protestuojantieji ir kokia buvo šių protestų eiga?

Išties, lapkritį buvo kilusi banga protestų, nukreiptų, kaip ir geltonųjų liemenių Prancūzijoje ir Belgijoje atvejais, prieš kylančias kuro kainas ir automobilių draudimo priemokų augimą. Maištą sukėlė nestabiliose ekonominės sąlygose atsidūrę darbininkai, savarankiškai dirbantys vyrai ir moterys, bedarbiai ir įvairių sektorių darbininkai, dirbantys skirtingo saugumo sąlygomis. Protestai buvo skaitlingi ir išsiplėtė už sostinės Sofijos ribų. Pavyzdžiui, lapkričio 11 dieną demonstracijos, barikados gatvėse ir gyvos žmonių grandinės buvo organizuotos daugiau nei 30-yje Bulgarijos miestų. Nors pradžioje protestuotojai reiškė nepasitenkinimą kainų augimu, grasinančiu ženkliai išauginti jų išlaidas, gana greitai tapo akivaizdu, kad protestų tikslai buvo kur kas platesni ir sisteminiai. Griaudėjo skanduotės „Sisteminių pokyčių!“ ir „Atsistatydinimo!“ Nepaisant plataus skirtingų klasių įsitraukimo į protestus, buvo aišku viena: šie protestai yra klasiniai protestai.

Kokia prasme?

Sofijoje gyvenantis ir dirbantis žurnalistas ir sociologas Chavdar Naidenov turbūt tiksliausiai apibūdino įvykius šalyje. Jo straipsnis (bulgarų kalba) vietiniame kairės žurnale „Barikada“ prasidėjo klausimu: „Žmonės protestuoja prieš augančias kuro kainas. 1997-aisiais jie blokavo geležinkelius, dabar jie blokuoja greitkelius. Jaučiate skirtumą?“

Remdamasis nuo kuro kainų priklausomo darbininko vaizdiniu, Naidenov apibūdino Borisovo valdžios politiką. Jie metų metus skatino šalies motorizaciją žemos kokybės keliais ir greitkeliais, tiestais iš pigiausių medžiagų, su daugybe defektų, tuo pat metu naikindami viešojo transporto infrastruktūrą. Nuo kuro priklausomo darbininko situacija yra padarinys brutalios viešųjų gėrių ir infrastruktūros privatizacijos, neaplenkusios ir transporto sektoriaus. Ir net tais atvejais, kai izoliuoti šio sektoriaus elementai tebepriklauso valstybei, pastaroji yra tokia pasyvi jų išlaikyme, kad visa situacija primena valstybinių įmonių likvidaciją dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai technika buvo vagiama dienos šviesoje, darbininkų akivaizdoje. Pastaruosius tris dešimtmečius tai yra įprasta taktika tarp esančių valdžioje: tyčia mažinti finansavimą ir apleisti viešąją infrastruktūrą idant įmonės bankrutuotų ir būtų parduotos už centus. Vienas pavyzdžių yra Bulgarijos valstybiniai geležinkeliai: be atvangos mažinant finansavimą, jie buvo privesti iki beviltiškų įsiskolinimų ir prarado didžiąją dalį į produkciją investuotino kapitalo. Geležinkeliai išlieka prieinamiausia transporto priemone, tačiau ji tampa ir vis pavojingesne. Dauguma traukinių yra tyčiomis neremontuojami nuo paskutiniojo socializmo dešimtmečio, dažnos avarijos. Tad nuo kuro priklausomas darbininkas yra šio viešosios infrastruktūros naikinimo išdava, metų metus trukusios viešojo sektoriaus privatizacijos rezultatas.

Galime šią idėją apsvarstyti ir metaforiškai, prisimindami ypač aukštus emigracijos ir apykaitinės migracijos lygius, dažnai minimus kaip viena iš nuskurdintų bulgarų pykčio priežasčių. Milijonai darbininkų ir jų šeimų buvo išstumti iš šalies būtent gamybinių industrijų nykimo bei nesibaigiančios atakos prieš jau minėtus socialinės reprodukcijos išteklius. Migracija tapo neišvengiama išeitimi iš šios socialinės aklavietės. Ji yra būdas kuriuo bulgarai kovoja prieš spragą, sukurtą, viena vertus, neįmanomybės susirasti orų darbą, kita vertus, anksčiau socialistinės valstybės garantuotos socialinės apsaugos naikinimo.

Tikriausiai galėtume pabaigti paminėdamos, kad, deja, protestai tebėra maži ir ganėtinai neorganizuoti. Tačiau dažnai Bulgarijos ir Vakarų žiniasklaidoje nutylimas faktas yra tai, kad Bulgarijoje protestuojama kone kasdien. Vien praėjusį mėnesį stebėjome demonstracijas, kurių akiratyje atsidūrė įvairios problemos: socialinis karas prieš neįgalius žmones; kasyklų darbininkai, tampantys viešosios sferos privatizavimo ir ekologinių klausimų sankirtos aukomis; smurtas prieš moteris; nepakankamos ir užgauliai mažos pensijos. Bulgarijos žmonės eina į gatves ir yra nusiteikę kovai.

Versta iš anglų kalbos. Straipsnis publikuotas platformoje politicalcritique.org.

^{^}[1]Omenyje turima E. Macrono siūlyta reforma, siekusi suvienodinti Vakarų ir Rytų Europos sunkvežimių vairuotojų atlyginimus bei kitas socialines garantijas. Prieš siūlymą nukreipti transporto įmonių darbuotojų protestai išryškino dabartinėje ES struktūroje glūdintį konfliktą: pigi darbo jėga yra kone vienintelis Rytų Europos transporto įmonių ir jų darbuotojų pranašumas bendroje ES rinkoje.