fbpx

Darbas statybose: vagiamos algos, nežmoniškos sąlygos, patyčios (Artūro atvejis)

istock_000015335773large-e1361059367746

Kai susitikau su Artūru pirmą kartą, atrodė neįtikėtina, jog šis smulkaus sudėjimo žmogus gali dirbti statybose. O pasirodo, statybų sektoriuje jis jau pradirbęs apie 10 metų. Artūras papasakoti apie savo darbo ypatumus tikrai turi ką ir beveik visos istorijos baigiasi tuo pačiu – ir vėl neišmokėjo iki galo. Paprastai tvirtinama, jog šalies ekonominiai rodikliai tiesiogiai priklauso nuo statybų sektoriaus intensyvumo. Kitaip tariant, mažėjantys statybų mastai rodo lėtėjančią ekonomiką. Atrodo, toks svarbus sektorius ir tiek pridėtinės vertės prigamina, kad galėtų mokėti visiems savo darbuotojams mažų mažiausiai vidutines algas, bet jums čia nebe socializmas, mielosios.
 
Dažniausiai džiaugiamasi greita miesto vystymosi raida ir tempais – dygstantys nauji pastatai arba gražinami/renovuojami gyvenamieji penkiaaukščiai, atrodo, viskas klostosi tik geryn – ir darbo žmonėms apstu, ir miestas pritrauks dar daugiau investicijų, o tai paveiks darbo rinką tik teigiamai, tada žmonės uždirbs daug pinigų ir galės pirkti dar naujesnį butą. Graži istorija, kurią dažnai kartoja ekonomikos ekspertai, o politikai teatrališkai jiems antrina, neturi nieko bendro su Artūro pasakojimais apie statybose nuolat nuvagiamus atlyginimus ir prastas darbo sąlygas. Dėl vienos darbovietės neišmokėto atlyginimo Artūras kreipėsi į “Gyvenimas per brangus” solidarumo tinklą. Iki šiol gyvenamųjų namų rekonstrukcijas vykdančios įmonės „MV Baltic Company” vadovas atkakliai tvirtina, jog su Artūru buvo pilnai atsiskaityta ir grasina teismais už šmeižtą. Toliau pateikiame Artūro atvejį ir patirtis įvairiose “stroikėse” jo paties žodžiais.

MV Baltic

„MV Baltic Company” pradėjau dirbti labai paprastai. Pasiskambinau pagal darbo skelbimą, pasakė „trečią valandą susitinkam“, nuvažiavau į jų biurą Kalniečių g. ir iš karto tą pačią dieną apiformino, nuo kitos dienos jau pradėjau dirbti. Darbo valandos buvo nuo aštuonių iki penkių, nuo pirmadienio iki penktadienio, nei daugiau nei mažiau. Užtrukdavo tik kelionė į Vilnių ir atgal, paimdavo apie septintą ryte. Dirbom aštuoniese, tik mes ir dirbom prie objekto. Iš Kauno keturiese ir keturi iš Jonavos.

Dirbau pagalbiniu, tvarkiau aplinką, rinkau šiukšles ir pan., viską prižiūrėjo darbų vadovas. Rūbų man, kaip ir darbo sutarties, nedavė, nors reikėjo pasirašyti, jog už viską esu atsakingas. Tame tarpe ir už neva dingusius įrankius, nors mano tie įrankiai buvo kastuvas ir laužtuvas, dar vežimėlis – nieko nepasiėmiau, visi liko vietoje. Paskutinę dieną, prieš tai, kai mane atleido, buvo didelis lietus, aš permirkau ir nusprendžiau laukti, kol nustos lyti. Kaip tik tuo metu atvažiavo vadovas iš Trakų, pradėjo priekaištauti, kodėl nedirbu ir pasakė, kad toks darbininkas jiems nereikalingas. Ir taip buvau permirkęs, tai nelabai priešinausi. Rado kabliuką, matyt, reikėjo atleist kažką.

Pradirbau nuo rugpjūčio 26 d. iki spalio 10 d., tą dieną „savo noru” parašiau pareiškimą. Su manimi iki darbo pabaigos atsiskaitė tik už tas keturias rugpjūčio dienas. 89 eurus išmokėjo rugsėjo 14 d. Dar dalį kaip avansą išmokėjo spalio pradžioje, 170 eurų grynais, daugiau nieko ir negavau iš jų. Taip niekada su manimi galutinai ir neatsiskaitė, bandžiau skambinti, buvęs viršininkas sakė, kad išvykęs ir paskambinti, kai grįš. Bet taip niekada ir neprisiskambinau – tiesiog neatsiliepė į mano skambučius.

Šiaip manau, kad algalapį už man išmokėtą avansą pasirašiau, nežinau ten tas dokumentas buvo fiktyvus ar ne, negaliu pasakyt. Kažką pasirašiau ir tą dieną kai mane atleido, bet neturėjau akinių su savimi tuo metu, tai nelabai žinau, ką aš ten pasirašinėjau. Darbo sutarties kopijos taip pat negavau, man ją žadėjo atvežti į Vilnių visą tą laiką, kol dirbau. Taip jos ir nemačiau.

Mokėjo man valandinį atlyginimą, už dieną išeidavo apie 22 eurus, kadangi avansą už rugsėjį gavau, man jie liko skolingi apie 400 eurų. Avansai mums vėlavo, nes šefas buvo išvykęs į povestuvinę kelionę, o buhalterės be jo negali nieko daryti, tai išmokėjo tik jam grįžus. Dvi savaites bandžiau prašyti savo uždirbtų pinigų, bet galiausiai pasidaviau, nes kaip ten prašysi, jei net durų neatidaro. Sienos neprašysi. Prašiau ir buhalterės, sakė reikia viršininko klausti, bandžiau net ir iš žmonos telefono jam skambinti, bet ir tada nekėlė.

Šiaip neliūdžiu, kad atleido. Už minimumą darbų pilna, Kaune gali saujomis semti, kam dar į Vilnių važinėti. Tuo labiau, jei po darbo patekdavom į kamščius, parsirasdavau namo septintą ar net aštuntą vakaro, tuo tarpu čia baigiu darbą ir už pusvalandžio aš jau namie.

Statybininkai, algos ir nuotykiai

Jau kiek kartų man yra neišmokėję, tikriausiai sunku ir būtų suskaičiuoti. Remontavom vieno Seimo nario būstą Vilniuje stoties rajone, gerai mes ten viską padarėm ir ne bet kaip, nes senas namas, architektūros paveldas. Įmonė buvo didelė, apie 80 žmonių, net ir lenkus samdė. Mes keturiese tą butą darėm, mums atlyginimą mokėdavo kas savaitę. Grįžtam jau po savaitės iš Vilniaus pasiimti pinigų, o ten liaudies pristoję, eilė. Bet, kadangi žinojo, kad mes iš Vilniaus, tai, sako, užeikit. Viršininkas manęs paklausė, kiek man reikia pinigų, nesupratau klausimo, sakau – kiek uždirbau, tiek ir duok. Ištraukia iš stalčiaus du šimtus, sako daugiau neturiu. Supykau, kad dar klausia ir erzina kaip mažus vaikus, nors jau žinojo, kiek duos.

Buvo kitas užsakymas kaime pakeisti angaro skardą. Nusivežė mane, aprodė, sako, reikia per mėnesį padaryt, duos 15 000 litų, bet brigadą reikia pačiam susirinkt. Nu pradėjom dirbti keturiese, atvažiavo savininkas ir aš jo paklausiau kiek jam šitas darbas kainuoja, jis atsakė, kad nedaug, tik 52 000 litų. O mums moka tik 15 iš tų 52! Atėjo metas mokėti, pasiskaičiavom, kiek bus padalinus iš mūsų keturių, gaunasi po tris su viršum. Man davė 3 100, sakau jam, kad per mažai, tai iš manęs pavogė 600 kaip niekur. Jis man aiškinasi, kad reikia ir kitiems mokėti, ne tik brigadai – lyg mes turėtume visą kompaniją išlaikyti. Pasirodo, kitiems dar mažiau išmokėjo, vienas iš viso gavo tik apie du, tai paskaičiavau, kad iš tų 15 000 mums išmokėjo tik 10 500. Dirbi po dvylika valandų, saulė spigina, prie įkaitusios skardos prisiliest negali. Niekam neįdomu.

Kitoj vietoj esu dirbęs, kur pažadėjo 500 per mėnesį, padirbau du mėnesius, išmokėjo 200 ir dingo kaip į vandenį. Tiesą pasakius, aš jau bijau dirbti. Dar buvo darbas lentpjūvėje, ten mane veždavo kartu su darbininkais, kuriuos veždavo į Vilnių. Tą lentpjūvę atidarydavo 8 ryto, aš jau būdavau ten 7 val., tai man reikėdavo pralaukti lauke rytais visą valandą, o pasibaigus darbui reikėdavo dar laukti 3 valandas, kol jie atvažiuoja manęs paimti iš Vilniaus. Dvi savaites aš taip kankinausi, kol neištvėriau ir pareikalavau, kad mane asmeniškai pradėtų vežioti.

O geriausias buvo atvejis, kai atėjome algų pasiimti prieš Kalėdas. Vienas įeina ir neišeina kokias 5 minutes, niekas nesupranta, kas vyksta, atrodė, kad reikės laukti iki vidurnakčio. Visi po darbo nori namo. Kas tik išeina iš biuro, visi juokiasi. Kiti galvoja – gal čia pradėjo pagaliau normaliai mokėti, kad taip linksma. Tada vienas išėjęs parodė maišelį, prikrautą euro monetų – po du, po vieną. Aš pats gavau 250 eurų, penkių eurų banknotais. Nesvarbu, kad mažai moka, bet atrodo daug, prisikimšau kišenes, vos tilpo. Tyčiojasi, žodžiu, kaip tik netingi. Dabar paskaičiavus, jei visi sąžinigai grąžintų man, kiek žadėjo mokėti, tai galėčiau sau metus nedirbti, o gal ir ilgiau.

Dabar dirbu MB „Pastatų griovimas“, Panevėžio įmonėje, kuri griauna „Respublikos“ viešbutį Kaune. Čia davė visus rūbus, sutartis buvo įteikta tą pačią dieną. Moka taip pat minimumą, sakė „dadės“, jei gerai eisis. Taip taip, dadės… Darbas juodas, o moka minimumą. Sutartis iki vasario 3 d., pradėjau lapkričio 3 d., teks dirbti visą žiemą. Visą savaitę mums atveždavo pietus į darbą, sakau, mus kaip šunis prisipratina, o po to jau savo neškitės. „Būdą” atvežė tik po pusantros savaitės darbo, visą tą laiką reikėjo lauke rengtis kaip iš namų išvytiems. Dabar darbas irgi pagalbinis, išplėšt medį, nuvalyt, kad galėtų išrūšiuot. Toliau ką reikės daryt, nežinau. Aukštų daug, lifto nėra, tai prisilaipiojam mes tais laiptais, dideles reklamas tenka supjauti ir išnešt. Pradžioje dirbo 10 žmonių, dabar dirbam šešiese. Liko tik Kaunas, panevėžiečius išvežė. Sako bus kažkokie ofisai. Kiek dar tų ofisų čia tam Kaune bus, atrodo, visi ten ir sėdėsim. Būsim visi ofisiniai.