distopija

Darbo istorijos

„Severance“: tarp korporacinės svajonės ir asmeninio košmaro

By Vilija Balaševičiūtė / 8 gegužės, 2025

Nors „Severance“ yra mokslinės fantastikos trileris, jo korporacinė atmosfera yra nejaukiai artima. Iš dalies šį deja vu jausmą kuria lengvai atpažįstami minimalūs monochromiški interjerai (tarkim, Ikea ir baltos sienos). Iš dalies, visgi lengva atpažinti santykių hierarchiją darbe, kurios paviršius – politiškai korektiškas, bet po juo slypi galios žaidimai. Galiausiai atpažįsti save, nenoromis įstrigusį darbe, kur reikia atlikti sau svetimą vaidmenį. Kokią asmenybę formuoja tokia darbo aplinka? Apie tai šiame straipsnyje ir noriu kalbėti – apie padalintus gyvenimus, kurie atskiria žmogų ne tik nuo savęs paties, bet ir nuo kitų, nuo žmogiškosios prigimties ir nuo darbo esmės. „Severance“ čia pasitarnauja kaip neįtikėtinai įžvalgus mūsų laikų produktas, kurio centre – keistai distopiški santykiai su darbu.

Ekologija/Kultūra/Teorija

Vitalistinė „Vesper“ fantazija

By Linartas Tuomas / 5 spalio, 2022

„Vesper“ siūlomas problemos įveikos būdas yra dalis pačios problemos. Aišku, būtų neprotinga iš tokio nulaižyto kūrinio laukti „teisingos“ politinės žinutės ir kokios nors kvazirevoliucinės dinamikos (cha, tarsi vis dar būtų įmanoma tokia tikėti!), todėl ir liekame su į diskursą įvirintu Gėrio ir Blogio manichėjizmu, kuris ypač nūdien yra pagrindinė korta šiame nemąsliame „mes prieš juos“ pokeryje.

Teorija

Tamsioji Apšvieta: neoreakcija ir jos ateitis praeityje

By Linartas Tuomas / 2 lapkričio, 2021

Iš politinės pusės, atmetant visas rasistines, mačistines ir apskritai dešiniąsias nesąmones, neoreakcija pagrįstai identifikuoja liberaliąją demokratiją kaip problemą, tačiau jai spręsti pasiūlo visiškai distopinius manevrus. Neoreakcija yra nusivylusi politine ir sociokultūrine, o ne ekonomine kapitalizmo padėtimi, todėl jos projektas atitinka dar didesnį materialios kapitalo prievartos įtvirtinimą. Kapitalizmas neoreakcijai nėra kliūtis, visiškai priešingai – kapitalizmas čia yra sprendimas ir atsakymas. Metaforiškai tariant, neoreakcija siūlo apnuoginti feodalistinius kapitalizmo griaučius ir juos apvilkti nauja technologine mėsa.

Kultūra/Redakcija rekomenduoja/Teorija

„Kopa“ – technofeodalizmas per amžius

By Linartas Tuomas / 27 rugsėjo, 2021

Viskas kaip visada – darbo klasė aukojasi ir guldo galvas, o jų darbo vaisiais vėliau prekiaujama specijos rinkoje, kurioje konkuruoja kelios įtakingiausios šeimos. Galbūt ši padėtis pernelyg nestebintų, tačiau „Kopos“ veiksmas datuojamas… 10191-ais metais. Tokiame kosminiame filmo amžiuje visuomenė (tiksliau – jos likučiai) vis dar gyvena dinastinėje monarchijoje. Valdovus supa uniformuotos armijos ir kvazifašistiniai kultai, kariai siunčiami žūti mūšiuose dėl išteklių, o visas politinis laukas alsuoja technologinio neofeodalizmo eros įsigalėjimu. Kitaip tariant – tokioje tolimoje ateityje vis dar aptinkame labai daug normalizuotų praeities struktūrų, kurių atavizmai, žinoma, niekur nedingę ir mūsų dienomis.