Suinteresuoti piliečiai net du kartus susirinko dešimt minučių patylėti piktindamiesi sudaryta naująja koalicija. Tik kyla klausimas, kur gi jie buvo paskutinius ketverius metus – kas juos taip sujaudino, kad jie nusprendė mesti klaviatūrą į šalį ir šaltoką naktį vilktis link Seimo?
Viena iš temų, šiandien susilaukiančių nemažai dėmesio iš kairiųjų aktyvistų – suaktyvėjęs Izraelio ir Palestinos konfliktas, kuriame Vakarų valstybių remiamas Izraelis turi daugeriopą karinės galios persvarą, o palestiniečių aukų skaičius šiuo metu nesustabdomai auga. Aktyvistai čia iškelia įvairių reikšmingų temų: atkreipiamas dėmesys į faktą, kad mūsų šalyje pagrindinių žiniasklaidos kanalų pateikiamas konflikto vaizdas net nepriartėja prie adekvataus situacijos nušvietimo, į veidmainišką Lietuvos užsienio politiką, kuri galų gale pripažįsta stipresniojo teisę tarptautinėje politikoje ir kt. Vis dėlto kai kurie šio aktyvizmo aspektai iliustruoja tarp kairiųjų šiandien gają mąstymo tendenciją.
Tada prasidėjo karas ir bet kokios abejonės dėl šauktinių kariuomenės bei visuotinio šaukimo visiškai dingo. Žmonės – politikai ir ekspertai, kurie jau nuo 2014 metų kalbėjo apie Rusijos grėsmę ir karo realybę, seniai reikalavę kuo greičiau įvesti visuotinį šaukimą, pasijautė buvę teisūs nuo pat pradžių, o bet kokias abejones, kritiką ar nepritarimą reiškiantieji dabar automatiškai tapo „vatnikais“. Tai buvo ne vien „top-down“ procesas, kai valdžia ar žiniasklaida „iš viršaus“ primeta griežtą partinę liniją, bet ir organiškas procesas, kai žmonės, pamatę Rusijos pradėto karo tikrovę visai šalia mūsų, pasuko į Dešinę ir tapo kur kas griežtesni saugumo ir gynybos temomis.
Visuomenes poliarizuojantis Vidurio Rytų konfliktas ir ne Izraelį palaikančių lietuvių patirtys – nuo kaltinimų remiant terorizmą iki grasinimų atleisti iš darbo.
„Kai kurie technooptimistai įsivaizduoja tokias dirbtinio intelekto utopijas, kad Karlas Marxas šalia jų atrodo be vaizduotės. „Guardian“ pernai išleido trumpametražį dokumentinį filmą, kuriame – nuo 2016 iki 2019 m. atlikti interviu su „OpenAI“ vyriausiuoju mokslininku Ilja Suckeveriu. Pastarasis be skrupulų pareiškia: „DI išspręs visas dabartines mūsų problemas. Jis panaikins nedarbą, ligas ir skurdą. Bet taip pat jis sukurs ir naujų problemų.“
Praėjusį penktadienį Tarptautinis teisingumo teismas paskelbė, kad Izraelio valstybė privalo nedelsiant sustabdyti karinį puolimą ir bet kokius kitus veiksmus Rafacho apskrityje, dėl kurių Gazos palestiniečių grupei gali susidaryti tokios gyvenimo sąlygos, kad ji gali būti visiškai ar iš dalies fiziškai sunaikinta.
Vakarų krante, kurio nevaldo islamistinės teroro organizacijos, izraeliečiai naujakuriai palestiniečius išvaro iš namų, iš savo gimtosios žemės. Izraelio kolonistai padeginėja palestiniečių gyvenvietes, blokuoja kelius, nukerpa elektros laidus, pila cementą į šulinius, išpila vandenį iš talpyklų, su metaliniais strypais puola palestiniečius. Jie su Izraelio kariuomenės priežiūra ar aktyvia pagalba terorizuoja visas, įskaitant ir taikias, demonstracijas, ir de facto nėra niekam atskaitingi.
Lietuva gedėjo, kuomet Rusija vykdė Mariupolio blokadą, kodėl negedime, kuomet Izraelis blokuoja Gazą? Gedėjome, kai Rusija naudojo baltojo fosforo amuniciją, bet kodėl negedime, kai jas tiek Palestinos, tiek Libano teritorijoje, kurią kontroliuoja „Hezbollah“, naudoja Izraelis? Kaip įmanoma likimo valiai palikti Gazos ruožą, kuomet vienintelis pasienio patikros postas su Egiptu tai atidaromas, tai uždaromas, ir, negana to, dar ir bombarduojamas Izraelio pajėgų?
Žymiai trumpesnį šio teksto variantą planavau skaityti Arkadijaus Vinokuro 74-ajame kassavaitiniame mitinge Katedros aikštėje. Jį puoliau rašyti sužinojęs, jog drąsiai Ukrainos gyventojų kovai prieš Rusiją remti skirta erdvė pavirs paramos Izraelio valstybei vieta. Šis tekstas spėjo nutolti nuo pradinės temos ir pavirto savotišku keleto mėnesių trukmės dienoraščiu, tad nusprendžiau, kad geriau jį paviešinti dabar negu niekad.
Pamenu kaip vakar: prieš vos daugiau nei penkerius metus, 2018-ųjų vasarą, kartu su keliais bendražygiais ir bendražygėmis susirinkome Kaune, socialiniame centre „Emma“. Susirinkome pasikalbėti – ką daryti su tinklapiu „Gyvenimas per brangus“?
