Kaip videožaidimai tapo „berniukų sportu“
„Geimeriu“ vadintis nedrįstu ir nenoriu. Kodėl? Todėl, kad konotacijos – geimerį aš vis tiek kažkiek tebeįsivaizduoju kaip su dušu nelabai draugaujantį ir socialiniais įgūdžiais neapdovanotą bernaicį, kurio viduje kunkuliuoja nežinantis kur dėtis pyktis, kartais prasiveržiantis neapykanta kokioms nors mažumoms.“