„Vesper“ siūlomas problemos įveikos būdas yra dalis pačios problemos. Aišku, būtų neprotinga iš tokio nulaižyto kūrinio laukti „teisingos“ politinės žinutės ir kokios nors kvazirevoliucinės dinamikos (cha, tarsi vis dar būtų įmanoma tokia tikėti!), todėl ir liekame su į diskursą įvirintu Gėrio ir Blogio manichėjizmu, kuris ypač nūdien yra pagrindinė korta šiame nemąsliame „mes prieš juos“ pokeryje.
Iš politinės pusės, atmetant visas rasistines, mačistines ir apskritai dešiniąsias nesąmones, neoreakcija pagrįstai identifikuoja liberaliąją demokratiją kaip problemą, tačiau jai spręsti pasiūlo visiškai distopinius manevrus. Neoreakcija yra nusivylusi politine ir sociokultūrine, o ne ekonomine kapitalizmo padėtimi, todėl jos projektas atitinka dar didesnį materialios kapitalo prievartos įtvirtinimą. Kapitalizmas neoreakcijai nėra kliūtis, visiškai priešingai – kapitalizmas čia yra sprendimas ir atsakymas. Metaforiškai tariant, neoreakcija siūlo apnuoginti feodalistinius kapitalizmo griaučius ir juos apvilkti nauja technologine mėsa.
„Kai prasidėjo fakultetų okupacija, kai įkūrėme autonomines zonas, mes sustabdėme visą universitetinio švietimo procesą: niekas nedirbo, jokių egzaminų, jokio dėstymo 14 dienų – dvi savaites šalyje nebuvo jokio mokymo universitetuose.“
