fbpx

Universitetų okupacijos, prezidentūros nusiaubimas ir debatai apie „kiną“ Makedonijoje

„Kai prasidėjo fakultetų okupacija, kai įkūrėme autonomines zonas, mes sustabdėme visą universitetinio švietimo procesą: niekas nedirbo, jokių egzaminų, jokio dėstymo 14 dienų – dvi savaites šalyje nebuvo jokio mokymo universitetuose.“

Šiandien Lietuvoje nenutyla kalbos apie švietimo sistemos problemas, mokyklų, mokytojų padėtį, nesibaigiančių reformų būtinybę. Vis dėlto viešojoje erdvėje mažiau girdėti apie tai, kas vyksta su mūsų universitetais, apie prastus dėstytojų atlyginimus, vos išsilaikančias humanitarinių studijų programas, brangius arba mažai prižiūrimus bendrabučius, fasadines studentų atstovybes. Šiame interviu bendruomenės aktyvisto, muzikanto ir sinefilo Gorgi Pulevski klausinėjome apie 2014 m. Makedonijoje vykusius studentų protestus ir universitetų okupacijas, įkvepiančias ir kartu karčias jų patirtis. Pirmojoje dalyje Gorgi pasakoja apie sunkumus plečiant studentų protestus, politines valdžiažmogių manipuliacijas, policijos smurtą ir aktyvistų nuovargį. Antroje pasakojimo dalyje Pulevski mus pavedžioja po kitokios aktyvistinės veiklos užkulisius.

I dalis

Gyvenimas per brangus: Papasakok mums apie studentų judėjimą, kaip ir kodėl jis prasidėjo?

Studentų judėjimas prasidėjo 2014 m. pabaigoje. Studentai, tarp jų ir aš, išreiškė nepasitenkinimą gyvenimo ir mokslo kokybe, o tikriausiai paskutiniu lašu kantrybės taurėje buvo valstybinio egzamino įvedimas universitetuose. Valdžia teigė, kad dėstytojų pažymių nepakanka ir reikia išorinio šių pažymių įvertinimo. Komisija, kuri turėjo tai atlikti, būtų buvusi daugiau ar mažiau patvirtinta ir suformuota valstybės institucijų. O valstybinio egzamino metodas būtų buvęs panašus į mokyklinį testą, kuriame turėtum braukyti laukelius, žymėti vieną teisingą ar kelis neteisingus atsakymus. Išgirdę šiuos planus, nutarėme, kad jokiu būdu negalime leisti tam įvykti.

Kita priežastis buvo biurokratizuotas studentų atstovavimas universitete. Jautėme, kad nėra jokio įtraukiančio demokratinio proceso, kuriame studentų judėjimas ir balsas būtų išgirstas ir pripažintas dialogu su akademine bendruomene. Taip pat, jei gilinsimės į detales, mokėjome papildomus mokesčius, bet niekas nežinojo, kur tie pinigai atsiduria. Pvz., mokėjome mokesčius už kultūrinę ir sporto veiklą. Eini susimokėti už mokslo metus, susimoki papildomai už kultūrinius renginius, o tie pinigai nukeliauja biurokratinei studentų organizacijai, kuri nebendradarbiauja su jokiais studentais.

Taigi, viską pradėjome 2014 m. pabaigoje ir, surengę keletą protestų, buvome gerokai nustebę, kokios efektyvios buvo šios mobilizacijos. Ypač turint omeny 2014 m. pradžioje atliktą apklausą, pagal kurią 73% žmonių netikėjo protestų spontaniškumu. Didžiausias iššūkis mums buvo protestų demonizavimas – žinojome, kad, jei toliau rengsime protestus, visi mus vadins užsienio agentais, papirktais opozicijos ir pan. Bet protestų minios vis didėjo, nuo 3000 iki 7000 dalyvių, o paskutiniame proteste surinkome 12000 žmonių. Tuo patetišku metu Makedoniją valdė dešinieji nacionalistai, jie kontroliavo viską, todėl mums ir visiems demokratiniams balsams bei laisviau mąstantiems žmonėms protesto ir palaikymo augimas teikė daug vilčių.

GPB: Tai pagrindiniai dalyviai buvo studentai?

Taip, bet mus palaikė ir iš kitų grupių – pensininkų, vidutinio amžiaus žmonių. Po kelių protestų valdžia nenorėjo mūsų pripažinti, jie pradėjo skleisti propagandą žiniasklaidoje, nes kontroliavo 90% visos žiniasklaidos mūsų šalyje. Jie bandė ieškoti judėjimo lyderių, viešino informaciją apie mūsų asmeninius gyvenimus – ką šis vaikinas daro, su kuo jis susitikinėja ir t.t. Mes žinojome ir tikėjomės tokios propagandos, bet ji nustebino studentus, kurie iki tol nebuvo politizuoti. Taigi dabar studentai, kurie palaikė mūsų kovą, sakė: „Pasižiūrėk, kaip ši valdžia elgiasi. Aš žinau, kodėl einu į šį protestą ir man tikrai niekas už tai nemoka“. Jie ėmė mąstyti politiškai kiek kita kryptimi. Man asmeniškai šis momentas buvo didžiausias pasiekimas. Privertėme studentus, ypač jaunesniąją kartą, suprasti, kad privalai kovoti, nors ir žinai, kad būsi stigmatizuojamas ir šmeižiamas, bet nėra jokio kito kelio pasiekti tai, ko nori.

Visi universitetai turėjo savo plenumus (asamblėjas). Sakykime, technologijų fakultetas turėjo savo plenumą, filosofijos fakultetas irgi. Šie plenumai ką nors spręsdavo, o vėliau visi susirinkdavo į bendrą didijį plenumą. Didžiajame plenume dalyvavo 700 studentų ir aš prisimenu, kad paskutinis plenumas truko 7 val. Šiame susirinkime, 2015 m. pradžioje, nusprendėme, kad protestų negana. Surengėme vieną, du, tris protestus, pritraukėme suknistai didelį skaičių, niekas nesitikėjo pamatyti vienuolika ar dvylika tūkstančių žmonių gatvėse, to dar nebuvo vykę Makedonijoje. Sakėme, gerai, valdžia nereaguoja, turime būti radikalesni ir kitas strateginis bei logiškas žingsnis buvo fakultetų okupacija. Visi fakultetai Skopjėje bus užimti mūsų, įkursime ten autonominę zoną – organizuosime veiklas pagal tai, kokių paskaitų labiausiai trūksta – kritinės teorijos, anti-psichiatrijos, anti-psichologijos; dalykų, kurių pasigendame savo studijose. Kas norės dalyvauti ir diskutuoti – viską galima bus daryti savo fakultetuose. Taigi, vasario 11-ąją sustabdėme visų fakultetų veiklą Skopjėje.

GPB: Ir kaip į tai reagavo universitetų administracija?

Buvo šiek tiek priešiškų reakcijų, keleto auditorijų durys buvo išlaužtos, nes kai kurie dėstytojai nenorėjo nutraukti paskaitos, bet dauguma mus palaikė. Momentas buvo mūsų pusėje, mes perėmėme iniciatyvą. Taigi, net tie priešiški dėstytojai negalėjo mūsų sustabdyti. Kai kurie užrakino studentus auditorijose, kad galėtų tęsti dėstymą, bet mes turėjome megafonus, beldėmės į duris – norėjome parodyti, kad jie negali sustabdyti šio proceso. Kai kurie grasino mums iškviesti policiją, bet žinote, mes buvome visiška dauguma – net jei iškviestum policiją, net jei kas nors ir būtų areštuotas, akimirksniu būtų sulaukta atsako. Dėl to labai svarbu subrandinti tokią situaciją, turėti studentų palaikymą ir ypač bent dalį žiniasklaidos savo pusėje. Taip pat turėjome studentų tėvų palaikymą. Prisijungė daug studentų, kurie niekur iki tol nebuvo dalyvavę.

Vis dėlto šie protestai iš esmės nebuvo pirmieji mūsų šalyje. Nuo 2009-ųjų vyko protestai dėl viešųjų erdvių, elektros kainų, policijos smurto. Bet šį kartą naujovė buvo ta, kad jauni žmonės, kuriems iki tol politika nerūpėjo, įsitraukė į protestus. Jų tėvai žinojo, kad studentai yra protingi, jie neįsitrauktų į ką nors kvailo, tai kam šis smurtas, kodėl valdžia bando juos šmeižti? Mus palaikė ir vyresnio amžiaus žmonės – tai buvo labai svarbu. Kai prasidėjo fakultetų okupacija, kai įkūrėme autonomines zonas, mes sustabdėme visą universitetinio švietimo procesą: niekas nedirbo, jokių egzaminų, jokio dėstymo 14 dienų – dvi savaites šalyje nebuvo jokio mokymo universitetuose.

 

 

GPB: Visoje šalyje?

Visoje, kadangi viskas praktiškai yra koncentruota Skopjėje. Yra kelios studijų programos kituose miestuose, bet labai maža dalis. Pats esu iš Bitolos, antro pagal dydį miesto Makedonijoje, okupacijas vykdėme ir ten, daugmaž savaite vėliau, nei Skopjėje… Žodžiu, okupacijos vyko ir kituose miestuose.

GPB: Ir tada valdžia sureagavo?

Taip, sureagavo. Bet tos 14 dienų buvo ypač maloni patirtis, mes buvome tokie kūrybiški: visa, ko norėjome, įgyvendinome. Kvietėme dėstytojus vesti paskaitas apie tai, ko paprastai jie negalėtų mokyti. Ir netgi jie jautėsi laisvi! Ir mes jautėmės laisvi, nes dabar galėjome diskutuoti apie dalykus, kurie mums rūpėjo – sakykime, apie tai, kas yra studentų ir fakultetų autonomija, arba kaip galėtume įgyvendinti studentų, dėstytojų ir darbuotojų valdžią akademijoje, kad tai nebūtų tik institucija politinei karjerai daryti. Diskutavome, kaip autonomija buvo įgyvendinama anksčiau, ieškojome paralelių su socialistine sistema, su mokymo metodais. Sulaukėme palaikymo iš viso pasaulio – mus palaikė Manu Chao, filmų režisieriai kūrė paramos klipukus, mus aplankė daug muzikos grupių ir menininkų, žmonės suaukojo daug pinigų. Iš tiesų įdomiai praleidome laiką. Ir tada po dviejų savaičių valdžia pareiškė: „Gerai, mes išleisime naują įstatymą dėl studentų atstovavimo ir atsitrauksime dėl siūlomo valstybinio egzamino“.

 

 

GPB: Tai kokie buvo jūsų reikalavimai iš pat pradžių?

Pirma, reikalavome atšaukti įstatymą dėl egzamino. Antra, reikalavome kitos studentų institucijos. Mums netiko studentų atstovybė, kurios reikia tik tam, kad būtų formaliai parodyta, jog studentai yra atstovaujami. Norėjome kitos reprezentacijos, kitos struktūros, kitokio dialogo su akademijos vadovybe. Šie du reikalavimai ir buvo.

Po kiek laiko buvo sunku nuspręsti, kur toliau turėtų judėti studentų plenumai ir kokia ideologija remtis, nes buvo labai daug skirtingų pažiūrų. Tai buvo vienu metu didžiausias mūsų privalumas ir didžiausia problema. Visi žinojome, kokie buvo minimalūs studentų plenumų reikalavimai – atšaukti valstybinį egzaminą. O koks maksimumas? Ir čia prasidėjo vidiniai konfliktai, nes plenumuose dalyvavo ir kairieji, ir liberalai. Taigi, mes sakėme: „Žiūrėkite, į šį mums valdžios primestą egzaminą galima žvelgti ir plačiau, tai susiję su bendra mūsų padėtimi. Tai nėra tik klaidingai veikianti valdžia. Tai yra sistema, kuria ši vyriausybė tik maksimaliai pasinaudojo. Turime ne tik protestuoti dėl įstatymų pakeitimų, mes turime padėti profsąjungoms, solidarizuotis su kitomis grupėmis. Tapome tokie galingi ir dėl to jaučiame atsakomybę plėsti šią kovą. Dabar esame studentai, bet po dviejų ar trijų metų mes būsime darbuotojai – tad pakalbėkime, kas vyksta su darbuotojų gyvenimais ir pačiu darbu.“

Čia pat sureagavo ir kita pusė: „Dabar jūs naudojate studentų plenumą savo tikslams pasiekti, jūs manipuliuojate ir esate agentai.“ Tie konfliktai tęsėsi ir, galų gale, mano asmenine nuomone, opozicija pasinaudojo šiuo momentu. Vieni atpažįstamiausių judėjimo veidų vėliau tapo opozicinių partijų pirmininkais, dabar šios partijos yra valdžioje. Daugelis žmonių galiausiai nusivylė net mumis, jie teigė, kad mes melavome nuo pat pradžių.

GPB: Kad jūs tik darėte sau politinę karjerą?

Taip, partizaninę karjerą. Tai yra gera pamoka, nes su tiek daug balsų sunku išlaikyti judėjimo vienybę. Bet, kaip sakiau anksčiau, tai buvo judėjimo stiprybė ir silpnybė. Kai egzaminas buvo atšauktas, kai viskas baigėsi, kažkas pasakė: „Viskas, mūsų darbas baigtas.“ Bet kaip jis gali būti baigtas, kai turėjome tokią infrastruktūrą, tokią galią visuomenėje, kai tapome kažkuo kitu? Mes matėme Podemos, Syrizos pavyzdžius ir sakėme: „Pasižiūrėkime, gal tai mūsų šansas.“ Mums buvo sakoma: „Ne, mūsų tai nedomina, mes ne kairieji, mums nerūpi visa visuomenė, mums rūpi tik akademija.“ „Bet akademija yra visuomenės dalis.“ „Ne, nėra.“ Ir taip be galo… Tai buvo sunkus laikas ir mums nepavyko įgyvendinti mūsų – mano ir mano draugų – idėjos išplėsti protestus, imti veikti dar plačiau.

GPB: Bet ar kas nors pasikeitė su studentų atstovybe? Ir ar vis dar turite mokėti minėtą mokestį?

Taip, mums pavyko pasiekti pokyčių net ir ten. Buvo išleistas naujas įstatymas ir pats šio įstatymo rašymo procesas buvo demokratiškesnis, įtraukiantis studentus ir dėstytojus. Sakykim, kad dabar turime „geresnę“ struktūrą. O minėtas mokestis liko, bet mažesnis.

GPB: Tai kaip viskas baigėsi?

Viskas baigėsi taip: vis dar paraleliai vykstant studentų plenumams, opozicija pradėjo organizuoti didelius protestus prieš valdžią ir studentų plenumas nusprendė juos paremti. Po šio sprendimo daugelis žmonių nusivylė judėjimu. Jie teigė, kad universiteto plenumai turėtų būti autonominė organizacija, bet eina kartu su opozicinėmis partijomis, kartu su mergina iš plenumų, kuri tapo opozicinės partijos lydere. Ir, laikui bėgant, žmonės tiesiog išėjo, nusivylę, kad nėra jokios reakcijos, konstruktyvaus dialogo tarp mūsų. Taip po truputį viskas baigėsi.

GPB: O ši mergina, kuri tapo partijos pirmininke, atstovauja kairiajai politikai?

Ne, visiškai ne, ji studijavo teisę, o aš manau, kad teisės studentai yra patys blogiausi, nes jie palaiko status quo, jie yra internalizavę šią dvasią. Bet mes nežinojome, kad ji yra partijos narė. Aš nekenčiu tų etikečių, bet ji buvo kažkas tarp social-liberalės ir liberalės.

GPB: O Makedonijoje aukštasis mokslas nemokamas?

Mokamas. Kiek žinau, jei esi geras studentas, turi sumokėti 200 eurų per metus. Jei blogas, tada 400 eurų. Nesu tikras, bet bent taip buvo mano laikais.

GPB: Ir nėra jokių stipendijų?

Kai kas gauna stipendiją, bet didžioji dauguma susimoka.

GPB: Studentai moka ir už bendrabučius?

Absoliučiai, bet bendrabučiai yra baisūs, tikrai labai baisūs. Yra vienas filmas, kurį galite pažiūrėti, jis vadinasi „Žalios sienos, juodas maistas“ („Green Walls, Black Food“, Rež. Sandra Gjorgieva), jame galite pamatyti, kaip gyvena studentai. Tai lyg mini siaubo filmas, su grybeliu ant sienų, su viskuo…

GPB: Ir jūs nesugebėjote iškelti reikalavimų dėl šių sąlygų?

Ne… Ir tai buvo didžiulė problema! Nes žmonės elgėsi taip: „Mes atėjome čia ne dėl to, mes atėjome dėl egzamino, mokesčių. Tai kodėl jūs dabar plečiate problemų lauką?“ Tai yra problema – kiek gali pasiekti, kaip gali sukurti šį dialogą, įtikinti kitus studentus. Tai yra labai sunku! Tai įvaldyti yra siaubingai sunku.

GPB: O kas nutiko tau po šių įvykių?

Po studentų judėjimo mes buvome aktyviai įsitraukę į protestus prieš valdžią. Kai kurie mano draugai buvo pasodinti į kalėjimą. Kiti du draugai, praėjus trejiems metams, vis dar teisiami pagal baudžiamąjį straipsnį.

GPB: Papasakok konkrečiau, apie ką šios baudžiamosios bylos?

Bylos buvo pradėtos dėl to, kad jie buvo įvardinti lyderiais, kurie įtikino žmones įsilaužti į prezidentūrą. Po studentų plenumų protestai tęsėsi. 2016 m. prezidentas, tuo metu ir valdančiosios krikščionių demokratų partijos narys, suteikė amnestiją daugeliui politikų ir kitų žmonių. Kad paaiškinčiau situaciją, sugrįžkime truputį atgal. Tuo pat metu, kai vyko mūsų okupacijos, opozicinė partija paviešino kai kurių valdžios atstovų skambučius, iš kurių paaiškėjo, kad buvo klausomasi 20000 žmonių pokalbių – žurnalistų, studentų, profesorių, teisininkų, politikų – visų. Opozicinė partija teigė, kad slaptoji policija, žinant ministrui pirmininkui, vykdė šį masinį sekimą. Žinoma, netrukus prasidėjo protestai ir, po kurio laiko, keturios didžiosios partijos susėdo tartis. Jos nusprendė, kad bus sudaryta nauja vyriausybė iš visų partijų, o tirti šiems nutekintiems pokalbiams – jie buvo vadinami „bombomis“ – bus sukurta atskira komisija. Tada, po vienerių metų šios komisijos veikimo, prezidentas nusprendė atleisti visiems kaltinamiesiems. Taigi, 2016 m. vėl prasidėjo masiniai protestai ir tada mano draugai buvo įkalinti – mes buvome aršūs gatvėse, sutraukėme daug žmonių, buvo nemažai įtampos su policija, bėgimo, muštynių. Aš asmeniškai negalėjau miegoti tris-keturias naktis, nes visa mano nugara buvo mėlyna. Kai kurie žmonės, kaip sakiau, buvo įkalinti, dar kiti vis dar yra teisiami.

 

Sašo Stanojkovik nuotr.

 

GPB: Tai jie įsilaužė į prezidentūrą?

Taip, nes prezidentas suteikė amnestiją kaltinamiesiems šioje byloje. Bet jis suteikė amnestiją ir kitiems žmonėms, pavyzdžiui, kai kuriems šio protesto lyderiams. Šis protestas buvo pavadintas „spalvotąja revoliucija“, nes per jį mėtėme dažų bombas į tuos „Skopje 2014“ projekto objektus.* Šis projektas yra architektūrinis šalies perkūrimas. Žinoma, tai yra ir ideologinis perkūrimas.

Kai kurie šio protesto lyderiai taip pat buvo įkalinti, bet po kiek laiko, kai valdžia pasikeitė, paleisti. O mano draugai – ne! O tai buvo labai panašios bylos. Tie lyderiai vėliau tapo partijų pirmininkais – tai buvo dar vienas didelis nusivylimas. Proteste prieš valdžią buvo kviečiama revoliucijai, piliečių protestui ir pan., bet ir vėl keletas žmonių tapo partijų pirmininkais, ištrūko iš teismo ir buvo paleisti į laisvę. O mano draugai vis dar teisiami. Todėl šiuo metu, 2019 m., jaučiamas didelis nusivylimas, apatija socialiniam teisingumui, protestams, žmonės perdegė – aš asmeniškai, mano draugai. Vis dar gydomės žaizdas ir galvojame, ką daryti dabar, nes tas automatinis „surenkime protestą“, „priešinkimės“ – nebeveikia. Žižekiškas pasakymas „neveik – pirmiausia pagalvok” mums dabar artimesnis.

GPB: Ir kaip tai sekasi?

Na, sekasi prastai, esame siaubingai nusivylę, tai veikia mūsų gyvenimus, mūsų libido, tai veikia viską – iš tikrųjų, labai sudėtingas laikas. Kai kurie studentų plenumo ir „spalvotosios revoliucijos“ nariai netapo partijų pirmininkais, bet jie tapo direktoriais, pateko į vyriausybę, turi gerus darbus. Taigi, daugelis jų buvo “nukenksminti”. Ir, žinote, ant mūsų, moraliai švarių žmonių, antkapių bus užrašyta: „Čia guli moralūs žmonės, kurie žinojo viską ir buvo visą laiką teisūs.“ Taip, aš manau, tokia bus mūsų epitafija (juokiasi).

II dalis

GPB: Bet tu dabar dirbi kažkokiai institucijai? Valstybinei?

Šiuo metu taip. Tai pusiau valstybinė institucija, vadinama „vieša-pilietinė“ institucija ir tai pirmoji tokia institucija Makedonijoje, bet panašių variantų yra Slovėnijoje ir Kroatijoje. Ji veikia tokiu principu – valstybė moka algas, mokesčius ir patalpų nuomą arba suteikia valstybinį pastatą, o mes, piliečiai, atstovaujantys alternatyvią kultūrą, kuriame kultūrinę programą, bet valstybė į ją nesikiša.

GPB: Kalbant apie šios institucijos programą, kokia ji turėtų būti? Nebūtina atsakyti tiksliai, bet ką maždaug įsivaizduoji?

Viskas, ką gali įsivaizduoti, tarkime: alternatyvus teatras, diskžokėjų, grafičių kūrybinės dirbtuvės, koncertai. Ta erdvė nebus skirta vien kultūriniams renginiams, mes įsivaizduojame šią erdvę gyvą, kad visi žmonės, ypač jaunimas, galėtų ja naudotis. Jeigu jie nori turėti erdvę muzikos, teatro repeticijoms ar tiesiog ateiti pailsėti – panašiai kaip socialiniame centre. Būtent tokią erdvę norime sukurti. Dabar mes tik įsikūrinėjame, norime suteikti tvirtus pagrindus, bet mūsų vizija yra tokia.

GPB: Ir jūs turite pilną autonomiją?

Taip, kadangi viršutinis trijų žmonių ešelonas sprendžia viską, išskyrus atlyginimus. Šį vykdomąjį komitetą sudaro vienas valdžios žmogus ir du iš mūsų organizacijos.

GPB: Kokiame rajone įsikūrusi ši erdvė?

Pačiame miesto centre. Be to, bendradarbiaujame su didžiausia Skopjės centro rajono seniūnija.

GPB: Kodėl ši erdvė atsirado? 

Ji atsirado iš jausmo, kad alternatyvios kultūros scena yra prastai atstovaujama. Mes matėme, kad yra skiriama didžiulė parama alternatyviai kultūrai, bet visi sprendimai yra priimami neaišku kur – ministerijose, partijose. Jautėme, kad reikia autentiškos kultūrinės erdvės, kurioje nereiktų jaudintis, ar ji bus pelninga. Erdvės, kurioje būtų galima jaustis laisvai, kurti tai, kas bus tikrai reikalinga ir priimtina miesto gyventojams.

GPB: Bet vis tiek ši erdvė labiausiai skirta studentams?

Labiausiai taip, bet mūsų idėja yra, kad bet kas, kas nori, gali naudotis šia erdve.

GPB: Tačiau Makedonijoje turite ir daugiau kultūrinių centrų?

Taip, bet tuos kultūrinius centrus valdžia gali panaikinti per vieną naktį arba žmonėms viduje gali neleisti vykdyti tam tikros veiklos.

GPB: Turi darbo kultūros centre patirties?

Neformaliai penkerius metus dirbau gimtosios Bitolos kultūros centre, organizavau „Debatų kino klubą“ [„Debate Cinema Club“]. Mūsų šalyje vyrauja tam tikra nerašyta norma, kad, jei naudojiesi valstybine institucija, reiškia, palaikai partiją, kuri tuo metu yra valdžioje. O mano požiūriu, šios institucijos buvo įsteigtos socializmo laikais ir visos jos yra paženklintos, įkurtos žmonių ir skirtos žmonėms. Taigi, turime pakeisti žmonių mentalitetą, ypač jaunų žmonių, paauglių ir studentų, kad jie gali naudotis jomis nemokamai, nes mes už tai mokame mokesčius ir viskas, ko tau reikia ten, gali būti naudojama. Su šia idėja mes pradėjome „Debatų kino klubą“ ir jie kažkaip mus priėmė. 

 

 

GPB: Papasakok daugiau apie „Debtų kino klubą”, kaip jis prasidėjo?

Aš parašiau skelbimą slaptoje feisbuko grupėje, kuri buvo naudojama organizuoti protestams prieš aukštas elektros kainas. Tuo metu buvau jaunas, išsiilgęs diskusijų dinamikos ir mokymosi vienas iš kito, bendradarbiavimo. Taigi, turėjau idėją pabandyti susitikti su šiais žmonėmis, bet ne proteste. Žinojau, kad keli iš jų kuria filmus ir pats mylėjau kiną, taigi, pagalvojau, pabandykime suorganizuoti šią diskusiją, filmų vertimus ir pasižiūrėti, kaip viskas seksis. Tada mes suplanavome tik keturis renginius vienam mėnesiui ir viskas. Iš pradžių viską rengėme ne kultūros centre, o vienoje mažoje erdvėje, talpinančioje maždaug dvidešimt žmonių. Bet kai pamatėme žmonių reakcijas, kaip žmonės nori kalbėtis, kokia gyvybinga diskusija, nusprendėme tęsti šią veiklą. Ir taip ją tęsiame jau šešerius metus. Buvome labai produktyvūs, prikvietėme daugiau nei šimtą svečių į Bitolą. Mes dirbome savanoriškai, tik iš paaukotų pinigų. Įsteigėme netgi biblioteką, daug žmonių aukojo knygas ir žurnalus. Kiekvieną savaitę rodėme po filmą, taip pat vertėme filmus.

GPB: Kokio dydžio būdavo šie debatai? Kiek žmonių ateidavo?

Priklausė nuo temos ir jos aktualumo. Kultūros centro salė talpino 170 žmonių, ir kai vasarį surengėme „Seksualumo mėnesį“, per kiekvieną filmą salė buvo užpildyta. Tada pamatai, ko žmonėms reikia, ką jie nori žiūrėti ir apie ką kalbėtis.

GPB: Rodėte filmus legaliai?

Ne, nes nerinkome jokio mokesčio už įėjimą, tai buvo nemokama visiems; kas tik norėjo, galėjo ateiti ir tai buvo labai įdomu. Vasarį buvo labai šalta, todėl ateidavo benamiai žmonės. Jie pažiūrėdavo filmą ir tada irgi įsijungdavo į diskusijas. Taip pat ateidavo vyresni žmonės, kurie, sakykime, yra konservatyvesni, arčiau religijos, jie kalbėdavo apie tam tikrą problemą iš religinės perspektyvos. Ir mes apie tai nieko nežinodavome, nes mes esame, žinote, tie progresyvūs sekuliarūs žmonės, bet buvo labai įdomu ir nauja išgirsti vyresniųjų pažiūras – žinau, kad tai yra labai eidžistinis pasakymas, bet jie mums sakydavo: „Tais laikais jūs galvojate, kad buvo taip, bet iš tikrųjų buvo visai kitaip, aš gyvenau tuo metu.“ Ir tada mes ginčydavomės apie socializmą ir slaptąją policiją. Kai kalbėdavome apie seksualumą, jie mums sakydavo: „Jūs manote esantys laisvesni, nes šiais laikais visur aplinkui yra atvirai seksualizuoti vaizdai, atrodo, kad yra daugiau sekso, bet tai netiesa!“ Taigi, turėdavome labai įdomius susidūrimus ir ginčus kiekvieną kartą.

GPB: O kaip pasirinkdavote temas diskusijoms?

„Pardavinėdami“ šį projektą, sakėme, kad diskutuosime tik apie filmus, bet iš tikrųjų kalbėjomės apie tam tikras filmų temas, susijusias su tikromis problemomis mūsų visuomenėje. Taigi, įvilkome šią idėją į gražią pakuotę, bet ji puikiai pavyko ir šis projektas vis dar tęsiasi, jau šešerius metus. Surengėme virš dviejų šimtų debatų, svečių iš viso pasaulio. Tai neįtikėtina, mus aplankė režisierius iš Japonijos, rašytojai iš Prancūzijos, menininkai iš Bosnijos, netgi turėjome vaizdo pokalbius su profesoriais iš Niujorko, kalbėjome apie seksologiją, poligamiją, apie tai, kas vyksta su seksualumu šiandien

Mes kalbėjomės įvairiausiomis temomis – kai norėjo uždrausti abortus, pakvietėme ginekologus į diskusiją, ir jie atėjo. Mus lankė daktarai, išrašantys/skiriantys metadono vartojantiems psichotropines medžiagas asmenims, kurie atskleidė, kaip baisiai yra gydoma, kaip nežmoniškai su šiais žmonėmis elgiamasi. Po ilgų metų surengėme pirmuosius debatus tarp opozicijos ir valdančiųjų. Tai buvo žmonių debatai – ne žurnalistai uždavinėjo klausimus, o mes patys klausėme ir tai buvo labai svarbu. Klausėme apie viską – apie abortus, kalėjimų ir teismų reformas, apie viską, ką galite numanyti. Tik įsivaizduokite – du šimtai diskusijų! Kalbėjomės tabu temomis, kuriomis iki tol niekas nekalbėjo, galbūt tik akademiniuose rateliuose. Pavyzdžiui, apie prieš 20-30 metų egzistavusias seksualines praktikas kaimuose, apie sutuokiamas jaunas mergaites Vakarų Makedonijoje ir pan.

 

 

GPB: Ir kas šias diskusijas moderavo?

Aš moderavau.

GPB: Tu? Tu VISADA moderuodavai?

Taip, aš peržiūriu filmą, išanalizuoju jį ir išverčiu kartu su kitais dešimt žmonių. Per du mėnesius turėdavau išversti vieną ar du filmus. Bet tai vis tiek buvo darbas – neapmokamas darbas! Ir tai nebuvo lengva, aš prisimenu, man reikėjo išversti 9-tojo dešimtmečio filmą „Mano pietūs su Andre“ („My Dinner with Andre“), kuriame tiesiog kalbasi du žmonės. Neįsivaizduojate, turėjome 1500 dialogų, tai neįtikėtinai didelis darbas! Buvo sunku, bet ir malonu.

GPB: Kaip sukviesdavote žmones? Per feisbuką?

Naudojome visus įmanomus metodus. Tuo metu dar dirbau radijuje, vienoje laidoje, tai ten galėdavau pareklamuoti renginius. Darėme plakatus, bendradarbiavome su mokyklomis. Vienu metu tapome tokie žinomi, kad net vietinė televizija kiekvieną savaitę paskelbdavo vienos minutės reklaminį anonsą apie filmus: tokie bus debatai, toks filmas, toks svečias. Debatuose visada dalyvaudavo koks nors profesionalas, kurį žmonės matė tik televizijoje. Taigi, tapome svarbūs. Bet mūsų didžiausia sklaida buvo mokyklose, nes kai kurie sociologijos ar filosofijos mokytojai mokiniams sakydavo: „Galite praleisti mano pamokas, bet tada turite nueiti į „Debatų kino klubą.“ Tapome neformalia mokykla. O iš pat pradžių mes norėjome surengti tik keturis renginius… Debatus tęsėme penkerius metus kiekvieną savaitę, o dabar, kadangi iškeliavau iš miesto ir iš šalies, organizuojame kitu tempu. Bet penkerius metus – kiekvieną savaitę!

GPB: Pokalbio pabaigai norėčiau užduoti platesnį klausimą. Galbūt žinai apie amžiną diskusiją kairiųjų ratuose apie valstybę ir valstybines institucijas. Toks įspūdis, kad Vakaruose, radikalesnės kairės, organizuojančios autonominius centrus ar skvotus, kontekste, egzistuoja nuostata, kad jei kažką pradėsi daryti su valstybe, tai ji visada tave patrauks į savo pusę, neutralizuos. Bet atrodo, kad buvusiose socialistinėse šalyse gyvuoja kitokia tradicija. Ar pats pagalvoji apie šį skirtumą?

Pats buvau įsitraukęs į du autonominius socialinius-kultūrinius centrus. Pirmasis vadinosi „Autonominis kultūrinis socialinis centras“ – taip, žinau, labai „kūrybingas” pavadinimas (juokiasi). Šis centras gyvavo vienerius ar dvejus metus. Jis buvo visiškai nepriklausomas, išlaikomas iš aukų, bet galiausiai žlugo. Tada kitas centras, vienos partizanės garbei pavadintas „Dunia“, mokėjo nuomą iš vieno šveicarų fondo, įsteigto šveicariškos nevyriausybinės organizacijos. Taigi, jis nebuvo pilnai autonomiškas. Ir tai yra autonominių socialinių centrų istorija Makedonijoje, kuri nėra tokia šviesi. Mano asmeninė nuomonė yra ta, kad, jei aš turiu laisvę daryti tai, ką noriu, man nesvarbu, iš kur pinigai atkeliauja. Dabar, koks yra didžiausias kabliukas ir kokia didžiausia problema šitoje situacijoje? Kai dirbi su valstybe ar nevyriausybinėje organizacijoje, pakeiti savo mentalitetą, mąstymo būdą. Visą laiką rašai projektus ir tai apriboja tavo mąstymą, kaip tu supranti tam tikrus dalykus ir kiek radikalus gali būti. Tai yra tam tikra riba, kuri atsiranda, kai tavo laisvė supakuojama į dėžę – gali daryti ką tik nori, bet vis tiek esi dėžėje. Ir tu negali iš to ištrūkti. Bet!

Su mūsų aukštomis moralinėmis normomis ir draugais, kurių daugelis neturi darbo ir iš ko išgyventi, kai jiems trisdešimt ar trisdešimt penkeri, aš tikrai nemoralizuosiu ir nesakysiu: „Tu nori kolaboruoti su valdžia ir NVO?“ Žinote, mano močiutė, kuri baigė tik tris klases ir nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, sakydavo: „Pati svarbiausia proletaro užduotis yra susirasti tą, kuris jį išnaudos, kad jis galėtų išgyventi.“ Taigi, tokia yra mano užduotis dabar. Man nerūpi, ką tu darai – tu turi išgyventi.


Skopje 2014 – nacionalistinės krikščionių-demokratų partijos 2010 m. pradėtas didelio masto architektūrinis ir urbanistinis projektas, skirtas „atkurti“ klasikinį Skopjės miesto, didžiąja dalimi sugriauto 1963 m. žemės drebėjimo, vaizdą. Projekto plane buvo numatyta pastatyti 20 naujų pastatų ir per 40 skulptūrų, atspindinčių nacionalistinį makedonų tautos naratyvą. Projektas vienai skurdžiausių Europos valstybių kainavo tarp 80 ir 500 mln. eurų (vis dar tiriama, kiek tiksliai bei kiek pinigų „nuplaukė į šoną“). 2018 m. į valdžią grįžusi socialdemokratų partija projektą sustabdė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *