Šis tekstas – moralinės kapitalizmo kritikos kritika, apibrėžianti ekonominės kapitalo galios vaidmenį, pristatanti marksistinę realios abstrakcijos sąvoką, pažyminti prieštaras tarp kapitalizmo ir žmonijos, siūlanti atsigręžti į kapitalistinį socialinį santykį ir siekianti reabilituoti godumą. Struktūrinė godumo būtinybė bus mąstoma dvejopai: ir kaip kapitalo logikos neišvengiamybė, ir kaip politinio išsilaisvinimo strategija.
Kalbant apie karus ir karines intervencijas, esama (ne tik kairei būdingos) tendencijos teikti prioritetą taikai ir stabilumui, o ne teisingumui ir lygybei. Ir anksčiau, ir dabar, remiantis netvirtais moraliniais ir „neutralumo“ pagrindais, iš saugaus atstumo sutinkama palaikyti prievartą. Žinoma, prieštarauti tam nereiškia palaikyti karą. Tai būtų mažų mažiausiai žiauru. Tačiau mes visi privalome būti itin apdairūs šaukdamiesi taikos. Pastaruosius 20 metų Balkanuose besitęsianti taika vis labiau primena laikinas paliaubas. Prieš taiką privalome reikalauti teisingumo ir lygybės. Čia būtina prisiminti Lenino teiginį: „Arba revoliucija užkirs kelią karui, arba karas sužadins revoliuciją.“
Viskas kaip visada – darbo klasė aukojasi ir guldo galvas, o jų darbo vaisiais vėliau prekiaujama specijos rinkoje, kurioje konkuruoja kelios įtakingiausios šeimos. Galbūt ši padėtis pernelyg nestebintų, tačiau „Kopos“ veiksmas datuojamas… 10191-ais metais. Tokiame kosminiame filmo amžiuje visuomenė (tiksliau – jos likučiai) vis dar gyvena dinastinėje monarchijoje. Valdovus supa uniformuotos armijos ir kvazifašistiniai kultai, kariai siunčiami žūti mūšiuose dėl išteklių, o visas politinis laukas alsuoja technologinio neofeodalizmo eros įsigalėjimu. Kitaip tariant – tokioje tolimoje ateityje vis dar aptinkame labai daug normalizuotų praeities struktūrų, kurių atavizmai, žinoma, niekur nedingę ir mūsų dienomis.
