Kai tik pagaliau baigsis XX Vyriausybės formavimo procesas, Inga Ruginienė turės kaip reikalas kibti į darbus ir imtis vykdyti Vyriausybės, partijos ir koalicijos programą. Žinoma, darbas jau ir dabar vyksta, ir tikriausiai net intensyvesnis, nei politinės ramybės laikotarpiais. Vien Nausėdos ir Žemaitaičio dvikova kiek papildomo darbo sukuria!
Kas nutinka kai kultūriniai ir visuomeniniai grandai nebejaučia atsakomybės prieš auditorijas, o jų redaguoti, matyt, nedrįsta vadinamasis visuomeninis transliuotojas?
Neseniai vykusioje diskusijoje apie Izraelio vykdomą smurtą prieš palestiniečius Gazoje po spalio 7‑osios išreiškiau tokią mintį: žmonės turėtų mokytis pažvelgti į dalykus iš kito(s) perspektyvos. Treniruoti tai kaip raumenį. Ir kaip savo straipsnyje, reaguojančiame į šiuos įvykius, pastebi filosofė Judith Butler, kalba eina ne apie empatiją. Pastaroji įprastai reikalauja susitapatinimo. Užduotis šiuo atveju yra sugebėti įvardinti skausmą ir nusikaltimus, patiriamus žmonių, su kuriais nesitapatiname, kurių nepažįstame, nesuprantame ir niekada nebuvome paprašyti to padaryti – atvirkščiai, buvome be paliovos jais gąsdinami.
