Pamenu kaip vakar: prieš vos daugiau nei penkerius metus, 2018-ųjų vasarą, kartu su keliais bendražygiais ir bendražygėmis susirinkome Kaune, socialiniame centre „Emma“. Susirinkome pasikalbėti – ką daryti su tinklapiu „Gyvenimas per brangus“?
Mūsų pasauliams tampant vis labiau medijuotais („įtarpintais“), žiniasklaidos kūrėjams – žurnalistams, redaktoriams, viešųjų ryšių ir reklamos specialistams, netgi įvairiausio plauko „įtakoriams“ – tenka tiek galios, kad ja bemaž susilygina su valstybės tarnautojais ir karjeros politikais. Vadinasi, ir atsakomybės turėtų būti reikalaujama panašios. Tačiau kaip tai pasiekti, nelendant į cenzūrą, teismų maratonus ir moralės policijos dalinius?
Cancel culture (atšaukimo kultūra) – dažnai naudojamas terminas, kuris neturi aiškaus apibrėžimo. Kairėje ir socialinio teisingumo ratuose abejojama šio fenomeno egzistavimu, o kitai politinio spektro pusei jis reiškia politinio dialogo ir žodžio laisvės pabaigą. Ar cancelinimas yra naudinga aktyvizmo praktika? Ką ji iš tikro gali pasiekti? Ir prieš ką turi daugiausia galios? Ką viešai gėdindami iš tikro galime sugėdinti, o kas tiesiog sugebės pakeisti savo auditoriją?
Apie gilėjančią psichikos sveikatos krizę žinome jau seniai, o žodis „pandemija“ gana tiksliai apibūdina psichikos ligų plitimą. Jau imame atviriau kalbėti apie asmeninę psichikos sveikatą – tačiau net ir socialinių judėjimų „Extinction Rebellion“ ar „Black Lives Matter“ laikais vis dar nesubūrėme jokio kolektyvinio judėjimo šiai problemai spręsti. Kodėl nėra politinio aktyvizmo psichikos sveikatai gerinti? Ką galime padaryti, kad toks judėjimas atsirastų?
Kas yra kairė ir ką ji veikia šiandien? Iš pažiūros paprasti klausimai, tačiau į juos atsakyti vis sunkiau. 2022-ieji neatrodo kaip palankias perspektyvas kairiajai politikai žadantys metai, ir tam yra daugybė priežasčių. Be išorinių veiksnių, nemaža dalis kairės problemų nulemta vidinių niuansų, susijusių su neaiškia kairės sąvoka ir trapia kairumo būkle.
Viena iš pastaraisiais metais stipriai išpopuliarėjusių seksualinio darbo formų – gyvos, interaktyvios transliacijos internetu (angl. sex cams arba camwork). Šio darbo ypatybė – tai, kad juo užsiimti gali iš principo bet kas iš savo namų (nors daug šalių, kaip ir Lietuvoje, tai gali būti nelegalu). Toks padidėjęs seksualinio darbo prieinamumas dar labiau skatina svarstyti jo asmeninę ir socialinę reikšmę. Apie tai ir daugiau kviečiame skaityti interviu su būtent iš gyvų transliacijų paskutinius trejus metus užsidirbančia Izabele (vardas pakeistas).
