Tomas Girdzijauskas

Po atidarymo rėkavimų prisijungiau prie to, kas man buvo įdomiausia – dirbtuvių „Leisk sau jausti“. Norėjau susipažinti su kitais dalyviais ir pažiūrėti, apie kokius jausmus čia kalbame. Apie jas daug nepasakosiu, nes būtų tiesiog neetiška. Bet man patiko – sutikau kitus žmones, kurie pirmiausia žmonės, tik po to – vyrai. Visi kažko ieškantys ar suradę, galvojantys ir priimantys sprendimus, traukėme specialias korteles ir pasakojomės apie save.

Todėl buvo labai keista, kai, išsipasakoję ir atsivėrę, buvome pakviesti sustoti rateliu, susikabinti per pečius ir visi garsiai riktelti: „Hu!“ Tarsi viskas, gana, pažeidžiamais, jautriais žmonėmis jau pabuvome, metas grįžti į buvimą vyrais. Tą patį „Hu!“ per festivalį vis išgirsdavau ataidintį iš kurio nors kampo, ir beveik kas kartą nuo jo krūpteldavau.