Eglė Činikė analizuoja, kaip JAV migracijos kontrolės kontekste vaizdai tampa ne paprasta tikrovės reprezentacija, o politinės galios įrankiais, formuojančiais visuomenės afektus ir pateisinančiais migracijos režimo smurtą kaip racionalią ir neišvengiamą praktiką.
Yra tokia žmogaus teisė, kuri priklauso kiekvienam Žemėje egzistuojančiam individui, ta teisė įtvirtinta Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 14 straipsnio pirmame punkte, o skamba ji taip: „Kiekvienas turi teisę kitose šalyse ieškoti prieglobsčio nuo persekiojimo ir juo naudotis.“ Jei šią teisę galėčiau sužmoginti, jos likimą Lietuvoje įvardinčiau taip: 1) 2021 m. buvo suspardyta; 2) 2023 m. atsirado ir durtinių žaizdų; 3) šiemet ji jau guli (pasienio) patvoryje vos kvėpuodama.
