Ne taip seniai GPB Solidarumo Tinklas iškovojo antrąją pergalę – pirmą po ilgo laiko ir kol kas sunkiausią iš dviejų. Po daugiau nei keturių mėnesių protestų, vandens mutinimo, grasinimų teismais, karo žiniasklaidoje – įskaitant atsirandančius ir išnykstančius (!) straipsnius iš abiejų pusių – be sutarties „Casa Della Pasta“ restorane dirbusiam indų plovėjui A. buvo išmokėta jam priklausiusi vieno mėnesio alga. Pasakoti visą ilgą ir painią istoriją šimtąjį kartą nėra nei prasmės nei nuotaikos: pasidomėti ja galite pravertę gpb.lt naujienas.
Ir ką?
Ir iš esmės nieko. Mėnesiais tampytis pirmyn atgal, planuoti, dirbti, būgnyti, įkalbinėti, protestuoti, konfliktuoti, gadintis nervus, būti šmeižiamiems ir kaltinamiems tam, kad būtų išmokėta teisėtai priklausanti minimali mėnesio alga – ne itin smagu. Bandę susiorganizuoti į profsąjungą ir todėl atleisti darbuotojai nebuvo priimti atgal į darbą. Jų nebuvo atsiprašyta už psichologinį smurtą ir patirtus pažeminimus. Savininkas taip ir nepripažino, kad A. pas juos dirbo. Trumpalaikės atminties problemų turintis verslininkas paspaudė policiją – tie pradėjo tyrimą dėl tariamo susirinkimų įstatymo pažeidimo. Bauda, kurią gali tekti mokėti pralaimėjus teisme – didesnė, nei minimali alga. Verčia susimąstyti: jei dirbi už minimumą ir nori dėl to protestuoti, ginkdie nepakliūk į pareigūno nemalonę, nevalgyti teks ilgiau nei mėnesį.
„Casa Della Pasta“ vis dar nėra darbuotojų profsąjungos. Patirtas smurtas nesulaukė atitinkamo atsako, pusiausvyra nebuvo atstatyta. Restoranas veikia toliau, iš žmonių kiekio jame galima spręsti, kad greit atūžusi nemaloni istorijėlė taip pat greitai ir praūžė: internete atsirado kitų dėmesio reikalaujančių katinėlių. Beje, kiek teko suprasti dalinant skrajutes, piketuojant ir tiesiog kalbantis, tie žmonės, kuriems iš tikrųjų rūpėjo mutinto vandens istorija, šiaip ar taip neina valgyti per brangių makaronų. Lazanija sotus praalkusio cepelininio neatjaučia. Ir atvirkščiai: damučių ir ponaičių spindinčiais bateliais kažkokio indų plovėjo negandos nekaso. Nes indų plovėjas, būtent, visuomet yra kažkoks: tapatybės neturintis, nematomoje restorano vietoje dirbantis, tyliai kieme rūkantis. Kitaip tariant, ekonominis vaikas: turi žinoti savo vietą, kol užsidirbs kitą. Nesiožiuoti, klausyti, neatsikalbinėti. Laukti ir kentėti, su neaiškiais teisių reikalaujančiais tipais nesusidėti.
Kita vertus
Kita vertus, ši pergalė reiškia absoliučiai viską. Svarbiausia – paprastas imigrantas iš Pakistano atgavo savo pinigus. A. iš tų beveik trijų šimtų eurų nei advokato, nei banditėlio nesamdys, palankaus straipsnio neoliberalioj spaudoj neužpirkinės, bet vieną kitą „einamąją“ problemą jie gali puikiai išspręsti. (Trumpas intarpas: jei pora-trys šimtai papildomų eurų jums padėtų išspręsti nemažai problemų, mums pakeliui. Jei tik sukeltų jų dar daugiau, kaip kad nutiko casininkams, šis tekstas tiesiog ne jums.) Nežabota viršininko arogancija buvo šiek tiek… pažabota? Tokiais drąsiais pareiškimais kaip „aš turiu daug pinigų, aš tave į kalėjimą pasodinsiu“ švaistęsis F. piketų metu nebeatrodė panašus į narsų misionierių, atvykusį pamokyti kaimiečius kaip teisingai valgyti. Veikiau į šiek tiek viltį praradusį, bėdon pakliuvusį, situacijos (ir Lietuvoje galiojančių įstatymų) nesugaudantį, policininkų pagalbos maldaujantį („kas šitie žmonės? surinkit man jų pavardes!“) prašalaitį. Pavyzdžiu mokyti, sako, efektyvu. Gal savotiška neformali „viršininkų policija“, ypač tokioje baisioje viršininko-darbuotojo nelygybėje, kokia dabar egzistuoja Laisvės alėjoje, Lietuvoje ir pasaulyje, nors vieną kitą visagalį atgrasytų bent jau nuo išskirtinai arogantiškų smurto protrūkių?..
Vienas dažniausių komentarų apie protestus – kad visa tai vaikiška. Žinot, gal ir jūsų tiesa. Sunku būtų išsiginti, kad protestų dalyviai – ypač kai proteste mažiau žmonių, o ne daugiau – patys nemažą laiko dalį jautėsi nejaukiai, lyg ne savo vietoje, lyg darytų kažką nei draudžiamo nei leidžiamo, kažkokią nuodėmę mistiniam orumui. Taigi protingos žmonės, ir net negirti, bet ne straipsnį rašo, ir ne daržininkyste užsiima, o šūkauja, būgnija Laisvės alėjoje. Bet tokia ir buvo Solidarumo Tinklo idėja nuo pat pradžių: tų aukščiau minėtų ekonominių vaikų, t.y., prekariato*, susivienijimas. Būtent solidarumas, pasižadėjimas tikram ar situaciniam draugui, ir neleidžia pasitraukti į savo neva „orų“ kampą, kur visi labai rimti ir suaugę. O čia, žiūrėk, dar šis bei tas veikiant tokiais netradiciniais, neformaliais būdais, ėmė ir pavyko! Staiga tai, kas buvo vaikiška, tampa truputį normaliau, orumo ir pasitikėjimo savimi jausmas grįžta. Paradoksalu, bet tikrasis orumas tikriausiai po truputį ir randasi palaipsniui atsisakant to „suaugėliškojo“.
O kodėl ne valstybė?
Jau ko teko per tuos keturis mėnesius prisiklausyti tai patarimų. Nuo neišsemiamų išminties klodų „nepatinka sąlygos – eik kitur“ ir „niekas plauti indų neverčia“ iki labai oraus ir suaugusio patarimo nesutarimus spręsti civilizuotais būdais: kreipiantis į darbo inspekciją ir teismus. Nenešant prakaitu pradvisusių baltinių laukan, kaip žmonės sako. Nesibarant, be pykčio.
Po teisybei, A. kreipėsi į darbo inspekciją. Pasiūlymas: surasti bent du liudininkus, kad jis ten tikrai dirbo, ir leistis į metus, jei ne ilgiau, truksiantį procesą, kurio metu reiks, kaip priimta, įrodyti, kad a) nesi kupranugaris ir b) indus italų restorane plovei ne kanopomis. Prisiminus to paties prekariato nuolatinio nestabilumo laike ir erdvėje būseną, ir kad A. yra Kaune studijuojantis užsienietis, kuriam reikia važiuoti į praktikas kitose užsienio valstybėse (ar, tuo labiau, migruoti kur nors toliau nuo tokių darbo sąlygų), pasiūlymas buvo atmestas. Darbo inspekcija patikrino „Casa Della Pasta“, rado šiokių tokių nežymių pažeidimų (negi dabar lįs į kamerų vaizdo įrašus tikrinti, kas plovė indus ir kas ne), išrašė baudelę ir, pasipusčiusi delniukus, kalendoriuje pažymėjo tą dieną kavutę ne veltui gėrusi.
Kitaip tariant, institucija, turinti išlaikyti nors šiokią tokią pusiausvyrą tarp darbuotojų ir darbdavių, yra visiškai neįgali. Nors ne, ne visiškai: žinome situacijų, kai, jei viskas visiškai aišku, iš darbdavių priteisiamos neišmokėtos algos ir viršvalandžiai. T.y., jei viršininkas nesugalvojo padirbti algalapio (argi sunku ant popieriaus skiautės svetimą parašą suraityt), jei įdarbinta buvo legaliai, jei viršininką apskritai įmanoma prikviesti į posėdį, jei po paskelbto bankroto netenka kreiptis į antstolius ir laukti, laukti, laukti… kol už internetą nemokėta ir grikiai baiginėjasi. Panašiai ir su teismais: štai neseniai nuskambėjo istorija, kai viena žymi moteris buvo nubausta 3000 eurų bauda už dešimt nelegaliai įdarbintų, neapmokamus viršvalandžius dirbusių darbuotojų. 300 eurų, kitaip sakant, už pusvelčiui ariančią „galvą“ – na negi neapsimoka?
Kaip valstybės aparato prievarta, neva turinti tarnauti (neegzistuojančiam) „paprastam žmogui“, veikia realybėje, galima pastebėti ir iš policijos pareigūnų elgesio pasirodžius proteste. Matyt retai mato panašius dalykus, iš tos nuostabos net pamiršo prisistatyti: visi keturi pareigūnai pavardes (tyliai, greitai, po nosimi) pasisakė tik porakart paraginti. Tuomet, negalėdami pasakyti, kokiu teisės aktu vadovaujasi – vardan viešosios tvarkos – liepė nustoti triukšmauti. Pokalbis su vienu pareigūnu buvo maždaug toks:
Pareigūnas: Tai ko čia protestuojat?
Protestuotojas: Viršininkas neišmoka algos, atleidžia bandančius organizuotis, naudoja psichologinį smurtą…
Pareigūnas: Kokį smurtą?
Protestuotojas: Na samdo ar prikalbina banditėlius tarpuvartėje pagrasinti.
Pareigūnas: (krizendamas) Tai čia jums smurtas?
Protestuotojas: (nustebęs) O jums ne?
Pareigūnas: Nusiimčiau uniformą, galėčiau jums pasakyti…
Protestuotojas: Tai gal kai nusiimsite uniformą, tuomet ir pasakysite.
—
*prekariatas: nuo angliško žodžio precarity: nestabilumas, trapumas. Pastaraisiais dešimtmečiais, silpstant darbo judėjimui ir kylant finansinėms krizėms atsiradusi ir išaugusi klasė, nebeturinti darbo stabilumo (galimybės pradirbti toje pat vietoje dešimt, dvidešimt, keturiasdešimt metų), gaunanti vis mažiau ir menkiau užtikrintos socialinės apsaugos, teisių į medicinos priežiūrą, švietimą. Keliaujanti, ekonominiais tikslais migruojanti, „savęs ieškanti“, atsitiktinius darbus – tam, kad pragyventų – dirbanti, nieko tikrai nežinanti, niekad iki galo nesuauganti, darbo ir žmogiškuose santykiuose pasimetusi, dėl rytojaus ir dėl šiandienos nerimaujanti klasė.