fbpx

Žodynėlis

A    Ą    B    C    D    E   Ė   Ę    F    G    H    I    Į    Y    J    K    L    M    N    O    P    R    S    T    U    Ū    Ų    V    Z    Ž

^Kapitalas

„Kuo gotiškesnis Kapitalo apibūdinimas, tuo jis tikslesnis. Kapitalas – tai abstraktus parazitas, nepasotinamas vampyras ir zombių gamintojas; tik gyvas kūnas, kurį jis verčia mirusiu darbu – mūsų, o zombiai – mes“, – Mark Fisher, „Kapitalistinis realizmas“

——
Šio įrašo audio versiją galite klausyti čia:

Kas yra „kapitalas“? Išgirdę šį žodį, daugelis pirmiausia pagalvojame apie pinigus. Tačiau kapitalas nėra tiesiog pinigai – žmogus, turintis dešimt eurų kišenėje ir sprendžiantis, kur juos išleisti, vargu ar būtų pavadintas „kapitalo turėtoju“ ar „kapitalistu“. Net ir turint milijonus eurų sąskaitoje, automatiškai šie pinigai netampa kapitalu – jie paprasčiausiai gali būti santaupos ar turtas. Kaip populiaru sakyti, santaupas reikia „įdarbinti“ ar, kitaip tariant, jos turi tapti „kapitalu“ – verte, gaminančia daugiau vertės.

Kaip iš pinigų atsiranda daugiau pinigų – tai procesas, apgaubtas mistikos ir nagrinėjamas tūkstančiuose akademinių knygų. Net ir tiems, kurie priešinasi „kapitalui“, šis procesas dažnai kelia žavesį. Pavyzdžiui, Karlas Marxas, parašęs tris „Kapitalo – politinės ekonomijos kritikos“ tomus ir praktiškai visą gyvenimą pašventęs kapitalizmo kritikai, nenustojo žavėtis šia sistema – dar niekados žmonės neregėjo tokios jėgos, kuri paliestų ir transformuotų praktiškai kiekvieną žemės lopinėlį, nuverstų iki tol neįveikiamus kalnus, pastatytų dangų remiančius miestus. Iš tikrųjų, siekdami suprasti, kaip per pastaruosius šimtmečius keitėsi visuomenė ir pasaulis, o tuo pačiu svarstyti apie ateities perspektyvas, mes neišvengsime aiškinimosi, kas yra ta mistinė būtybė „kapitalas“.

Pinigai – tik viena iš kapitalo išraiškos formų. Lygiai taip pat kapitalas gali pasireikšti „apčiuopiamesnėmis“ formomis – tai gamybos priemonės, pastatai, įrankiai, mašinos. „Maximos“ kapitalas susideda ne tik iš kasmet uždirbamų pinigų – tai ir valdomas nekilnojamas turtas miestuose ir miesteliuose, visa logistikos infrastruktūra, kuri įgalina pinigus naudoti „efektyviai“, t. y., pelningai. Vis dėlto, kaip ir pinigai, ši infrastruktūra yra tik viena iš kapitalo formų, o ne pats kapitalas. Infrastruktūra savaime negamina pinigų – palikus prekybos centrus be kasininkių ir salės darbuotojų, vilkikus be vairuotojų, sandėlius be krovėjų, darbo priemonės negamins pelno savaime. Atvirkščiai, įrenginiai ir pastatai nuvertės – pasens ir taps metalo laužu.

Galiausiai egzistuoja dar ir vadinamasis „žmogiškasis kapitalas“ – tai tie patys minėti prekybos centrų darbuotojai, o bendriau – visuomeninė darbo jėgos masė, sukauptos žinios ir įgūdžiai, profesinį išsilavinimą turintis jaunimas ir panašiai. Dar pats Marxas aprašė ankstyvųjų kolonizatorių skundus, kaip šie, atvykę į „necivilizuotą“ žemę, turėdami ir pinigų, ir naujausias gamybos priemones, negalėdavo pradėti verslo, nes ten tiesiog nebūdavo darbuotojų – vietiniai žmonės ne tik buvo neįpratę dirbti „pagal laikrodį“, bet ir mieliau gyvendavo iš nuosavos žemės plotelio, nei parduodavo savo darbo jėgą už pinigus (iš čia kilo ir rasistiniai mitai apie darbščiuosius europiečius bei tinginiauti linkusius juodaodžius). Taigi, kapitalas gali sklandžiai veikti tik tada, kai egzistuoja visuomeninė masė žmonių, neturinčių kitų išgyvenimo sąlygų, kaip tik parduoti savo darbo jėgą.

Jeigu kapitalas nėra vien pinigai, darbo priemonės ir žmonių įgūdžiai – kas tai? Kapitalas įgauna šias formas ir naudoja žmonių darbą tam, kad augintų abstrakčią vertę. Pažvelgus bendrai į visas jo išraiškos formas, kapitalas pasižymi tuo, kad jis auga neribotai – pinigai gamina pinigus, šie toliau gamina pinigus ir atrodo, kad tai gali tęstis be galo. Kiekvieni sėkmingi metai verslui, pasiekti nauji pelno rekordai, netrukus tampa riba, kurią reikia iš naujo peržengti. Tuo tarpu joks žmogus negali dirbti neribotai – galima atkentėti 12, 13 ar 14 valandų darbo dieną, bet po to neišvengiamai reikės atsigauti (nebent esi stachanovietis-savižudis ir verčiau nori būti prisimintas kaip legenda, o ne realiai gyvenęs žmogus).

Pačiu plačiausiu apibrėžimu, kapitalas yra socialinis santykis – socialinis, nes kad ir kaip bandytume apibrėžti kapitalą per daiktų, žinių ar pinigų kiekį, šie turtai netampa kapitalu tol, kol nėra įgalinami kontroliuoti ir pasisavinti kitų darbą, žinias, visuomenines vertybes. Įsivaizduokime sėkmingą akademiką, kuris dėl savo žavumo, retorinių sugebėjimų ir kitų savybių uždirba nemenkas sumas. Tam, kad patogiai gyventų ir kitiems demonstruotų savo aukštą socialinį statusą, jis šiuos pinigus galėtų leisti brangioms mašinoms, rolexams ir užmiesčio viloms. Nors išpūstas šio akademiko atlyginimas ir atrodytų neteisingas kitų atžvilgiu, jis nebūtų kapitalistas – norėdamas išlaikyti pastovias pajamas, vis tiek turėtų skaityti paskaitas, dalyvauti konferencijose ir t. t.

O jei, prisiskaitęs knygų apie kapitalizmą, profesorius nuspręstų pataupyti pinigus ir, atėjus tinkamam momentui (pvz., valdanti liberalių pažiūrų partija nusprendžia, kad visuomenei nebereikia viešų universitetų), nupirktų visą universitetą? Anksčiau šis universitetas buvo viešas turtas, čia sukuriamos žinios nepriklausė niekam išskirtinai ar bent jau buvo visuomenės diskusijų objektu. O nuo šiol visos šioje įstaigoje kuriamos žinios, rašomi darbai apie kapitalizmo žalą, išrandami nauji technologiniai įrenginiai, atliekami sociologiniai tyrimai tampa apsukraus profesoriaus nuosavybe – jis gali spręsti, kaip šios žinios bus naudojamos, už kiek jos bus parduodamos ir t. t. Nuo šiol profesorius suinteresuotas ne tiek žinių naudingumu visuomenei, kiek jų „konkurencingumu rinkoje“ – pats turinys svarbus tik tiek, kiek jis gali būti parduotas, t. y., iškeistas į pinigus. Jeigu šis „žinių verslas“ vystysis sėkmingai, profesorius galės nusamdyti universitetą administruojančius darbuotojus ir direktorių, o toliau gyventi tik iš išmokamų dividendų nuo uždirbto metinio pelno – jis gyvens iš kitų darbo.

Taip profesorius paverčia savo santaupas kapitalu – pinigai nėra tiesiog išleidžiami, jie investuojami. Pinigai tampa tarsi „nėšti“ – apsukę komercinį ratą, sugrįžta atgal į pirmutinį tašką, kartu atsinešdami ir naujagimį: pelną. Toks pinigų panaudojimas yra priešingas vartojimui. Žmonės pinigus išleidžia savo gyvenimiškiems poreikiams tenkinti, ir šie „grįžta“ tik iš naujo parduodant savo darbo jėgą. Kapitalas, panašiai kaip ir žmonės, pinigus leidžia „maistui“ (žaliavoms), „būstui“ (gamybos patalpoms) ir „apyvokos daiktams“ (darbo priemonėms), bet pats jis niekada nedirba – už šiuos pinigus nuperkama ir darbo jėga, kuri, gamindama prekes, atlikdama paslaugas ir kurdama kitas visuomenines gėrybes, ne tik sugrąžina investuotus pinigus, bet ir sukuria pridėtinę vertę, virstančią įmonės pelnu ir akcininkų dividendais. Ši papildoma vertė „išsilaisvina“ nuo tiesioginio pasaulietiško vartojimo – ji tampa tuo nuolat augančiu finansiniu kapitalu, kuris sklando po pasaulį ieškodamas pelningiausių taškų investavimui.

Be abejo, trumpai paaiškinti „kapitalo“ terminą praktiškai neįmanoma. Taip yra dėl to, kad kapitalas nėra tiesiog daiktas – tai nėra didelis kiekis pinigų ar kitas turtas, nors jie potencialiai gali tapti kapitalu. Kodėl kapitalas ir kapitalizmas atsirado būtent vienoje vietoje ir konkrečiu istoriniu laikotarpiu – plačių diskusijų objektas. Tačiau svarbu pabrėžti, kad kapitalo funkcionavimui būtini atitinkami socialiniai santykiai – privati nuosavybė (ne tiesiog privatus būstas, bet darbo priemonės) ir laisvai perkama (ir norinti parsiduoti) darbo jėga. Šios socialinės aplinkybės leidžia turtui virsti kapitalu, kuris išnaudodamas darbo jėgą toliau plečia savo vertę ir įgauna vis didesnę socialinę galią. Žvelgiant plačiau, kapitalas tampa visuomenės darbo „įšaldytu“ atspindžiu – nors kuriamas visuomeniškai, jis pasirodo kaip „stovintis prieš mus“ savarankiškas kūnas, reguliuojantis visuomenės gyvenimą, lyg juodoji skylė nesustojamai traukiantis į save naujus resursus, visuomenines sferas ir net žmogiškus santykius, visa tai suprekindamas ir paversdamas pinigais išreiškiamomis abstrakcijomis.

Norintiems pasigilinti siūlome:
  1. Visus tris Karlo Marxo „Kapitalo“ tomus – arba suglaustą ir iliustruotą jų versiją: https://www.haymarketbooks.org/…/501-marx-s-capital…
  2. Trumpas iliustruotas video apie kapitalą ir jo krizes: https://youtu.be/qOP2V_np2c0
  3. Apie kapitalą ir kapitalizmą iš vakarietiško anarchizmo požiūrio taško: CrimethInc. „Darbas: kapitalizmas, ekonomika, pasipriešinimas“ Kitos knygos, 2016 (elektroninė knygos versija: https://sociologai.lt/…/crimethinc-darbas-kapitalizmas…/)
  4. Buvęs Graikijos finansų ministras pasakoja dukrai apie kapitalo ir kapitalizmo istoriją: Yanis Varoufakis „Pokalbis su dukra apie ekonomiką. Trumpa kapitalizmo istorija“ Kitos knygos, 2019

 

^Neoliberalizmas

„Kas yra neoliberalizmas? Niekas iš liberalų taip savęs neapibrėžia, taip nevadina, o daugiausiai šitą žodį tikriausiai vartoja socialistai tik jiems vieniems suprantama prasme.“ – Aušrinė Armonaitė, Laisvės Partijos steigėja ir pirmininkė

Šio įrašo audio versiją galite klausyti čia:

Kas yra neoliberalizmas? Dėl atsakymo į šį klausimą egzistuoja daug nesutarimų ir abejonių. Vieni mano, kad tokio dalyko išvis nėra, kiti jį mato visur. Vieniems tai – ekonominė doktrina, kitiems – kultūrinė ideologija. Vieni vartoja šį žodį kaip keiksmažodį, o kiti nemato, kame problema. Vieni sako, kad gina klasikines liberalias individo laisvės vertybes, o kiti prieštarauja, kad rinkos laisvė toli gražu nereiškia individo laisvės. Pats nesutarimas dėl sąvokos intriguojantis, vertas išplėtimo ir kažką atskleidžiantis.

Yra reiškinių, kurie patys save pasivadina, pavyzdžiui, grupelė menininkų sugalvoja pasivadinti futuristais. Tada žodis futurizmas nusako jų kūrybą, perteikiančią praeities atmetimą ir greičio, technologijų, jaunatvės, smurto ir nacionalizmo aukštinimą. Ir yra reiškinių, kuriuos pavadina kiti, pavyzdžiui, istorikai pavadina tam tikrą istorijos etapą viduramžiais, nors tų laikų žmonės niekada negalvojo, kad gyvena „viduramžiuose“. Viduramžiai per tūkstantį metų skirtingose vietose atrodė labai skirtingai, o taikyti šią sąvoką anapus Europos ribų dar problemiškiau. Negana to, galima klausti – kas išvis ta Europa ir kur jos ribos? Ir visgi apie viduramžius moko mokyklose, rodo filmuose, rašo akademijoje, ir daugelis išgirdę šią sąvoką įsivaizduoja feodalizmą, krikščionybės plėtrą, pilis ir trumpą vidutinę gyvenimo trukmę, ir mintyse palinksi: „Mhm, viduramžiai – toks dalykas“.

Panašiai yra su neoliberalizmu. Nors modernioje istorijoje egzistuoja pavienių mąstytojų, kurie išpažino neoliberalizmą, tiek anksčiau, tiek šiais laikais beveik niekas atvirai su juo nesitapatina tiek, kad sakytų „aš – neoliberalė“ ar „aš manau, kad mums reikia neoliberalių reformų“. Ne – žmonės sakys, kad jie už laisvą rinką, visų galimybę dirbti ir užsidirbti, verslo skatinimą, savarankišką individą, mažus mokesčius, lankstų darbą, efektyvią valstybę ir panašiai. Neoliberalizmo sąvoką daug dažniau vartoja socialiniai mokslininkai ir ekonomistai, politikos teoretikai, istorikai, geografai, aktyvistai ir kiti, kurie žvelgia į tam tikrą reiškinių rinkinį iš šono ir, matydami bendras tendencijas, suteikia joms pavadinimą. Tad kokios tos bendros tendencijos?

Sutinkant, kad neoliberalizmas, kaip ir kiti socialiniai reiškiniai, turi daug variacijų, priklausomų nuo laiko, vietos ir įgyvendinimo sferų, galbūt patogiausia kalbėti apie neoliberalizmą kaip apie ekonominius ir kultūrinius pokyčius, prasidėjusius paskiromis reformomis XX a. 8-ajame dešimtmetyje ir ilgainiui paplitusius po visą pasaulį. Neoliberalizmas turi klasikiniam liberalizmui būdingų ekonominės ir individo laisvės bruožų, tačiau jam ypatingas valstybių ir tarptautinių institucijų prievartos pajungimas verslo interesams plėsti, priešingai nei klasikinio varianto siekis sumažinti valstybės galią. Bet kokius politinius nesutarimus ir vizijas pakeičia verslo poreikiai, įtvirtinami iš viršaus.

Ekonominiu atžvilgiu, įvairūs neoliberalizmo teoretikai išskiria šias pagrindines tendencijas:
1) kainų ir prekybos reguliavimo sumažinimas ar panaikinimas, laisvo kapitalo judėjimo tarp valstybių skatinimas;
2) viešųjų socialinių paslaugų, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos, privatizacija ar pajungimas rinkos logikai;
3) dirbančiųjų teisių mažinimas, darbo judėjimų bei klasinio sąmoningumo naikinimas; darbo „lankstinimas“;
4) verslo mokesčių mažinimas viešojo sektoriaus sąskaita; gerovės valstybės naikinimas;
5) finansų rinkų ir jose vykstančios spekuliacijos iškilimas; asmeninių kreditų paplitimas;
6) tarptautinių korporacijų galios išaugimas;
7) paradoksaliai, valstybinių (pvz., policijos, kariuomenės) ir tarpvalstybinių (pvz., Tarptautinio Valiutos Fondo ar Pasaulio Banko) institucijų galios pasitelkimas laisvai rinkai diegti, stiprinti ir išlaikyti.

Kultūriniu atžvilgiu, neoliberaliais galėtų būti vadinami šie su ekonominiais susiję pokyčiai:
1) socialiai nesusaistyto, konkurencingo, verslaus ir save vadybinančio individo idealo paplitimas;
2) globalizacija;
3) mokslo ir verslo ekspertų pasitelkimas viešosioms problemoms spręsti, t.y. administravimas ir technokratija iš viršaus vietoje tikros demokratijos;
4) visų gyvenimo sričių suprekinimas ir optimizacija pagal laisvos rinkos principus;
5) laimės ir sėkmės kulto iškilimas, liūdesio ir nesėkmės stigmatizacija;
6) paradoksaliai, tradicinių visuomenės institucijų (šeimos, tautos, bažnyčios) atgijimas kaip reakcija į materialinį nestabilumą ir kultūrinį reliatyvizmą.

Taigi, aspektų daug, bet jų įvairovė ir prieštaros nekliudo matyti bendrumus ir tendencijas. Neoliberalus laikotarpis pasaulyje jau trunka apie 50 metų ir mes esam jo didžiulės žmogiškos ir gamtinės kainos liudininkai: luošinančios socialinės nelygybės, klimato krizės, iš nevilties atgimstančio nacizmo, visuotinio nerimo ir depresijos ir t.t. Žinoma, neužtenka pasakyti „griaukime neoliberalizmą“, kad viskas pagerėtų, bet kartais pravartu turėti žodį, kuris apibendrina problemų šaltinius ir nukreipia žvilgsnį tinkama kryptimi.
Rytų Europos šalys, kartu su JAV remiamais režimais Pietų Amerikoje, laikomos pagrindiniais pasaulio regionais, kur staigiai pasikeitus santvarkoms vyko agresyviausias eksperimentavimas su neoliberaliomis reformomis, pvz., staigiai privatizuojant visą valstybinę pramonę. Lietuvoje tokių reformų pagrindiniai šalininkai yra Laisvos Rinkos Institutas ir vis besikeičiančios liberalų partijos, nors mažesnis ar didesnis pataikavimas neoliberaliai politikai (ne be tarptautinio spaudimo) buvo ir yra būdingas daugeliui politinių jėgų. Pavyzdžiui, 2017 m. priimtas naujasis darbo kodeksas, sumažinęs darbuotojų ir profsąjungų teises, buvo palaimintas tuometinių socialdemokratų.

Daugiau apie neoliberalizmą galima pasiskaityti šiose knygose:

  1. Naomi Klein. Šoko doktrina. 2009.
  2. Skaidra Trilupaitytė. Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika. 2015.
  3. Alfredo Saad-Filho, Deborah Johnston. Neoliberalism: A Critical Reader. 2005.
  4. David Harvey. Brief History of Neoliberalism. 2007.
  5. Noam Chomsky. Profit Over People: Neoliberalism and Global Order. 1998.

 

^Prekariatas / prekariškumas

„Ryte atsikėlęs negali eiti į darbą. Kaip tu eisi į darbą? Nebėra darbų, yra tik telefonų programėlės. Turėjai darbą, bet aną ketvirtadienį jis tapo programėle,“ – komikas Dylan Moran, 2018 m.

„Jei kitos šalys padarė lankstesnius darbo santykius, iš to tik laimėjo, kodėl mes negalime pasimokyti iš kitų sėkmės istorijų? Lietuvoje išaugusi nauja karta, kuri įsivaizduoja save dirbančią nebūtinai 8 ar 10 val. per dieną. Pagalvokite, ar jūs patys nebuvote pasiruošę dėl savo darbo rezultatų dirbti po 16 val. per parą? Aš žinojau, kad arsiu 60 val. per savaitę, nes tai yra mano kelias. Todėl tokiems žmonėms turime leisti judėti į priekį greičiau, turime leisti jiems susitarti su darbdaviu. Iš to laimės ne tik verslas, ateis nauji mokesčiai į biudžetą. Kai ateina gerai apmokamos darbo vietos, keičiasi bendras vaizdas. Dėl to mums reikalingas lankstesnis Darbo kodeksas“, – buvęs Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, 2016 m.

—–

Leiskime žmonėms būti savo likimo kalviais. Pašalinkime atgyvenusias biurokratines kliūtis darbuotojui ir darbdaviui susitarti. Leiskime žmonėms dirbti ir užsidirbti. Tokiomis ir panašiomis frazėmis 2016 m., vykstant diskusijoms dėl naujojo Darbo kodekso, dažnas verslus politikas apeliavo į visuomenę, it muilo burbulus į orą leisdamas skaudžius suvaržytų dirbančiųjų sopulius, apie kuriuos jie patys iki tol nebuvo pagalvoję. Tada vieną dieną išaušo vaiskus vidurvasario rytas ir darbdaviai, išsinešę staliukus į gatves ir skverus, vieną po kito kvietėsi darbuotojus susitarti – idant daugiau užsidirbtų, šiems būsią geriau dirbti ilgiau pagal lanksčias ir neapibrėžtas darbo sąlygas. Visi susitarė, o darbuotojas iškart ėmė suktis kaip vijurkas – dviejuose darbuose vienu metu ir biškį pafreelancindamas laisvalaikiu.

Taip ir buvo, bet pakalbėkime apie prekariatą (ir prekariškumą). Šis lietuvių kalboje gana nerangus ir vietinio atitikmens neturintis neologizmas – sudurtinis žodis, sudarytas iš angliškų „proletariat“ ir „precarious“. Jei pirmojo reikšmė gana aiški, tai antrasis reikštų „nesaugus“, „neapsaugotas“ ar „nepatikimas“. Prekariatas – gana naujas terminas, ne per seniausiai ėmęs figūruoti tiek akademinėje literatūroje, tiek viešajame diskurse, kuriuo bandoma apibrėžti naujai besiformuojančią socioekonominę klasę, sąlygotą sisteminių neoliberalaus kapitalizmo pokyčių.

Vienas iš pirmųjų „prekariato“ terminą išpopuliarinusių autorių – ekonomistas Guy Standing. Jo teigimu, prekariatą apibrėžia trys esminiai bruožai: egzistencinis nesaugumas, priklausomybė nuo darbo pajamų ir sistemiškas pilietinių, kultūrinių, socialinių bei politinių teisių netekimas. Pirmasis bruožas siejamas su nepastovaus darbo paplitimu bei slinkimu per nuomuojamus būstus, be realios galimybės įsigyti nuosavą. Prekariatas užstringa užburtame rate, kuriame niekas neaišku: trumpalaikis ir nepastovus darbas neleidžia susikurti profesinės tapatybės, o gyvenimas keičiant būstus – ilgalaikių socialinių santykių.
Antrasis siejamas su nuolat karpomomis ekonominėmis teisėmis darbe: po truputį nebelieka apmokamų atostogų, ligos išmokų, užtikrintos pensijos, profsąjunginio atstovavimo ir t.t. Ištikus nelaimei ar atsiradus nenumatytoms išlaidoms, prekariatui lieka remtis artimųjų pagalba (jei turi tokią prabangą) arba kliautis greitaisiais kreditais, ilgus metus mėnesio gale užsiiminėti asmeninių finansų akrobatika bei gyventi nuolatiniame nerime.

Trečiasis bruožas susijęs tiek su tendencingu demokratinių ir pilietinių teisių mažėjimu, tiek su viešųjų paslaugų ar kultūros prieinamumu. Visuotines viešąsias paslaugas privatizuojant arba pritaikant rinkos logikai, prekariatas iškrenta iš kolektyvinės socialinės apsaugos konteksto ir ne(be)pretenduoja į valstybės pagalbą.

Vis dėlto „prekariato“ terminas susilaukia ir nemažai kritikos, o dažnai ir apskritai nelaikomas naudinga kategorija. Pasak kritikų, absoliučią daugumą laiko absoliučioje daugumoje pasaulio absoliuti darbo klasės dauguma gyveno ir tebegyvena prekariškomis sąlygomis – apraudamą stabilumą pažinti spėjo tik tam tikra „Vakarų“ pasaulio gyventojų dalis ir tik antrojoje XX a. pusėje. Be to, ekonominės ir pilietinės teisės nėra nei universalios, nei savaime suprantamos, o vėl ir vėl iškovojamos arba pralošiamos amžius trunkančiame konflikte. Tad „prekariatas“ – galimai tik įmantrus vieną kovą po kitos pralošiančios „Vakarų“ darbo klasės arba nuskurdintų dirbančiųjų (angl. working poor) pavadinimas.

Kita vertus, politiškai kalbėti apie „prekariškumą“ kaip būklę – būtina. Dalis šiuolaikinio kritinio feminizmo prekariškumą apskritai laiko esminiu žmogaus bruožu. Karai, krizės, stichinės ir asmeninės nelaimės, o dabar dar ir pasaulinė pandemija vėl ir vėl iš naujo demonstruoja, kad po vieną visi esame neįtikėtinai gležnos, „lengvai lūžtančios“ ir daug rūpesčio reikalaujančios būtybės. Šiame fone vis absurdiškiau atrodo (neo)liberalų ar toksinių vyrukų svaičiojimai apie „stiprų individą“, „gebantį dirbti ir užsidirbti“, „susitvarkantį su problemomis“, kuriam nereikia socialinės apsaugos ar rūpesčio, o tik „vėjo po sparnais“.

Nepaisant to, augant kolektyviniam prekariškumui, bandymų individualiai pabėgti iš šios būklės ir užsitikrinti stabilumą bent sau ir savo artimiesiems (svajonės apie verslą ir gyvenimą tvoromis užtvertame rajonėlyje, privatus švietimas ir sveikatos apsauga, spekuliacijos, individo kultas, „tvirtos vado rankos“ troškimas, piramidinės praturtėjimo schemos…) tik gausėja ir gausės – šio užburto rato traukymas yra ir bus vienas pagrindinių politinės kairės ir emancipacinės politikos galvosūkių.

Norintiems pasigilinti siūlome:

    1. Įvadas susipažinimui: https://www.youtube.com/watch?v=nnYhZCUYOxs&t=582s
    2. Išsamesnis įvadas, nereikalaujantis didelio akademinės literatūros bagažo: Guy Standing. The Precariat: The New Dangerous Class. 2011.
    3. Kritika Guy Standingo knygai: https://newleftreview.org/…/jan-breman-a-bogus-concept
    4. Dar viena, istorinė „prekariato“ kritika: https://jacobinmag.com/2020/04/precarity-french-labor-market-gig-economy-precariat
    5. Trumpa, gilesnė, bet reikalaujanti politinės teorijos žinių knyga: Isabell Lorey. State of Insecurity: Government of the Precarious. 2015.