Vadinamosios Aukštojo Moxlo bylos stebėtojai turbūt ne kartą mintyse pagalvojo, kad Kauno apylinkės teismas kuriam laikui tapo universiteto auditorija. Tie, kurie ateidavo anksčiau, rasdavo vietą atsisėsti, o kiti, lyg dalyvautų įdomiausioje paskaitoje, klausėsi stovėdami.
Tiesa, nustatyti, kokia tiksliai paskaita vyko, buvo sunku: nors viskas sukosi apie žodžio laisvę ir teisę viešai kritikuoti aukštojo mokslo komercializaciją, tačiau bandyta aiškintis ir policijos veiklos būdus, galimybę gintis teisme, neturint gynėjo, bei studentų judėjimo galimybes ateityje. Praėjusių metų rugsėjo pirmąją per Vytauto Didžiojo universiteto mokslo metų pradžios šventę suktas laimės ratas turėjo išsukti ateities darbovietes. Ką iš tikrųjų išsuko sėkmingai Aukštojo Moxlo fakultetui pasibaigęs teismų maratonas? Mintimis dalinasi Tadas Janušauskas, buvęs kaltinamasis šioje byloje.
Keliose žiniasklaidos priemonėse jūsų, kartu su bendraminčiais organizuota rugsėjo 1-osios akcija, buvo pavadinta „šmaikščia“. Apie ką ji iš tikrųjų buvo ir ko siekta?
Akcija buvo inspiruota dviejų dalykų. Pirmiausiai, tai daugelio akcijos dalyvių kasdienybė – skurdi, sunki, studentiška (arba ne) egzistencija. Antra, rugsėjo 10-ąją buvo rengiamas profsąjungų protestas prieš, taip vadinamą, naują socialinį modelį, ir mes norėjome palaikyti protestą. Taigi rugsėjo pirmąją mėginome atkreipti dėmesį į abu tuos dalykus. Yra labai sunku nubrėžti tikslias ribas apie ką buvo protestas ir pasakyti, ko siekta, nes viskas labai persipina. Aukštojo Moxlo fakultetu tapusi grupė žmonių mato daug ir įvairių problemų, kurios tarpusavyje yra susijusios. Vieniems svarbesni vieni aspektai, kitoms – kiti. Galiu daugiau išsakyti savo pozicija ir, neabejoju, su ja sutiktų didelė dalis fakulteto.
Dėl demografinių pokyčių ir netenkinančios mokslo, už kurį nemažai daliai studenčių tenka susimokėti, kokybės, universitetuose mažėja studentų. Universitetai neriasi iš kailio dėl kiekvieno jų moxlo vartotojų, nes taip atkeliauja pinigai. Taigi metamos didžiulės pajėgos į „piarą“ (viešuosius ryšius – J. J. pastab.). Tuomet mokyklą baigusieji yra visaip viliojami, jiems žadamos kažkokios aukštumos ir labiausiai, ta nuostabioji galimybė gauti darbą pabaigus universitetą. Suprantame, kad visa tai yra spektaklis. Visų pirma, mokslas turi turėti vertę pats savaime, o ne tik todėl, kad jo sukaupus galėtum dirbti ir atidirbinėti visokias paskolas, pradedant studijų. Antra, tos reklamuojamos kokybės tiesiog nėra. Trečia, dar studijų metu vis daugiau studenčių yra priverstos įsidarbinti. Taigi jie dirba dvi pamainas, abi blogai. Jei darbo pamainos blogai dirbti negalima, dar labiau kenčia mokslai. Rudenį mus pasiekė žinia apie studentą, kuris pateko į avariją, nes užmigo prie vairo po tokių dviejų pamainų – studijų ir darbo. Žinoma, jau girdžiu moralizavimą apie prastą pasirinkimą tuo metu vairuoti, bet tai yra sisteminės problemos ignoravimas.
Pabaigę mokslus dauguma susiduria su nekokiomis perspektyvomis – dažniausiai darbu mažai apmokamame, nestabiliame darbe paslaugų sektoriuje. Kadangi laukiančių dirbti jų vietoje yra pakankamai, bet kokia klaida ar tiesiog darbdavio nepagrįstų reikalavimų nevykdymas gali reikšti išmetimą arba išgujimą iš darbo ir, tokiu būdu, pajamų šaltinio praradimą. Šiame kontekste atkeliauja ir naujasis socialinis modelis, t. y. darbo santykių liberalizavimas. Siūlomas darbo kodeksas dar labiau mažina darbuotojų teises, norima įteisinti trumpesnius atleidimo terminus ir sumažinti išmokas. Sapaliojama apie tai, kad norintieji uždirbti dabar negali to padaryti, kadangi yra per daug suvaržymų, neatitinkančių šiandienių rinkos poreikių, santykiai ne per daug „laisvi“ darbdaviui ir darbuotojui susitarti dėl lankstaus grafiko, darbo trukmės, atlyginimo. Teigiama, esą tiek darbdaviai, tiek darbuotojai gaus naudą liberalizavus darbo santykius, pavyzdžiui, lengvesnis darbuotojų atleidimas pasitarnaus bedarbiams, mat darbdaviai nesibaimindami priims juos į darbą. Bet į kokį darbą ir kokiomis sąlygomis? Žiniasklaidoje yra nuolat demonizuojami vadinami „pašalpų prašytojai“, kurie nesiekia įsidarbinti į prasčiausius darbus (pagal savo galimybes), už kuriuos atlyginimas būtų panašus kaip ir socialinė pašalpa. Mes visiškai palaikome šiuos žmones ir manome, kad niekas neturėtų būti priverstas dirbti žeminančiomis ir vergiškomis sąlygomis. Studentai yra viena iš tų visuomenės grupių, kuria, daugiausia aptarnavimo sektoriuje, naudojamasi kaip pigia ir nuolat atsinaujinančia darbo jėga kurti dideliam pelnui. Daugelis iš mūsų tai patyrė ir patiria iki šiol – pažeminimą ir išnaudojimą iš darbdavių neužmokėtais atlyginimais, ištęstomis darbo valandomis, neteisėtais atleidimais.
Iš šių patyrimų ir kyla mūsų politinė kritika persipinanti su švietimu, socialine sistema ir darbuotojų teisėmis. Atskiras visas kalbų baras yra mokslo kokybė.
Visa tai yra tik maža dalis visų problemų, galima kiekvieną mintį plėsti labai toli, plėsti kitomis ir į viską reikia žiūrėti holistiškai.
Gruodžio 11 d. surengėme studentų asamblėją. Jos metu vienas bičiulis išreiškė mintį, kad universitetas vis labiau virsta verslu, o didysis verslas, savo ruoštu, vis labiau skverbiasi į socialinę erdvę. Tokiu būdu, rodos, vienas artėja prie kito ir turėtų kažkuriuo metu susijungti. Ir mokaisi ir dirbi maximoje, vienu metu, nuolat. Apie viską pagalvota.
Situaciją kiek apibendrina viena asmeninė refleksija. Dirbu prie vieno projekto ir dėstau universitete truputį, iš uždirbamų pinigų išgyvenu. Bet dirbu labai daug ir nors prioritetą teikiu studentams, kartais nespėju gerai pasiruošti seminarams. Asamblėjoje buvo vienas mano studentas, kuris būtų tai patvirtinęs, tačiau negali, nes jis nebūna seminaruose, nes dirba. Tai va taip ratas ir užsidaro.
Toje pačioje žiniasklaidoje teismo proceso metu buvo transliuojamos versijos apie tai, kokiu būdu policija taip greitai sužinojo apie jūsų akciją – ji nutraukta vos prasidėjusi. Iš pradžių teigta, kad informacija policijai perdavęs VDU rektorius, prof. J. Augutis, vėliau, kad policija pati sužinojusi. Kokia jūsų versija? Juk tokia sparta kelia klausimą, ar „problematiški“ studentai nėra sekami Lietuvoje.
Mano versija yra viena – esame sekami. Ir šį straipsnį, beveik neabejoju, paskaitys (linkėjimų nesiunčiu). Tai nėra kokia nors paranoja, tiesiog reikia permąstyti viską, kas įvyko.
Rugpjūčio 31 d. vakare buvome susitikę Nemuno saloje, Kaune, kur pasiruošėm plakatus, pabaigėme daryti „laimės ratą“ ir aptarėme akcijos eigą. Prieš išsiskirstydami sutarėme, kad kitą dieną susitinkame 13.00 valandą prie Kauno Muzikinio teatro, kur pabaigsime pasiruošimus. Vėlavome apie pusvalandį. Dar visoms nesusirinkus, priėjo policijos pareigūnai ir paklausė „kodėl vėluojate?“. Apie sutartą laiką žinojo tik buvę susirinkime, o po jo buvo skambinta ir išsiųstos kelios trumposios žinutės, kuriose paminėtas tas laikas. Siuntėme jas ne policijai, žinoma. Vėliau, rugsėjo pirmąją mums neteisėtai trukdęs pareigūnas surašė protokolą, kuriame paaiškinta, jog pareigūnai atvyko „pagal iš anksto gautą informaciją … kur galimai turėjo vykti nesankcionuota protesto akcija“. Liudydamas teisme policijos pareigūnas kurį laiką nenorėjo atskleisti, kas buvo ta iš anksto gauta informacija ir iš kur, tačiau galiausiai atsakė, kad jį informavo Viešosios tvarkos valdybos viršininkas Remigijus Stukas. Pastarasis liudydamas teisme taip pat vengė tiesaus atsakymo, o galiausiai paaiškino, kad informaciją gavo iš savivaldybės. Savivaldybė, neva, informaciją gavo iš kažkokios studentės. Taigi, oficialioji versija tokia – studentė pamatė, kad jau tuoj prasidės nesankcionuota akcija (t. y. sugebėjo įvertinti ar grupė VDU studentų ir jai nepažįstamų žmonių turi teisę dalyvauti oficialiame VDU renginyje), bus pažeistas įstatymas ir pranešė… savivaldybei. Turint omenyje visus pokalbius rugsėjo pirmąją, liudijimus teisme, abejonių beveik nelieka. Ir taip, tai labai neramina, nes, atrodo, pakanka suorganizuoti ar nueiti į vieną ar kitą protestą prieš valstybės brukamą politiką ir atsiduri po padidinamuoju stiklu. Turint omenyje pastarųjų metų isteriją dėl nacionalinio saugumo, pareiškimus iš Valstybės saugumo departamento ar Daukanto aikštės. tai nestebina, tačiau neramina.
Stebint iš šono atrodė, kad byla pakrypo jūsų naudai, kai jums teisme nemokamai pradėjo atstovauti advokatas G. Černiauskas. Kaip manote, kokios galimybės studentams ar kitoms mažas pajamas gaunančioms grupėms Lietuvoje apginti save teisme, neturint brangiai apmokamo gynėjo?
Pirmajame posėdyje, kuomet gyniausi pats, mėginimo siekti teisingumo visiškai nepajutau. Tai buvo tiesiog ataka, mėginimas kaltinti, o ne aiškintis aplinkybes. Antrojo posėdžio metu viskas buvo kitaip, nes prie bylos prisijungė adv. Černiauskas. Pirmiausiai, labai svarbu buvo ne tik advokato profesionalumas, bet ir advokato statusas savaime. Atrodo, kad pirmajame posėdyje teisėjas turėjo poziciją „aš jums paaiškinsiu, neramus jaunimėli“ ir jos nebegalėjo laikytis gynybon stojus advokatui. Jo klausimai teismo proceso metu leido surinkti tiesiog neišmatuojamai svaresnių įrodymų, kurie paneigė bet kokią mano kaltę, tačiau net ir tokiu atveju, teisėjas sugebėjo išrankioti ambivalentiškus įrodymus ir suformuluoti kaltinantį nutarimą. Advokatas paruošė išsamią apeliaciją ir aukštesnės instancijos teismas panaikino pirmojo teismo sprendimą, išsamiai pagrįsdamas kodėl.
Taigi apsiginti be rimtos teisinės pagalbos kuomet kažkur yra noras apkaltinti, manau, neįmanoma. Jei net po visų, atrodo, nenuginčijamų įrodymų mano naudai, buvau pripažintas padaręs pažeidimą, tai net sunku įsivaizduoti kaip galima apsiginti, kuomet aplinkybės nėra tokios aiškios. Žinoma, yra sąžiningų teisėjų, vykdančių savo darbą nepriekaištingai ir tikrai siekiančių teisingumo be išankstinių nusistatymų. Tačiau kaltinamiesiems tai yra loterija pas kokį teisėją papuls, o loterija – nėra teisingumas. Tai, be abejo, yra visiškai nepriimtina, nes turėti galimybes samdytis advokatę turi nedaugelis. Mums pasisekė, nes pačiam advokatui rūpėjo mūsų teisė išreikšti savo poziciją. Reikia nepamiršti, kad advokato greičiausiai nebūtų pasiekus informacija apie šią bylą, jei mes nebūtume įdėję labai daug pastangų ją viešindami. Vieši laiškai rektoriui, pranešimai spaudai, nuolatinės pastangos socialiniuose tinkluose leido paskleisti žinią gana plačiai. Tačiau visa tai reikalauja laiko, išmanumo, socialinių ryšių, kažkiek materialinių išteklių. Sunku įsivaizduoti ką daro tie, kurie viso to neturi.
Po 2013 m. vykusio teismo maratono ir iškovoto leidimo rengti „Baltic Pride 2013“ Gedimino prospekte, atrodo, susirinkimų laisvė, bent jau Vilniuje, laimėta net labiausiai visuomenės marginalizuojamoms grupėms. Kaip manote, ką reiškia jūsų pergalė teisme plačiajai visuomenei?
Bylų, susijusių su Susirinkimų įstatymu, yra labai nedaug, todėl kiekviena jų yra svarbi. Tam tikra prasme gaila, kad laimėta buvo šiame etape ir byla nenukeliavo toliau, kur, neabejoju, ji būtų ne tik laimėta, bet būtų atsiradęs ir platesnis įstatymo taikymo išaiškinimas. Nepaisant to, kažkokia praktika vis tiek kuriama. Nuo šiol tiesiog bus sunkiau trukdyti dalyvauti renginiuose „su kažkokiomis idėjomis ir kažkaip atrodant“, kaip kaltintojai mėgo įvardinti proceso metu, neva taip įrodydami, kad akcija buvo atskiras susirinkimas, apie kurį nebuvo informuota savivaldybė.
Problema vis dėlto išlieka tokia, kad policijos pareigūnai gali tiesiog neleisti dalyvauti susirinkime, tuomet apkaltinti teisės pažeidimu, pažaisti su teismais ir išsiskirstyti. Kas įvyko per visą beveik pusės metų procesą? Kaip ir nieko. Rugsėjo pirmąją mums trukdę policijos pareigūnai buvo neteisūs, pirmosios instancijos teismas taip pat. Dabar priimtas teisingas sprendimas neteisingoje byloje. Kam viso to reikėjo? Ne, tai nėra teisingumo triumfas, tai yra smūgis logikai ir mąstymui, prasidėjęs rugsėjo pirmąją ir trukęs iki Apygardos teismo sprendimo.
Kiek tokia byla Lietuvoje atkreipė dėmesį į nepriklausomų ir kritiškų studentų judėjimų ar organizacijų reikalingumą?
Na akivaizdu, kad poreikis yra didelis. Vyksta didelis apsimetinėjimas, kad gyvename „vakarietiškoje, ghm, demokratijoje, ghm“. Galvojama, kad demokratija yra įgyvendinama prie balsadėžių, kad, jei tik nori, gali reikšti savo poziciją, niekas netrukdo, tik „eik ir daryk“. Nesąmonė. Laisvė ir demokratija veikia, tačiau tik tam tikruose rėmuose, kurie iš tikro yra labai siauri. Taigi – neveikia. Užtenka menkiausius nepatogius dalykus pasakyti, pajudėti už tų siaurų nustatytų rėmų ir labai greitai pajusite, kokia ankšta ta laisvė. Gali skambėti neįtikinamai, bet kas mėgino praktikuoti tikrą žodžio laisvę (t. y. sakyti dalykus, kurių kažkas labai nenori girdėti), žino. Nepamirškime, kad Aukštojo Moxlo istorija yra ir apie naująjį, liberalųjį darbo kodeksą. Ir akciją rengė žmonės, pasisakantys prieš šauktinių grąžinimą ir militarizaciją apskritai. Visi šie dalykai pareigūnams buvo žinomi ir štai pasekmės.
Taip yra ir todėl, kad to nepasitenkinimo yra labai mažai. Bet kokį nepasitenkinimą galima nurašyti to meto aktualiausiams priešams. Protestas prieš militarizacija yra užsakytas Putino, profsąjungų protestas prieš „darbo santykių liberalizavimą“, kitaip žinomą kaip darbininkų ir darbuotojų išnaudojimo tolesnį teisinimą – sovietinis reliktas, irgi turbūt užsakytas Putino. Mokytojams streikuoti buvo iš esmės neleista, nes – Putinas, ką jau kalbėti apie vakarykščius premjero kaltinimus profsąjungoms. Šlykštūs triukai! Be kitų priežasčių taip yra ir todėl, kad neįprasta yra protestuoti, o juo labiau – streikuoti. Jei daugiau visuomenės grupių išeitų už tų žodžio ir elgesio laisvės ribų, akivaizdžiau matytume kokios siauros tos ribos.
Studentai, atrodo, yra arba įtraukti į propagandos mašiną, arba yra per daug nusivylę, netikintys galimybėmis kažką keisti. Nusivylimas tikrai nereikalingas. Ypač dabar, kai krepšelis vaikšto paskui studentus, universitetų administracijos dreba dėl savo įvaizdžio ir status quo. Jei yra kalbama apie problemas, tada badoma pirštu į vyriausybę, finansavimą ir pan. Tai kodėl nesuteikus universitetui daugiau įrankių – kad universitetas ministerijoje galėtų parodyti į streikuojančius, ar kokį pastatą užėmusius studentus? Pats laikas reikalauti to, kas priklauso.
Rodos būtų mažai pavyzdžių iš JAV ar Vakarų Europos, kur dabar mums brukamos reformos buvo įgyvendintos prieš kelis dešimtmečius ir jomis jau paspringta. Ko laukiame mes?
Grįžtant prie darbo kodekso liberalizavimo, teigiama, kad taip žengsime arčiau „Vakarų“. Mums „Vakarai“ nėra auksinė karvė. Lygiai taip, mums nieko nereiškia tai, kad, pavyzdžiui, Anglijoje aukštasis mokslas yra sėkmingai komercializuotas. Jokio žavesio tame nematom. Toks „Vakarų“ diskursas labiau primena kolonializmą, o ne progresyvių idėjų įgyvendinimą.
Ar galime tikėtis, kad tai yra lūžio taško, nuo kurio į „maištaujančius“ studentus pradėsime žvelgti kaip į potencialą tobulėjimui, o ne potencialią problemą?
Tai priklauso nuo to, kas žvelgia. Tai yra galios žaidimas. Galios pozicijoje esantiems bet kokia kritika yra atmestina ir tikėtis, kad ta kritika bus priimta ir į ją žiūrima pozityviai nėra lengva. Bet tik kol kas. Galime tikėtis tik didesnio įsitraukimo į tą kritiką, dažnesnio nervų pakrapštymo bokštuose sėdinčių varžtelių, iki tol, kol varžteliai nebegalės ignoruoti to maišto.
Iš kitos pusės, tos, kurios maištauja, be abejo, siekia kažkokio tobulėjimo arba, tiksliau, geresnių gyvenimo sąlygų, o šiame kontekste, geresnių sąlygų studijuoti. Tad pritariantys pasipiktinimui status quo į maištaujančius visada žiūri pozityviai. Galbūt visa bylos istorija ir įsisiūbuojantis Aukštojo Moxlo judėjimas atkreips daugiau dėmesio į problemas ir parodys būdus, kaip jas spręsti; įsitrauks daugiau žmonių ir supras, kad tokie „maištai“ yra būtini. Galbūt atsiras daugiau drąsos pradėti kitus bruzdesius. O drąsos reikia, kai reikalavimai, prieštaraujantys „vandens patrankomis ir kariuomene grįstai valstybės saugumo politikai“, yra matomi kaip „vidaus pavojus“ valstybės stabilumui.
Taigi, sunku atsakyti, priklauso nuo to, kas žvelgia. Galios akyse maištas yra neabejotinai blogai. Neturintiems galios maištas yra vienintelis būdas kažko pasiekti. Kada kas esmingai pasikeitė laiškais ministerijoms ar plepalais „prie apskrito stalo“?
Reikia nepamiršti, kad mes čia „maištu“ pavadinom teisėtą akciją ir pagrįstą kritiką. Tai va galime patys pareflektuoti, kur pasislinkęs visas diskursas, koks abejingumas ir pasyvumas tvyro, jei tai buvo/yra maištas. Bet čia tik pradžia.
Perpublikuota iš manoteises.lt