Interviu verstas iš radnickaprava.org. Tekstą vertė Mykolas Baranauskas.
Pradėkime nuo turimų duomenų, atskleidžiančių itin platų seksualinio priekabiavimo paplitimą svetingumo sektoriuje. 2018 m. jūs publikavote savo apklausos, pavadintos „Neįrašyta į meniu“, rezultatus. Ką atskleidė ši apklausa?
Kiek žinau, tai kol kas didžiausia apklausa apie seksualinį priekabiavimą tarp dirbančiųjų svetingumo sektoriuje, prie kurio priskiriame visus, dirbančius baruose, restoranuose, viešbučiuose, naktiniuose klubuose, kazino ar kavinėse. Apklausėme 2800 žmonių, iš kurių 99 % buvo moterys, o maždaug trys ketvirtadaliai dirbo naktinėje ekonomikoje. Savo apklausoje seksualinį priekabiavimą buvome gana aiškiai apibrėžę. Prie jo priskyrėme seksualizuojančią kalbą, seksualinį smurtą, išprievartavimus. Rezultatai buvo tiesiog šokiruojantys: su seksualiniu priekabiavimu teigė susidūrę 89 % apklaustųjų. Vienintelė panaši apklausa buvo atlikta 2017 m. Profsąjungų Kongreso (Trade Union Congress). Ji parodė, kad su priekabiavimu susidūrė 52 % apklaustųjų. Mūsų rezultatai buvo daug blogesni – manau dėl to, kad susitelkėme ties svetingumo sektoriumi.
Gal galite paaiškinti paskutinį savo pastebėjimą? Kaip prekariškumas svetingumo sektoriuje susijęs su ten taip plačiai paplitusiu seksualiniu priekabiavimu?
Manau, kad seksualinį priekabiavimą tokia didele problema padaro šiame sektoriuje veikiantys trys galios santykių ir išnaudojimo lygmenys. Visų pirma – mizoginija ir diskriminacija lyties pagrindu, kurias galima rasti visose darbovietėse. Kitas lygmuo susijęs su darbo saugumo trūkumu šiame sektoriuje, dėl kurio darbuotojai negali arba turi mažesnes galimybes kaip nors pasipriešinti diskriminacijai ir priekabiavimui. Pateikę skundą dėl savo vadovo ar girto kliento elgesio, jie rizikuoja tiesiog negauti pragyvenimui reikalingų darbo valandų.
Dar prieš apklausą dirbau prie kampanijos, pavadinimu „Geriau nei nulis“ („Better Than Zero“), siekusios atsikratyti nulio valandų darbo sutarčių Škotijoje. Pasirašęs tokią sutartį, negavęs darbo valandų, negausi ir atlyginimo. Labai greitai supratome ryšį tarp nulio valandų sutarčių, į skurdą įstumiančio atlyginimo ir seksualinio priekabiavimo. Nustatėme, kad didžioji dauguma moterų, dirbusių su nulio valandų sutartimis, susidūrė su seksualiniu priekabiavimu iš klientų arba iš vadovų, kurie pasitelkdavo šias sutartis išnaudojimui. Šių moterų gaunamų darbo valandų skaičius priklausydavo nuo to, ar jos sutikdavo flirtuoti arba teikti vadovams seksualines paslaugėles.
Trečiasis problemos lygmuo susijęs su pinigais. Vadovas į klientus žiūri ne atsižvelgdamas į jų elgesį su darbuotojais, bet per jų įnešamų pajamų prizmę. Prisimenu vieną atvejį, prie kurio dirbau prieš kelis metus. Viena 19-os metų moteris Glazgo bare dirbo „šotų mergaite“ – nuo 10-os vakaro iki 3-ios ryto ji pardavinėjo klientams alkoholinių gėrimų šotus. Ji net negavo pastovaus atlyginimo, tik tam tikrą sumą už kiekvieną parduotą stikliuką alkoholio – taigi, pasisekdavo, jei pavykdavo uždirbti 5 ar 6 svarus per valandą. Moterį įdarbinusi agentūra nurodė dėvėti trumpą sijoną ir aukštus kulniukus. Tai jau savaime blogai. Bet vienu metu, jai aptarnaujant maždaug dešimties regbio žaidėjų grupę, vienas iš vyrų ėmė kaišioti ranką jai po sijonu ir seksualiai smurtavo. Darbuotoja jį nustūmė, atsisakė aptarnauti ir iš karto pasiskundė vadovui. Vadovas pasiūlė jai 50 svarų iš kasos „žalos atlyginimui“, sakydamas: „šie klientai šiąnakt išleido tūkstančius svarų, negalime jų tiesiog išmesti.“
Gana akivaizdu, kad prašmatniuose baruose svarbiausią vaidmenį turi pinigai. Kita vertus, subkultūriniai barai ir alternatyvią muziką ar netgi progresyvią politiką propaguojantys klubai, pvz., queer ar veganiškos vietos, nėra vedamos pelno siekio ir dėl to mažiau išnaudoja darbuotojus. Turbūt Britanijoje ir Airijoje tokių vietų yra dar daugiau. Ar šios vietos taip pat moka mažus atlyginimus ir naudoja nulio valandų darbo sutartis?
Pelno siekis eina pirmiau visko. Nesvarbu, ar tai queer, LGBT, juodaodžių ar veganiška erdvė – darbdaviui svarbu, kiek įplaukia pinigų. Prieš 2 mėnesius Škotijoje kaip tik turėjome pirmąjį baro darbuotojų streiką. Tai buvo milijonieriaus valdoma queer, veganiška vieta. Kelis mėnesius bandėme derėtis, bet vėliau mums pradėjus streiką, užuot turėjęs kokių nors reikalų su profsąjunga ir mokėjęs pakankamą pragyvenimui užmokestį darbuotojams, savininkas tiesiog uždarė vietą ir visus atleido.
Tiesą sakant, negalima darbdavių skirstyti į gerus ir blogus. Visi darbdaviai bus blogi, kol nepriversi jų tinkamai elgtis. Jei jūs arba aš turėtume verslą, elgtumėmės taip pat. Tai ne moralės klausimas – tarsi būdamas verslininku, būtinai būtum blogu žmogumi. Pati kapitalizmo sistema veikia taip, kad reikia imtis išnaudojimo siekiant vis didesnio pelno. Vienintelis būdas priversti darbdavius teisingai elgtis – sukelti bent kokią nors grėsmę pelno maržoms. Kad tai būtų pasiekta, turi arba kilti pavojus reputacijai, dėl kurio sumažėtų ir pelnas, arba darbininkai turi atsisakyti dirbti, streikuoti. Mūsų pasirinkimai tik tokie.
Siekdami išvengti bet kokio poveikio gaunamam pelnui, darbdaviai bėga nuo būtinybės spręsti seksualinio priekabiavimo problemas savo klubuose. Tam jie pasitelkia tokius gerai žinomus ir labai paplitusius metodus, kaip moterų patirčių menkinimas, reliatyvizavimas ir neigimas. Paprastai tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių apie didelę dalį seksualinio smurto net nepranešama. Kokių įžvalgų apie šią problemą turite iš atliktos apklausos ar savo atstovautų atvejų?
Kartu su duomenimis, surinktais iš beveik 3000 darbuotojų, apklausa taip pat davė ir nuodugnius kai kurių atvejų tyrimus. Šiais atvejais atsiranda sunkumas ir problema, kad rinkdamas tokią vertingą informaciją, iš esmės prašai žmonių pasidalinti savo trauma. Didžioji dauguma, apie 60-70 % žmonių, apie savo patirtus smurto atvejus nepranešė. Daugiausiai dėl to, kad manė vadovą ar policiją jomis netikėsiant. Dar viena priežastis buvo tai, kad įmonės neturi tokiems atvejams nustatytų procedūrų, kuriomis vadovai turėtų sekti. Taip pat darbuotojai nerimavo dėl galimų pasekmių, ypač tokiais atvejais, kai priekabiautojas buvo įžymus arba kai vadovas įmonėje turėjo aukštesnes pareigas.
Atstovavau keletą žmonių, patyrusių smurtą ir dėl visiškai suprantamų priežasčių nusprendusių nesikreipti į policiją. Tai reiškė, kad vadovams priekabiautojų nereikėjo išmesti. Buvo vienas atvejis, kai vyresnysis virėjas, išprievartavęs bendradarbę, taip ir nebuvo išmestas iš darbo – vietoj to buvo tiesiog perkeltas į kitą skyrių. Žmonės iš kitų sektorių netiki, kad šiame sektoriuje vyksta tokie dalykai, bet, deja, tai tiesa. Stengiamės keisti tai suteikdami darbuotojams galimybę bendrai imtis veiksmų, pasakyti: „nedirbsiu, kol neatleisit to darbuotojo ar neišmesit to kliento.“
Jei nebandysime radikaliai pakeisti visos sistemos, profsąjungos greitai praras bet kokią galimybę užsiimti kokiu nors kolektyviniu organizavimusi
Pakalbėkime apie Unite Svetingumo sektoriaus organizuotas veiklas ir kampanijas kovai prieš seksualinį priekabiavimą. Kokių veiklų pirmiausiai ėmėtės po apklausos?
Pradėjome kampaniją už aktyvią seksualinio smurto politiką įmonėse ir sektoriui skirtus mokymus. Šis raginimas darbdaviams įmonėse įdiegti seksualinio smurto politiką yra mūsų „Teisingo svetingumo chartijos“ (Unite Hospitality – Turning the Tables on Dodgy Bosses) su pagrindiniais reikalavimais sektoriui dalis. Darbdavių prašoma ne tik įgyvendinti esmines teisines normas, bet ir aktyviai veikti kam nors susidūrus su priekabiavimu bei sukurti sąlygas priekabiavimo sustabdymui organizuojant mokymus ir priimant rūpinimosi įsipareigojimus.
Viena geriausių mūsų matytų kampanijų buvo „Pakviesk Andželą“ („Ask for Angela“, Home – Ask For Angela), įgyvendinta studentų baruose. Jei darbdavys įsiveda šią politiką, moteris už baro gali kreiptis į apmokytą vadovą ir paprašyti „pakviesti Andželą“ taip signalizuodama, kad koks nors vyrukas bando prie jos priekabiauti, per prievartą išsivesti ją namo arba įmaišyti kažko į gėrimą. Tokie žmonės būna be jokių klausimų išmesti lauk. Ši kampanija buvo labai sėkminga, kai kurie kiti darbdaviai įgyvendino panašias sistemas.
Taip pat daug dirbote prie transporto namo trūkumo vėlyvomis pamainomis dirbantiems svetingumo sektoriaus darbuotojams problemos.
„Geriau nei nulis“ iniciatyva, kartu su feministiniu kolektyvu „Susigrąžinti naktį“ („Reclaim the Night“), pradėjo šiam reikalui skirtą kampaniją pavadinimu „Saugiai namo“ („Safe Home“) dar 2015 m. Darbdaviams, vietinėms taryboms bei administracijai buvo daromas spaudimas, kad šie parūpintų transportą namo darbuotojams, dirbusiems po vidurnakčio, kai nebekursuoja viešasis transportas.
Tai išliko labai didele problema. Tuo metu vienai iš pagrindinių profsąjungos atstovių Glazge, kur mūsų profsąjunga turi stiprų Svetingumo skyrių su 2500 šio sektoriaus darbuotojų, atsitiko baisus incidentas. Buvusi šio skyriaus vadovė Caitlin Lee pilnu etatu dirbo penkių žvaigždučių viešbutyje, priklausiusiame vienai didžiausių tarptautinių viešbučių grandinių pasaulyje. Naktį, kai įvyko incidentas, ji turėjo baigti darbą 23 val., tačiau tuo metu buvo tiek darbo, kad vadovas privertė ją likti iki 24 val. Taip ji praleido savo naktinį autobusą ir turėjo pustrečios mylios eiti namo pėsčia. Pakeliui ji buvo užpulta ir patyrė labai rimtą seksualinį smurtą.
Darbdavys, žinodamas, kas nutiko, vis tiek tikėjosi, kad jau netrukus po įvykio ji ateis į darbą. Be to, kai Lee uniforma buvo paimta policijos DNR tyrimui, jis net nedavė jai pakaitinės uniformos. Savo nelaimei, darbdavys nežinojo kad Lee buvo didelio profsąjungos padalinio lyderė. Ji ne tik paviešino savo istoriją, bet ir atskleidė savo darbdavį ir padavė jį į teismą dėl pareigos rūpintis pažeidimo. Bėda ta, kad nėra teisinio pareigos rūpintis pažeidimo precedento tokioje situacijoje, kai užpuolimas įvyksta už darbovietės ribų. Jei šią bylą ji laimės, tai reikš, kad Darbo sveikatos ir saugumo aktas galioja ir už darbovietės. Taigi, ši byla reikšminga.
Po šio incidento taip pat pradėjote kampaniją „Saugiai parvežk namo“ („Get me home safely“). Kuo ši kampanija užsiima? Ar jau yra apčiuopiamų rezultatų?
„Saugiai parvežk namo“ dirba politinėje, teisinėje ir kolektyvinio veiksmo srityse, susijusiose su šia problema. Pvz., darbdaviui neturint aktyvios seksualinio priekabiavimo politikos arba atsisakant savo darbuotojams parūpinti taksi į namus, mes paviešiname jų vardus. Taip pat siekiame pritraukti vietinių politikų paramą, kad šie subsidijuotų darbdavius ar kitu būdu paskatintų juos pasirūpinti darbuotojų parvežimu namo. Per maždaug pusantrų metų mes pasiekėme, kad 12-oje seniūnijų Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje barai negalėtų gauti naujos arba praplėstos alkoholio pardavimo licencijos neparūpinę darbuotojams taksi į namus po 11 valandos. Geriausia, ką pasiekėme šios kampanijos metu, buvo tai, kad daug jaunų aktyvisčių per profsąjungą pačios susiorganizavo, kad galėtų kolektyviai reikalauti iš savo darbdavio saugaus ir nemokamo transporto namo.
Svarbu, kad užsiminėte apie jaunų moterų įsitraukimą į profsąjungos veiklą, nes seksualinio priekabiavimo problema dažnai nėra tarp profsąjungų veiklos prioritetų. Man atrodo, kad ši problema matoma ne kaip „tikrų“ darbuotojų problema, bet tik kaip feministinių NVO reikalas. Kodėl seksualinio priekabiavimo problemą turėtume laikyti tikru profsąjungų reikalu?
Visų pirma dėl to, kad moterys yra darbuotojos. Jos sudaro 55 % visos darbo jėgos. Taigi, jei nespręsime seksualinio priekabiavimo problemos, galime prarasti daugiau nei pusę savo narių. Seksualinis priekabiavimas yra kolektyvinė, strateginę reikšmę turinti problema: turime organizuoti moteris joms svarbiuose reikaluose. Visų antra, jei nebandysime radikaliai pakeisti visos sistemos, profsąjungos greitai praras bet kokią galimybę užsiimti kokiu nors kolektyviniu organizavimusi.
Didžiojoje Britanijoje pastaruosius 13 metų turėjome konservatyvią valdžią, kuri pamažu ardė mūsų teises organizuotis, o per paskutinius du metus ėmėsi pilno masto mūsų judėjimo puolimo. Paskutiniu metu jie kalba ir apie streiko teisės panaikinimą suteikiant darbdaviams teisę už pradėtą streiką paduoti darbuotojus į teismą. Profsąjungų judėjime vis dar yra žmonių, manančių, kad nėra svarbu užsiimti jaunų moterų ir migrantų organizavimu – esą, turime dirbti su nariais, kuriuos turime šiuo metu. Tai galima būtų pavadinti „valdomu nuosmukiu“. Jei ir toliau taip tęsime, nebeliks jokio judėjimo, nes visi jo nariai bus išėję į pensiją. Nenoriu pasirodyti, kaip amžistas – turiu labai gerų bendražygių, kurie vyresni nei 75-erių, iš jų labai daug išmokau. Tačiau jei nekovosime už migrantus ir jaunas moteris, tada, kai prasidės profsąjungų judėjimo puolimas, nebeliks kam jo ginti.
Minėjote dešiniosios vyriausybės vykdomą profsąjungų puolimą. Kiek profsąjungos savo darbe gali pasikliauti įstatymais ir valstybe?
Į šį klausimą atsakyti lengva: negalime tikėtis, kad įstatymas kažką padarys už dirbančiuosius. Sakau tai kaip žmogus, turintis teisinį išsilavinimą. Nuo Thatcher laikų Didžiojoje Britanijoje turime vienus iš drakoniškiausių profsąjungų įstatymų. Ilgiau, nei aš esu gyvas. Tačiau net jei Jeremy Corbyn‘as būtų buvęs išrinktas ministru pirmininku ir būtų galėjęs atšaukti kai kuriuos iš šių įstatymų, tai nebūtų sustabdę išnaudojimo, ypač svetingumo sektoriuje.
Jau 50 metų turime Vienodo užmokesčio ir Saugumo darbe įstatymus, tačiau jie nesustabdo darbdavių, moterims už tą patį darbą mokančių mažesnius atlyginimus ir statančių darbuotojus į pavojus. Juos sustabdyti gali tik darbuotojų veikimas kartu ir bendras pokyčių reikalavimas.
Tai ir yra profsąjungos bei judėjimo, kurį sėkmingai kuriame Svetingumo sektoriuje, esmė. Jau prisijungė tūkstančiai naujų narių ir laimėjome daug pergalių, todėl kol kas atrodo, kad pradedame daryti reikšmingus pokyčius.
Su Brain Simpson kalbėjosi Dunja Kučinac