Eiti į fu***ing darbą
Prieš įsisiūbuojant tradiciniam „Palangos verslininkai skundžiasi blogiausiais metais“ sezonui, Sandra Kakhiani į Facebook grupę „DARBAS Palangoje“ pateikė savo lėkštės užsakymą: daugiau 17-mečių. Pirmiausia apraudojusi tai, kad mokslo metai nesibaigia birželio 1-ąją dieną, o 17-mečiai teisiškai negali dirbti ilgiau 22 valandos, „pašėlusi“ Sandra „Gyventi reikia taip, kad norėtųsi dar!“ Kakhiani puolė skųstis tokių darbuotojų trūkumais. „Mieli vaikai, Palanga yra darbas, o apgyvendinimas tai ne pas mamą.“ – rašė 3.9 tiek Google Maps, tiek Trip Advisor vertinamo (visai kaip „Paršelio rojus“) „Resort Pub“ savininkė.
„Čia reikia dirbti, statytis žadintuvą, ir eiti į fu***ing darbą“, – rašė moteris, bet nutylėjo apie tą darbo dalį, kai reikės ant Coca Cola Zero lentos kreidele rašyti, kad restoranas „NETURI matchos, maisto be gliuteno, pieno be laktozės, varškėtukų, šaltekų, picų“ ir „NĖRA PRITAIKYTAS vaikams, veganams, jautriems“. Savo ruožtu ji nori, kad darbuotojas būtų pritaikytas jai ir sako: „mažų mažiausiai tavo gyvenimo aplinka turi pasirūpinti tėvai.“ Tiems patiems tėvams – pas kuriuos „viskas ant lėkštutės padėta“ – dar ugnies kliūna už tai, kad vaikas pamato, jog „fu***ing darbas“ yra sunkus ir „skambina, kad jo vaiką skriaudžia.“ Dar blogiau, kai kurie vaikai 2020-iais pasiskundė Skirmantui Malinauskui apie darbą, patyčias ir atlyginimų vagystes kitose „Resort Pub“ valdančios UAB „Skortis“ įmonėse.
Nuo to laiko restorano įvertinimai dar neatsigavo. Ypač rekvizitai.lt, kur įmonė turi 1.6 žvaigždutės iš 10. Toje pačioje svetainėje galima žvilgtelti ir į tokių darbo santykių vaisius: grynąjį pelningumą (~120000 eurų per metus) ir vidutinį atlyginimą (~700 eurų per mėnesį).
Pabaigai Sandra dar pasisavino tam tikrą sentimentą iš mūsų jau aptartų ponų, užbaigdama savo pasisakymą teiginiu: „žinau kad visi darbdaviai tai nori pasakyti, bet kaip visada sakau aš“. O tada dar paragino „visus likusius normalius“ skambinti jai – ieškojo 60 darbuotojų.
Viešojo maitinimo įstaigų darbuotojai ir jų vergai
Aišku, restoranų ir darbuotojų gurmanų yra ne tik pajūryje. Panašiu metu per lankas ir klonius nuvilnijo LNK laidos „Už ar Prieš“ pranešimas spaudai. Mums užkliuvo šis nuostabus gabalėlis:
Taip jau atsitinka, kad kartais žmogus gyvenime neturi kitos išeities, tik atidaryti tris restoranus, pasiskelbti įdarbinąs Ukrainos karo pabėgėlius, gauti baudą už nelegalų įdarbinimą, skųstis „KK2“, kad darbuotojų nerasi „bet kokią algą“ bepasiūlius, o tada mokėti minimalų.
Žodžiu, versliukai liūdi: darbuotojai nori apgyvendinimo, gerų darbo sąlygų, dar ir atlyginimo… O, kad tas karvelis išsikeptų, ir pats į burną įskristų!
Ir taip kalba ne vien restoranų – turbūt rizikingiausio, rečiausiai apsimokančio verslo – įkūrėjai. Bet visos tos kalbos apie teisėmis ir privilegijomis pertekusius darbuotojus pamirštamos tada, kai reikia pateisinti savo dividendus: ei, aš rizikuoju, aš ir nusipelniau gauti daugiau! O va darbuotojai, kurie turėtų dirbti ilgas valandas už nieką, na, tie tai patys kalti, gali savo verslą įkurti. Va tada, kai padarys kažką tokio netikėto, sumanaus ir didelę pridėtinę vertę visuomenei kuriančio, kaip kebabinę pagrindinėje didžiausio kurorto gatvėje, tada ir bus verti vadintis žmonėmis.
Jokios rizikos, vien tik pelnas
Lieka nutylėta tai, kad nemaža dalis verslo sėkmės ir pelnų paskutinius dešimtmečius smarkiai remiasi verslo rizikos ar kaštų stabiliu perkėlimu ant vartotojų pečių. Pavyzdžiui, direktyva EC 261/2004 atsirado dėl to, kad skrydžių kompanijos labai nenori mokėti kompensacijų net ir tada, kai skrydžiai vėluoja ar neįvyksta dėl jų pačių kaltės. Tai galioja ne tik lėktuvo gedimams ar vėlavimams, bet ir atvejams, kai parduodama daugiau bilietų nei vietų, nes vis tiek kas nors neatvyks… o tada visi atvyksta ir kažką reikia palikti už borto.
Direktyva įpareigoja įmones ne tik mokėti kompensacijas, bet ir sukurti mechanizmus joms gauti. Vis dėlto, tie mechanizmai nėra nei patogūs, nei aiškūs, nei greiti, taigi, egzistuoja visa verslo sfera, išmušinėjanti (už procentą) tas velnio kompensacijas. Žodžiu, kaip kaspinuotis su askaridėmis – parazitas ant parazito.
O jei tiesiog apie kaštų perkėlimą kalbėsim, nueik į „Rimi“ ir savitarnos kasoje išdrįsk nesusimokėti per 15 sekundžių. Rėkia ant tavęs aparatas, nelyg jis klientas, o tu – tas kasininkas, nuo kurio tikrai priklauso, kad parduotuvėje piko metu tik dvi kasos atidarytos.
Bet kaip jau pastebėjote, verslininkai skundėsi ne klientų, o darbuotojų nenoru lipti ant lėkštutės. Paaugliai nenori susirasti Palangoje gyvenamos vietos (kaip manot, kiek tai kainuoja, kai dėl lovos turi varžytis su turistais?), vilniečiai nenori dirbti restorano valandomis, nu ir atlyginimo visi nori daugiau nei minimumo. O dar ta papildoma rizika, kad va, žiūrėk, neišdirbs, pabėgs, tėvams ar Skirmantui Malinauskui pasiskųs!
Link darbo be darbuotojų
Jau pačioje naujojo tūkstantmečio pradžioje atsirado geriausias būdas sumažinti rizikas (ir kaštus) susijusius su darbuotojais: platformų darbas. Pamojus burtų lazdele, taksi vairuotojai ir maisto kurjeriai virto tiesiog kitu tų platformų kliento tipu. O klientų nei apgyvendinti, nei sveikatos draudimu apdrausti nereikia. Nereikia nei darbo vietos, nei įrankių suveikti – turi pasirūpinti savo mašina ir dar brand’inį krepšį maisto vežiojimui nusipirkti.
Čia dar geriau, nei man buvo vasarą po 10-os klasės įsidarbinus registruoto pašto išvežiotoju. Ryte su dviračiu prisistatai į Kauno senamiestį ir ranka į lapus supildai siuntas, kurias tą dieną reikės išvežioti. Atrodo, tais laikais tiek spausdintuvai, tiek biuro darbuotojai buvo jau išrasti, bet apsimokiau visgi buvo pasikliauti paauglių darbu. O tada sėdi ant dviračio ir mini į Slab… Vilijampolę. Būtai suaugęs (su teisėmis), kompensuotų benziną.
Tik kompensacijos riba tokia, kad su automobiliu dirbti niekaip neapsimokėtų – tai atradom kartą bandant išvežioti su mamos pagalba.
Kurį laiką ši sistema veikė, iš dalies dėl marketingo, kad platformoms dirbama priepuoliais, kai kavytei nori užsidirbti arba turėti auditoriją savo gyvenimo istorijai. Bet jas greitai užėmė žmonės, kuriems tai tapo pragyvenimo šaltiniu. O juos įgalino platforminio kaspinuočio spaliukės, atseit nedarbuotojams nuomojančios elektrinius paspirtukus ir Prius’us.
Nelaimei, aktyvistai visame pasaulyje vis stumia idėją, kad platformų darbuotojai irgi darbuotojai, kad nusipelno apsaugos. Pačioje mūsų Marijos ašarų pakalnėje Gegužės 1-sios profesinė sąjunga penktąją koloną sustiprino su Platformų darbuotojų padalinio įkūrimu.
GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Prisidėti galite čia:
Dirbtinės lėkščių paklausos auginimo formos
Tačiau negali sakyti, kad valstybė nesistengia padėti verslininkams bent jau lėkštutės patiekti, ant kurios darbuotojas jau pats užšoks. Kaip tai veikia praktiškai, žino kiekvienas. Užimtumo tarnyba (klaidingas pavadinimas – aš galiu ir be darbo būti užimtas, bet valstybė vertina tik darbą) norėtų, kad per paskutinius 24 mėnesius būtum dirbęs 12… ir kad nuo paskutinio karto, kai gavai nedarbo išmoką, būtų praėję 12 mėnesių. O ta 9 mėnesių išmoka vis mažėja, mažėja…
Vadinasi, bedarbiui nieko kito nelieka, tik įsikąsti obuolį ir šokti ant lėkštutės. Nėra svarbu, kad visi darbai, kuriuos tau siūlo, reikalauja 12 valandų užimti kombinuotas marketingo skyriaus, biuro administratorės ir šakinio keltuvo operatoriaus pareigas už penkis eurus ir prakąstą „Karums“ sūrelį. Užimtumo tarnybai nesvarbu, kaip tu užimtas, kad tik būtum užimtas. O jei jau esi užimtas, tai turi kėdės įsikibęs abiem pusrutuliais laikytis, nes jei nepraeis tie 12 mėnesių, tai būsi nevertas išmokos tinginys.
Tokios sąlygos verslininkams yra per dosnios. Toje pačioje laidoje, kur Ištvan Kvik save lygino su Django, taip pat prisikarksėjo „Kikos“ sąvininkė, kuri, be kitų nuodėmių, dar ir šunų veislyną turi: „Socialinės išmokos turi būti skirtos tiems, kurie tikrai negali dirbti – pensininkams, daugiavaikėms šeimoms. Bet ne jauniems žmonėms.“ Matai, gali siūlyti nuo „tūkstančio iki dešimties tūkstančių eurų, bet nėra kam dirbti“, dėl to galvoja vežtis žmones iš Filipinų ir kaltint dideles nedarbo išmokas. Laidoje paskaičiavo: tarp minimumo ir išmokos – tik 200 eurų skirtumas!
Never kill yourself: leidimas verslininkams
Tačiau verslininkams nereikia nusiminti: dar negreitai ateis diena, kai tūlas pilietis supras, kad aukštos nedarbo išmokos yra ne premija tinginiams, o paskata darbdaviams pasitempti. O iki to laiko, tiek socialinio, tiek finansinio spaudimo skatinamas būsimas darbuotojas bus raginamas apsidėti bulvėmis ir lipti ant lėkštutės. Kas žino, gal dirbtinis intelektas padės rasti būdą jam ir už lėkštutę susimokėti!
Viršelio nuotrauka: حامد طه /Unsplash