fbpx
„Severance“: tarp korporacinės svajonės ir asmeninio košmaro

„Severance“: tarp korporacinės svajonės ir asmeninio košmaro

Nors „Severance“ yra mokslinės fantastikos trileris, jo korporacinė atmosfera yra nejaukiai artima. Iš dalies šį deja vu jausmą kuria lengvai atpažįstami minimalūs monochromiški interjerai (tarkim, Ikea ir baltos sienos). Iš dalies, visgi lengva atpažinti santykių hierarchiją darbe, kurios paviršius – politiškai korektiškas, bet po juo slypi galios žaidimai. Galiausiai atpažįsti save, nenoromis įstrigusį darbe, kur reikia atlikti sau svetimą vaidmenį. Kokią asmenybę formuoja tokia darbo aplinka? Apie tai šiame straipsnyje ir noriu kalbėti – apie padalintus gyvenimus, kurie atskiria žmogų ne tik nuo savęs paties, bet ir nuo kitų, nuo žmogiškosios prigimties ir nuo darbo esmės. „Severance“ čia pasitarnauja kaip neįtikėtinai įžvalgus mūsų laikų produktas, kurio centre – keistai distopiški santykiai su darbu.

Queer fanfictionai vs. J. K. Rowling

Queer fanfictionai vs. J. K. Rowling

2024-ųjų vasarą, pradėjus naktimis tirpti rankai, turėjau apleisti rašymą. Dažniau atsidarydavau youtube. Neilgai trukus man įprastas queer turinys ir naujai atrasta Hario Poterio knygų kritika susitiko Veno diagramos viduriuke. Algoritmas pasiūlė cosplayerių video, kuriame figūravo du vyriškiai iš absoliučiai heteroseksualios J. K. Rowling visatos – veikėjai, kuriuos vaikystėje baisiausiai mylėjau. Tik šįkart jiedu buvo pora.

Man prieš akis atsivėrė paralelinė queer fanfictionų realybė. Apėjusi pomidorus ir pamaitinusi draugus priguldavau ant žolės ir skaitydavau. Kaip liūdną moterį po skyrybų mane guodė nekomplikuotos nostalgiškų veikėjų meilės istorijos. Mylintieji jose visuomet mylėdavo tos pačios lyties mylimuosius – kaip LGBT+ bendruomenės narę giliai nustebino fundamentalus žanro neheteroseksualumas. Ex(?)filologę manyje sudomino alternatyvi literatūrinė visata. Anarchistę patraukė protestas – prieš autorę, kanoną, snobiškumą ir taisykles. Pirmąjį fanfictioną perskaičiau per pusdienį.

„Nedarbo spąstai“ ar oraus darbo trūkumas? Atsakymas Lietuvos laisvosios rinkos institutui

„Nedarbo spąstai“ ar oraus darbo trūkumas? Atsakymas Lietuvos laisvosios rinkos institutui

„Jau trejus metus iš eilės nedarbo spąstai Lietuvoje viršija kritinę 100 proc. ribą“ skelbia Laisvosios rinkos institutas (LLRI), siūlydamas „suvaldyti socialinių išmokų augimą, <...> kad gyventojų paskatos dirbti nebūtų pakertamos.“ LLRI analizėje minimi „nedarbo spąstai“ apskaičiuojami lyginant grynąsias pajamas iš darbo su gaunamomis išmokomis nedarbo metu. Kai gaunamos išmokos yra didesnės nei potencialus darbo užmokestis, daroma prielaida, kad žmogui „apsimoka“ nedirbti ir gyventi iš socialinių išmokų.

LLRI argumentai, nors ir tikslūs matematiniu požiūriu, yra paviršutiniški ir neatspindi realybės: dabartiniai „spąstai“ yra ne pernelyg dosnios socialinės apsaugos, o gilesnių struktūrinių problemų darbo rinkoje atspindys.

„Nu taip, ten blogai… bet gal keičiam temą“: VDA studentų iniciatyva už Palestiną

„Nu taip, ten blogai… bet gal keičiam temą“: VDA studentų iniciatyva už Palestiną

2024-ųjų metų rudens pradžioje grupelė Vilniaus dailės akademijos (VDA) studentų nusprendė išreikšti susirūpinimą dėl neaiškios akademijos pozicijos Izraelio vykdomos neteisėtos Palestinos teritorijų okupacijos klausimu. Po nesėkmingų diskusijų akademijos viduje, lapkričio pabaigoje bendruomenė išėjo į viešumą paskelbusi atvirą laišką, kviečiantį nutraukti bendradarbiavimo ryšius su Izraelio aukštosiomis mokyklomis. Atvirą laišką pasirašė 163 Akademijos studentai, darbuotojai ir alumnai. Po to praėjus keliems mėnesiams, bendruomenė vis dar laukia konstruktyvaus atsakymo iš VDA vadovybės. Šis tekstas – interviu su trimis VDA aktyvistais, atstovaujančiais šiai iniciatyvai. Dėl pokalbio dalyvių saugumo jų vardai buvo pakeisti.

Palestinos vėliava Nidos pušynuose ir dvigubi standartai žodžio laisvei. Pokalbis su Nidos meno kolonijos direktore Egija Inzule

Palestinos vėliava Nidos pušynuose ir dvigubi standartai žodžio laisvei. Pokalbis su Nidos meno kolonijos direktore Egija Inzule

Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje (VDA NMK) 2024 m. birželio mėnesį atsidarė paroda „Neišvengiamas rezonansas: Qworkaholics Anonymous III“ (kuratoriai PartyOffice). Viena iš parodos detalių – ant pastato išorės nupiešta Palestinos vėliava ir užrašai „Pro BDS only“ (Tik už BDS – Boycott Divest Sanctions judėjimą, kviečiantį boikotuoti, deinvestuoti ir sankcionuoti Izraelį dėl jo vykdomos palestiniečių teritorijos okupacijos) ir „From the river to the sea Palestine will be free“ (Nuo upės iki jūros Palestina bus laisva). Izraelio ambasada ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pasipiktino dėl šių užrašų, pastaroji apkaltino parodos rengėjas antisemitizmu ir pareikalavo juos nuvalyti. Viskas buvo nuvalyta likus pusantro mėnesio iki parodos pabaigos. Tuo tarpu Neringos policijos komisariatas informavo, kad vadovaujantis LR BPK buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl parodos užrašų.  

Tai – trumpa istorija. 

Ilgesnė, žinoma, yra ir įdomesnė. Todėl apie visą šią istoriją 2024 m. rugsėjo mėnesį pasikalbėjome su VDA NMK direktore Egija Inzule. 

Latviškas animacinis filmas apie tamsiai pilką katę

Latviškas animacinis filmas apie tamsiai pilką katę

Antraštė tik tokia, be papildomų pribumbasų. Pamaniau, šitoks paprastumas gerai nusako labai paprastą – ir tuo šių laikų kontekste nepaprastą – Ginto Zilbalodžio filmą Potvynis (Straume). Filmas labai geras ir vertas ne tik pirmojo Baltijos šalių Oskaro, bet ir jūsų dėmesio. Man niekas už tai nemoka, bet sakau jums atvirai – eikit ir žiūrėkit, Lietuvoje jį rodys visą kovą ir dar, tikriausiai, ir balandį.