Eglė Činikė savo straipsnyje „Karo laukimo būsena kaip mėgavimosi struktūra“ pateikia įdomią psichoanalitinę karo reiškinio analizę. Tačiau nors analizė gan taikli ir padeda suprasti, ji nebeįtikina, kai pereina į kritiką. Pavyzdžiui, autorė rašo, kad „Viešoji erdvė vis dažniau organizuojama pagal karinės komunikacijos logiką: yra „mes“ ir „jie“, „tiesa“ ir „melas“, „lojalieji“ ir „informaciniai priešai.“ Teigiama, kad tokios dichotomijos veda prie autoritarizmo kalbos ir psichologinio šantažo. Tačiau akivaizdu, jog didžioji dalis kolektyvų formuojasi atsiskirdami nuo kitų ir nusakydami didesnio ar mažesnio masto priešiškumą. Tokiu būdu palaikantieji Žalgirį nemėgsta Ryto fanų, o antifašistų organizacija savo pagrindiniu tikslu laiko kovą su fašizmu. Akivaizdu ir tai, kad toks išskyrimo judesys gali tapti pavojingu, tačiau autorės kritika nepaaiškina, kuo bendra antropologinė struktūra skiriasi nuo pavojingos karo laukimo logikos. Panašiu būdu tokie teiginiai kaip: „mirtis įgyja libidinę funkciją – ji tampa būdu patirti prasmę, įgyti vertę, įsirašyti į simbolinę tvarką“, referuoja į universalią struktūrą. Ji vienodai tinka karo Ukrainoje aukoms, žuvusiems Sausio 13-ąją, ar genocido Gazoje aukoms – ir nieko tuo nepaaiškina. Analogiškai būtų galima įsivaizduoti kritiką, kad propalestinietiški aktyvistai paverčia tenykštes mirtis savo vakarietiško naratyvo apie kovą su kolonializmu dalimi. Bet kokia prasmė kritikuoti norą suteikti aukoms prasmę – elementarų socialinį faktą?
Galų gale, bandymas užsiimti nuo žemės atitrūkusia analize nėra sėkmingas, kai kalbame apie realias daugeliui rūpinčias problemas. Pavyzdžiui, šiedu sakiniai: „Tai klausimas, kylantis ne iš moralinės, o iš ideologinės analizės pozicijos – iš distancijos, leidžiančios matyti, kaip agresoriaus ir aukos moralinė priešprieša pati funkcionuoja kaip ideologinio veikimo forma. Todėl esminis klausimas nėra „kas teisus“, o kada gynyba tampa mirties ekonomika, kai gyvybės vertė matuojama pasiryžimu ją paaukoti.“ Autorė stengiasi pateikti savo teiginius kaip analizę, nepretenduojančią į moralinę poziciją, ir tuo pačiu ėjimu iškelia klausimą, kuris laikytinas veikiau moraline problema, o ne distancijuotos analizės objektu (kada moralu aukoti gyvybę dėl politinių tikslų, o kada ne). Moralės įsiveržimas į sausą analizę čia natūralus (amoralu būtų rašyti apie karą užsimerkiant bet kokiems moraliniams klausimams), bet pasirinkta strategija sudaryti įspūdį atstumo, kuris neįmanomas, atrodo neįtikinama.
Ko gero, didžiausia šio teksto (ir iš esmės daugelio panašių „akademiškų“ analizių, bandančių pateikti sąmoningai edgy poziciją kaip neutralią ir intelektualiai pagrįstą) problema yra aklumas kalbėtojo situacijai. Aišku, kad nagrinėjamų klausimų atžvilgiu ukrainietė, kare netekusi gyvenimo draugės, ar sudanietis, pabėgęs iš al Fašyro, turėtų kitokią poziciją. Nebandau teigti, kad kalbėjimas iš privilegijuotos pozicijos, kuri leidžia (tariamai) nešališką analizę, yra nederamas apskritai, tačiau praverstų refleksyvus žvilgsnis į savo poziciją: ko aš negaliu pamatyti, ir ką pasakytų kiti? Rašymas iš saugios pozicijos ir nepaisant savo kaip kalbėtojo situacijos galiausiai reiškia, kad ir skaitytojas skaitys tekstą kaip saugų, intelektualinį malonumą teikiantį kūrinį, kuris nepaskatins realiam veiksmui.
Nuotrauka: Alex Fedorenko / Unsplash
Dėkui už polemiką, pačiam kitas Eglės kritinis straipsnis nepatiko savąja analitine distancija – patraukia savo moralinę (normatyvinę) poziciją ir jos neatstovauja svariai. Tačiau ši karo poveikio kolektyvinei psichei analitika man patiko labiau. Ir aš kaip tik buvau įtrauktas į gyvą skaitymą iš savo pozicijos – konkrečiai priešo, grėsmės retorikos dabar Lietuvos politiniame diskurse daug ir Eglės ukrainiečių ir esančių kare analizė pasirodė jau dabar tinkama ir naudinga čia Lietuvoje. Man atrodo, kad savaime aišku, jog bendriniai socialiniai faktai ir kaip sakote „antropologinė struktūra” artėjant karui suintensivėja. Tarkime, fašistinių sentimentų užuomazgos, kuo arčiau karo, tuo labiau tampa esmine visuomenės struktūra. Atrodo taip veikia visuomenės, kuomet esti grėsmės pajautoje, tad verta pažinti karo laukimo būseną, suprasti jos poveikio vertės ir žalos aspektus. Kurie žinoma priklauso nuo kiekvieno konkrečios pozicijos.