Skurdas yra pačių skurdžiųjų problema – pagal šią logiką visuomenės elitinės klasės pateisindavo ir iki šiol pateisina žmonių turtinę nelygybę, išnaudojimą ir smurtą. Šiais laikais tai pasireiškia kaip mitai apie „pašalpinius“, dirbti tinginčius piliečius, imigrantus ar kitas marginalizuotas visuomenės grupes. Kai kurie iš šių mitų gali akivaizdžiai sau logiškai prieštarauti, kaip apie imigrantą, kuris tingi dirbti, bet pavogia iš jūsų darbą; vis dėlto, tai netrukdo jų populiarumui. Šie mitai pirmiausia padeda palaikyti nusistovėjusią tvarką ir galios balansą, išskaidyti ir supriešinti įvairias socialines grupes nukreipiant dėmesį nuo sisteminių problemų.
Neveltui daugelis šių mitų yra vienaip ar kitaip susiję su „darbo tema“- kažkas vagia darbą, kažkas tingi dirbti, kažkas dirba nepakankamai ir t.t. Šiais laikais didžioji dalis žmonių negali niekaip kitaip išgyvent, kaip tik parduodant save, t.y., savo darbo jėgą. Tačiau darbo, rodos, yra vis mažiau, arba, jis tampa nepastoviu, mažai apmokamu. Vis daugiau žmonių dėl to patiria vis didesnį skurdą ir išnaudojimą.
Svarbu pažymėti, kad „darbą“, kaip ekonominę veiklą, dabar bandoma piešti labiau kaip moralinę ir etinę veiklą – tie, kas nedirba, ar dirba per mažai, nenusipelno geresnio gyvenimo. Iš esmės jie yra „prastesni“ žmonės. Jeigu į kitą pusę išverstume populiarų pasakymą, kad viskas įmanoma, jeigu daug dirbsi ir stengsies – gautume išvadą, kad tie kas skursta, per mažai dirba. Taigi, apie 22 proc. žmonių Lietuvoje gyvena žemiau skurdo ribos dėl to, kad per mažai stengiasi ir dirba. Tačiau tikrovėje labiau rasime atvirkščią variantą – tie, kas daug dirba, pvz., po 12val. per dieną, tai daro tik dėl išgyvenimo, o ne dėl prabangos.
Baltarusijoje įvestas įstatymas baudžiantis „parazituojančius žmones“ (hipotetiškai, tinginiaujančius už 10-15USD per mėnesį) nėra toks išskirtinis. Jeigu dėmesio nesukoncentruotume į Lukašenkos figūrą, pastebėtume, kad panaši skurdo politika yra vykdoma ir Lietuvoje, ar kitose, vadinamose, demokratinėse šalyse. Girgždanti ekonominė ir socialinė sistema yra palaikoma vis didesniu represyviu aparatu, baudomis, mokesčių didinimu skurdiesiems.
Didžiausi protestai Baltarusijoje per paskutinius 10 metų
versta iš abc-belarus.org
Per pastarąsias savaites Baltarusijoje vyko dideli protestai prieš įsigaliojusį naują įstatymą, vadinamą, „socialinio parazitizmo“ įstatymu. Tai įstatymas, kuris 2015 m. buvo pasirašytas diktatoriaus A. Lukašenkos, bet pradėjo kenkti žmonių gyvenimams tik 2017 m. pradžioje. Tūkstančiai išėjo į gatves Minske, Breste, Gomelyje ir daugelyje kitų mažesnių miestų visoje šalyje parodyti savo nepasitenkinimą įstatymu ir egzistuojančiu režimu. „Oficiali“ opozicija, rodos, turi mažai įtakos šiems protestams – vietoj to aktyviai organizuotis pradėjo anksčiau į politinius veiksmus neįsitraukę žmonės. Praėjusią savaitę Baltarusijos valdžia ėmėsi represijų prieš protestuojančius gatvėse – iki šiol per 48 žmonių buvo sulaikyti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl įvairių pažeidimų.
Socialiniai parazitai
Apie „socialinį parazitizmą“ Baltarusijos vyriausybė pradėjo kalbėti kažkur po 2010 m. rinkimų. Idėja nebuvo nauja šiam regionui – anksčiau, Sovietų Sąjungoje, žmonės, kurie oficialiai nedirbdavo, nuolatos galėjo būti persekiojami ir baudžiami. Šį kartą Baltarusijos vyriausybė darė tą patį – A. Lukašenka norėjo nubausti tuos, kurie nedirba arba dirba, bet nemoka mokesčių.
Iš lėto, žingsnis po žingsnio, per keletą ministerijų idėja buvo iškristalizuota – įstatymas buvo sukurtas ir pateiktas A. Lukašenkai, kuris noriai jį pasirašė. Įstatyme konstatuota, kad kiekvienas asmuo, kuris nedirba ilgiau kaip 6 mėnesius per metus, turi mokėti „mokestį“ valstybei, kuriuo būtų apmokamos valstybės teikiamos paslaugos – nemokama sveikatos priežiūra ir švietimas. Suma, kurią turėjo mokėti šie žmonės, buvo gana didelė – apie 180 eurų per metus, kai vidutinis darbo užmokestis Baltarusijoje siekia kažkur tarp 200 iki 300 eurų per mėnesį, priklausomai nuo šalies regiono.
Tai buvo padaryta šalia jau esamos žeminančios 15 dolerių „paramos“ žmogui, oficialiai įsiregistravusiai į darbo biržą. Kad žmogus gautų šiuos pinigus, jis taip pat turi vieną dieną per mėnesį atlikti darbo biržos pavestą darbą.
2015 m. buvo kilęs tam tikras nepasitenkinimas naujuoju įstatymu, tačiau jis nevirto tikrais protestais – buvo žadama, kad įstatymas įsigalios nuo 2017 m., bet daugelis žmonių tikėjosi, kad vyriausybė galiausiai atšauks šiuos planus. Vis dėlto, 2016 m. pabaigoje ir 2017 m. pradžioje žmonės pradėjo gauti, vėliau pramintus, „laimės laiškelius“, kuriuose buvo konstatuojama, kad dėl jų „finansinio neveiklumo“ 2015 m., jie privalo susimokėti valstybei mokestį. Tai buvo momentas, kai daugeliui žmonių trūko kantrybė. Pagal oficialią valstybinę žiniasklaidą, maždaug 450 000 žmonių buvo paliesti šio įstatymo (Baltarusijoje darbingo amžiaus žmonių yra apie 5 000 000).
Šio įstatymo nustatyto mokęsčio galima išvengti nuėjus į Vyriausybės komisiją ir pasiaiškinus, kodėl jūsų finansinė padėtis yra bloga. Materialiai sunkiai gyvenantiems žmonėms tai viena iš labiausiai žeminančių procedūrų.
Taip pat yra paskirta bausmė tiems kurie negali sumokėti pagal įstatymą nustatytos sumos – šie žmonės gali būti nuteisti iki 15 dienų priverstinio darbo arba, kartu su mokesčiu, sumokėti dar ir papildomą baudą.
Protestai prieš įstatymą
Pirmos eitynės prieš įstatymą vyko 2017 m. Vasario 17 d., Minske. Į valdininkų nepalaimintą ir nesankcionuotą demonstraciją susirinko apie 2000 žmonių. Po trumpų simbolinių eitynių nuo respublikos rūmų (pagrindinė aikštė Minske) iki parlamento, demonstraciją pasibaigė ir jos organizatoriai iš opozicijos ragino žmones eiti namo ir sugrįžti po vieno mėnesio, suteikiant laiko Lukašenka atšaukti įstatymą.
Tačiau kitą savaitę demonstracijos jau vyko Gomelyje ir Breste, kartu sudėjus jose dalyvavao keli tūkstančiai žmonių. Tai buvo didžiausi protestai už Minsko ribų per visą Baltarusijos istoriją. Breste grupė anarchistų perėmė demonstraciją iš opozicijos, kuri norėjo organizuoti susitikimą su vietos meru. Vietoj opozijos siūlyto „taikaus“ pasisedėjimo klausantis miesto mero, žmonės užėmė gatves ir ėjo per miestą šaukdami „Ne dekretui #3; Lukašenka eik lauk!“ (Dekretas #3 yra oficialus įstatymo registracijos numeris). Po šių sėkmingų eitynių, Breste keletas anarchistų buvo suimti namuose ir nuteisti 5 dienoms kalėjime. Vėliau protestai persikėlė į mažesnius miestus visoje šalyje – šimtai tūkstančių dalyvavo įvairiose vietose: Orše, Bobruiske, Kobrine, Luninece. Šie miesteliai nematė jokių rimtų demonstracijų per kelis dešimtmečius.
Dėl šio masinio žmonių spaudimo Lukašenka turėjo atsitraukti – jis oficialiai paskelbė apie įstatymo įšaldymą 2017 metams ir pinigų grąžinimą tiems, kas jau sumokėjo mokestį, bet tik jei jie šiuo metu dirba ar ras darbą per 2017 metus. Tačiau tai nesustabdė protestuotojų, kurie dabar reikalauja ne tik įstatymo atšaukimo, bet ir Lukašenkos vyriausybės pasitraukimo.
Razinos bandelėse
Praėjusią savaitę pirmadienį Baltarusijos valstybinis televizijos kanalas parodė propagandinį filmą, kuriame visas protestų judėjimas yra padalintas į dvi dalis – tuos, kurie tikrai paveikti atšaukto įstatymo ir nusipelno užuojautos, ir tuos, kurie yra paprasčiausi „provokatoriai“. Valstybinė televizija šiuos „provokatorius“ nupiešia kaip žmones, kurie siekia sukurti „kitą Maidan’ą regione ir sunaikinti šalies stabilumą“. Filmas aiškina, kad tarp tų „provokatorių“ pasižymi anarchistai, kurie laikomi „liberal-nacionalistų kariais ant žemės“. Filme yra aišku, kad valdžia nesiruošia pasiduoti protestuotojų spaudimui ir tie, kas nenurims, sulauks represijų.
Praeitą savaitę Lukašenka padarė pareiškimą dėl protestų. Šalia ilgų tiradų apie „gerą karalių ir blogus biurokratus, kurie klaidingai suprato įstatymą“, jis taip pat pareiškė, kad viduje protestų yra „specialiųjų“ elementų, kurie turi savo atskirą darbotvarkę, nesusijusią su Baltarusijos gyventojų gerove. Tai vėl anarchistai ir opozicijos aktyvistai. Bandydamas tai pavaizduoti metafora, jis šiuos žmones pavadino „razinomis bandelėje“. Akivaizdu, kad razinos Lukašenkai nepatinka.
Pirmieji areštai buvo atlikti dar prieš pasirodant filmui – keli žmonės iš Bresto buvo sugauti po demonstracijos. Civiliniais rūbais apsirengę policininkai medžiojo juos per visą miestą. Vėliau buvo areštuoti kai kurie žinomi opozicijos nariai. Po paskutinių demonstracijų keliuose miestuose pora žurnalistų ir dalyvių taip pat buvo areštuoti.
Iki šiol daugiau kaip 48 žmonės buvo sulaikyti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl įvairių pažeidimų: pradedant viešųjų susirinkimų įstatymo pažeidimu ir baigiant amoraliu elgesiu viešoje vietoje. Įvairūs aktyvistai gavo nuo 5 iki 15 dienų kalėjimo. Kai kurie iš jų jau buvo nuteisti 5 dienoms kalėti, bet buvo iš naujo suimti kalėjime už „keikimąsi prie kalėjimo vartų“ – tai žinoma policijos taktika, kai pasodinti žmonės „iš naujo yra sulaikomi“ už nusižengimus kalėjime ir taip pratęsiama jų bausmė.