Mes, t. y., G1PS, aišku, ėmėmės protestuoti prieš kainų kėlimą, kartu su „Fridays for Future“ ir „Extinction Rebellion“. Jei nepažįstat šitų draugų, tai pirmieji – tie, kurie ragina penktadieniais neiti į mokyklą, kol nebus pažabota klimato kaita. Antrieji – tie, kurie kelius blokuoja dėl to paties. Žinoma, daro jie kur kas daugiau, nei vien tai, ir nereiktų jų karikatūrinti („ai čia šitie kur su Thunberg“ ar „ai čia šitie pamišę hipiai“). Nepatingėkit spustelt nuorodikių ir pasidomėkit jų veikla patys.
Taip, apie bilietėlius!
Mums, kaip profsąjungai, šitas reikalas svarbus ne tik dėl ekologijos – nors tvarios ekonomikos siekis ir yra vienas iš trijų mūsų principų. Vienas mūsų šūkis yra toks: „Už trumpesnį ir geriau apmokamą darbą visiems!“ O kas skatina mus daugiau ir ilgiau dirbti? Priimti ne pačius geriausius darbo pasiūlymus? Ieškotis papildomų darbų? Taigi kylančios pragyvenimo kainos. Todėl brėžiam sau tikslą kovoti abiem kryptimis: žinoma, kad pirmiausia už didesnes algas, bet antriausia – ir už pigesnį pragyvenimą.
Argumentai ir iš mūsų, ir iš kitos pusės buvo įvairiausi, jei klausėt – tai jau girdėjot. Apskritai aną savaitę visą praleidau duodamas interviu, dalyvaudamas gyvose laidose šia tema, prisidėdamas prie protesto organizavimo ir protestuodamas po jaukiu sausio lietumi. Link savaitės galo jau nuo šitos temos ėmė man vystytis alergija: Amerikoje Trumpas, Rusijoje Putinas, trečias pasaulinis į domofoną skambina, o mes čia apie kažkokius bilietėlius…
Kita vertus, būtent taip – apie bilietėlius! Temą greitai ir plačiai pasigavo ir žiniasklaida, ir man visiškai aišku, kodėl: nes tai yra reikalas, kuris kasdien palies gausybę žmonių. Gali apsiriboti žiniasklaidą bei soc. tinklus ir apie Trumpą ar Putiną nė žodelio neišgirsti, o va pravažiuoti troleibusu ir bilietėlį pirkti vis tiek prisireiks. Ir, nu, ne tai kad reikia čia lyginti, bet, tam tikra prasme, talonėlio kaina yra netgi labiau politika nei kažkoks ten pamišėlis vienos ar kitos imperijos soste.
Kas mane nervina
Bet kas mane labiausiai nervino tą visą savaitę – tai visas diskursas aplink šitą bilietėlių klausimą. Pirmiausia – tai nepakankamai tiksli ir pernelyg sensacionalizuota žurnalistų kalba. Ne tik iš antraščių, bet ir iš pačių straipsnių ar laidų buvo galima susidaryti įspūdį, kad viskas, Vilnius tiesiog kelia kainas ir nieko čia jau nepadarysi. Paprotestuos čia tie, kas mėgsta protestuoti, nu o paskui vis tiek viskas bus taip, kaip savivaldybė ar JUDU nutarė.
Jei ką, tai taip nėra. Sausio 29-ąją Vilniaus savivaldybės taryba balsavo, ar pateikti projektą svarstymui. Tai – tik pirmas etapas. Dabar visą vasarį vyks diskusijos komitetuose, frakcijose, mieste ir pasaulyje (jas kaip įmanoma skatinsime), o dėl paties bilietų kainų kėlimo arba NEKĖLIMO bus balsuojama kovą. Iš to, kad net projekto pateikimui pritarė tik 29 iš 50 susirinkusių tarybos narių, aišku, kad tikrai dar gali būti ir taip, kad kainos keliamos nebus.
Tada – tas senas geras, amžinas ir nepakeičiamas „leidimas protestui“. Aš jums šimtąjį kartą sakau ir dar šimtą kartų pasakysiu: NĖRA TOKIO DALYKO KAIP „LEIDIMAS PROTESTUI“. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 straipsnis: „Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.“ Riboti šią teisę galima tik įstatymu ir tik su labai aiškiomis priežastimis. Kadangi niekas negali drausti – niekas negali ir leisti. LR Susirinkimų įstatyme nurodoma, kad apie susirinkimą, kuriame dalyvaus iki 15 žmonių, reikia laisva forma informuoti savivaldybę. O susirinkimą, kuriame dalyvaus daugiau nei 15 žmonių, reikia suderinti su savivaldybe.
Todėl kaip mane nervina, kai apie leidimą protestui girdžiu ir skaitau ne tik žiniasklaidoje, bet net ir iš savivaldybės ar valstybės pareigūnų, politikų, o kartais – net ir iš bendražygių, su kuriais kartu organizuojam protestą! Čia, aišku, galima teisintis, kad tiesiog tokia kalbos forma, patogiau sakyti „leidimas“ nei „suderinimas“. Bet ar taip neskleidžiame viešai ir nestipriname įspūdžio, kad, turime daug mažiau politinės laisvės, nei jos turime? Pagal mane – tikrai skleidžiame ir stipriname. Davai taip nedarykime.
Na ir galiausiai – labai liūdna ir pikta, kai ten, kur turėčiau rasti demokratiją, randu tik technokratiją. JUDU paskaičiavo, kad tiek ir tiek reikia kelti kainas, yra gi excelio lentelė – nu tai kokie dar klausimai? Taigi dešimt metų nekėlė kainų, tai dabar jau reikia pakelti. Nes infliacija gi. Nes jei pakelsim dar ir viešojo transporto kainas, tai tada… neliks infliacijos? Ar kaip čia? Ar infliacija nepadidės nuo to kaip tik? Ar nepakils pavežėjų ir paspirtukų bei automobilių nuomos kainos nuo šito pakėlimo?..
Nes yra „geroji praktika“ kitose Europos valstybėse, kad savivaldybės kompensuoja 60–70% viešojo transporto kaštų, o likusius padengia iš bilietėlių. Nes, pasirodo, Taline, Belgrade ir Liuksemburge, kur savivaldybė dengia visus (ar beveik visus) 100%, tai jau blogoji praktika. Kuo ta „geroji praktika“ gera? Tikriausiai kažkuo gera, nė neabejoju, bet niekur taip ir nepaaiškinta. Geroji praktika yra gera, nes ji geroji.
O jei bilietėlių kainos nepakils, tada, mieli vilniečiai, pasirodo, teks nukarpyt ir poliklinikų, ir darželių, ir mokyklų biudžetus! Nes turtingiausiame Lietuvos mieste nėra jokių kitų būdų rinkti lėšas į biudžetą, ir nieko mes, miestiečiai, nesprendžiam, viskas tik excelio lentelėse. Įdomioje vietoje ir įdomiais laikais gyvename, iš tiesų! Vyriausybė žada kelti išlaidas gynybai iki 5–6% BVP, bet sako, kad socialinė ir sveikatos apsauga bei švietimas to nė nepajus. Vilniaus savivaldybė tuo tarpu sako, kad jei nepakels troleibuso bilietėlio kainos 60 centų, neliks pinigų darželiams. Gal ir tiesą sako visokie gyvenimo koučeriai – viskas pirmiausia priklauso nuo požiūrio…
Apie priemiestizaciją
Kas manęs tikrai nesunervino, tik labai absurdiškai pralinksmino – tai nuostabi istorija su savivaldybės įmonės (!) JUDU (Susisiekimo paslaugos) komunikacijos strategija ir paslaptingąja darbuotoja Jekaterina-Margarita. Trumpąją istorijos versiją galite paskaityti LRT portalo straipsnyje, o ilgąją, su komentarais ir išsiplėtimais, papasakosiu pats.
Žodžiu, vienas pagrindinių savivaldybės įmonės (!) argumentų, kodėl reikia branginti bilietus – tai transporto tinklo plėtimas į Vilniaus priemiesčius. Šitas argumentas man panašesnis į kontrargumentą: savivaldybė nori skatinti priemiestizaciją. Priemiestizacija – tai procesas, kai gyventojai iš miestų kraustosi į priemiesčius rajonuose. Lietuvoje jis tikrai vyksta – miestuose (išskyrus Vilnių) gyventojų palaipsniui mažėja, o rajonuose (įskaitant Vilniaus) gausėja. Žmonės, išsikraustę į priemiesčius, nori, savaime suprantama, miesto infrastruktūros: elektros, vandens, kanalizacijos tinklų, gatvių apšvietimo, viešojo transporto. Tačiau su visa infrastruktūra, o ypač su viešuoju transportu, iškyla problema. Priemiesčiuose žmonės gyvena „plačiai“, t. y., apgyvendinimo tankis menkas, todėl kiekvienam namų ūkiui šios paslaugos kainuoja kelis ar net keliasdešimt kartų daugiau, nei pačiame mieste.
Pavyzdžiui: paleidai troleibusą iš centro į Žirmūnus, ir šešių kilometrų ruože jis aptarnaus 20-30 tūkstančių gyventojų. Paleidai autobusą (nes troleibuso linijos nėra) iš Šeškinės į Maišiagalą – ir 30 kilometrų ruože jis aptarnaus 3 tūkstančius gyventojų. Kuro, amortizacijos, darbo jėgos kaštai antruoju atveju bus daug didesni, o mokesčių (įskaitant ir už bilietėlius) surinkta bus daug mažiau. Kitaip tariant, tie, kas gyvena mieste, mokės už tuos, kurie gyvena rajone. O kur, jūsų manymu, gyvena turtingesni žmonės – Žirmūnų chruščiovkėse ar aplink Maišiagalą išsibarsčiusiuose naujų nuosavų namų rajonėliuose?
Ar aš manau, kad Maišiagalos apylinkių gyventojai nenusipelno viešojo transporto? Ne, tikrai nemanau. Visų pirma, dažnai kraustymasis į priemiestį būna ir ekonominis sprendimas. Jei dviejų kambarių butas Naujininkuose kainuoja tiek pat, kiek namas prie Skaidiškių, tai neretas pasvarstęs krausis lagaminus į Skaidiškes. Tačiau manau, kad, išsikraustęs į Skaidiškes, neturėtum tikėtis, kad susisiekimas su Žirmūnais bus toks pats, lyg gyventum Naujininkuose. Gavai progą pasikepti šašlyčioką nuosavam kieme, už tvoros miškas matosi, paukštukai čiulba – puiku! Bet už tai sumokėjai paprastą kainą, kad į miestą nusigauti ir iš jo parsigauti sunkiau, autobusai važiuoja retai ir galbūt nėra patys naujausi MANai.
Čia JUDU aiškina, kad viešasis transportas iš rajono į miestą mažina kamščių mieste ir yra naudingas. Na, irgi gerai, naudingas – tik brangus. Ar neturėtų juo rūpintis, beje, ne tiek Vilniaus miestas, kiek Vilniaus rajonas? Ar bent jau vystyti jungtinius projektus ir prisiimti didesnę kaštų dalį?
O galų gale – ir miestų savivaldybės, ir valstybė turėtų stabdyti priemiestizaciją. Tam reiktų ne viešojo transporto, o NT rinkos reguliavimo ir daug daugiau socialinio būsto, kuris muštų būstų nuomos ir pirkimo kainas. Ir dar visokiausių socialinių ir ekonominių priemonių, tikrai ne 14 maršruto autobuso. Ir tai tikrai nereikštų, kad reikia nustoti rūpintis rajonų gyventojais – veikiau atvirkščiai, rajonuose reiktų kurti infrastruktūrą rajonų gyventojams, o ne tiems, kas ten parvažiuoja iš didmiesčio pernakvoti.
Apie „Margaritą“ ir jos darbdavius
Na bet, kaip ten bebūtų, pasakojimas apie vargstančius priemiestiečius JUDU pasirodė gera komunikacijos kryptis. Juk protestuotojai, t. y., mes, klausiame, ar nebus brangesniais bilietais atsigrota ant biednesnių visuomenės grupių – mažiau uždirbančių, pensininkų ir studentų. Ar gali būti geresnis atsakas šiam argumentui, nei nelietuviakalbė Vilniaus rajono gyventoja su pagyvenusia mama, tik ir laukiančios tų dažnesnių maršrutų?.. Tik štai toks klausimas – kur tokią rasti?
Kartais, kaip žmonės sako, nereikia toli keliauti, kad rastum tai, ko tau reikia. Pirmiausia JUDU darbuotoja Jekaterina Beraza paskambino į „Žinių radijo“ laidą „Dienos klausimas“, kurioje dalyvavo JUDU direktorė Loreta Levulytė-Staškevičienė ir FFF bei G1PS narys (ir šiaip fainas čiūvas) Naglis Autukas. Galite paklausyti štai čia, nuo kažkur 10:30 žymos. Jekaterina lyg niekur nieko klausia, tarsi pati JUDU nedirbtų ir nieko o ničnieko nežinotų: ar numatyta, sakykit, maršrutų plėtra į Kalviškes? Mus, „rajono gyventojus“, domina. JUDU direktorė nė nemirktelėjusi atsako į savo pavaldinės klausimą, papasakoja, kad Jekaterinai laukti nebereikės ilgiau nei 15 minučių, jau kai tinklą praplės. Va kaip gražu!
Antrą užėjimą, dabar jau tik persivadinusi Margarita, Jekaterina padarė per patį protestą, trečiadienį, vasario 29 dieną. Žinoma, kontrprotestuotojų, kurie manytų, kad reikia branginti bilietėlius, ten iš esmės nebuvo. Todėl Jekaterina-Margarita nutarė užpildyti šią spragą. Taip ją ir nufilmavo Lietuvos pėsčiųjų asociacijos atstovas Eduardas Kriščiūnas. Ją kalbino ir LRT, ir Lrytas TV žurnalistai. O Jekaterina-Margarita dėjo iš širdies: ir apie tai, kad Vilniaus rajonas „turi tik du autobusus“, ir kad sutinka su kainų didinimu, ir kad nesupranta „šitų žmonių“, nes jie trečiadienio vidurdienį protestuoja, vadinasi, „nedirba“, o jei nedirba, tai neturi pinigų, tai ir nenori geresnio viešojo transporto.
Dėl to „nedirbimo“, tai nu, seniausias bajeris knygoje. Aš tai tikrai dirbau tuo metu, nes toks mano darbas. Buvo, kas pietų pertrauką paaukojo protestui – kaip, beje, ir pati Jekaterina-Margarita. O buvo ir kas tikrai nedirba – studentai ir pensininkai. Mane, pvz., net sugraudino senjorių grupelė, po lietumi stovėjusi su A4 formato plakačiukais „Vilniaus „Bočiai“ – su jumis!“ O galiausiai – nu grynai, grynų gryniausiai niekieno ne reikalas, dirba ar nedirba. Tarsi pilietinės teisės būtų nustatomos darbo sutartimi.
Jekateriną-Margaritą, beje, galite išgirsti ir LRT „Laidoje rusų kalba“: štai čia, nuo daugmaž 2:45 žymės. Mane nuoširdžiai, nesišaipant, žavi ir pašnekovės akcentas, ir iškalba, ir aistra. Tikrai tikiu tuo, ką buvo pasirašiusi savo „LinkedIn“ profilyje – kad jaučia aistrą plėtrai!
Istorija iškilo į viešumą ir pralinksmino ne vieną. Šiaip, kiek žinau, žurnalistai labai nemėgsta, kai juos taip apgaudinėja, ir yra labai solidarūs vieni su kitais, tad belieka tikėtis, kad JUDU užsitrauks nevaikišką šios bendruomenės rūstybę. Savivaldybės įmonės (!) pasiaiškinimas irgi atrodo netvirtai: neva tai buvo darbuotojos „asmeninė iniciatyva“, „tai vyko pietų pertraukos metu“ ir „pradėtas vidinis tyrimas“. Kaip sako žemaičiai: nu a tėkra?
Jei taip būtų buvę, tada keistokai atrodytų JUDU direktorės nė nemirktelėjus atsakytas Jekaterinai klausimas. Ar nebūtų buvęs metas jau tuomet pakalbėti su darbuotoja, kad nesiimtų daugiau šitokios „asmeninės iniciatyvos“? Tuo labiau, kad pasakojimas ir vaidmuo tas pats: Vilniaus rajono gyventoja, pasisakanti už kainų kėlimą. Esu įsitikinęs, kad Jekaterina-Margarita veikė JUDU vadovybės ar bent jau komunikacijos skyriaus pavedimu, ir visi puikiai žinojo, kas ką daro.
Du pagrindiniai klausimai
Iš visos šitos situacijos, be geros dozės juoko, išsinešu ir tokį šlykštoką poskonį burnoje. Tai taip mūsų mieste daroma politika, ane? Ir tai tokioms institucijoms mes pavedame tvarkyti ir administruoti bendrąjį mūsų visų, miestiečių, turtą ir gėrį? Liūdna.
Bet pagrindiniai man kilę du platūs klausimai ne tokie. Pirmasis – ką iš tikrųjų gali ir ko negali daryti savivaldybės įmonės bei JUDU-„Susisiekimo paslaugos“ apskritai? Kiek gali tokios įmonės kištis į politinius sprendimus, kuriuos turėtų priimti miesto savivaldybė ir jos darbdaviai, miesto gyventojai?
LR Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatyme apie tai nieko gero neradau, ten daugiau rašoma apie techninius ir organizacinius reikalus. Jei kas geriau išmanote šitą teisės ir viešojo administravimo sritį – pasidalinkit žiniomis komentaruose, ačiū. Pasikėliau ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įstatus. Juose radau, kad viešieji ryšiai ir komunikacija yra tarp šios įmonės veiklos rūšių (10.11), na tai nors tiek. Tačiau politinių sprendimų stūmimo paslaugų (ar ko nors panašiai užvadinto) tame sąraše nebuvo. Na, nebent 10.19: „kitų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavestų […] funkcijų vykdymas […]“
Man labai įdomu, iš kur ateina tokia tiesiog Jekaterinos-Margaritos verta JUDU aistra bilietų kainų didinimui. Kokį pranešimą JUDU vadovybė ir kolektyvas gavo „iš aukščiau“? Kad dabar viskas, chebra, nebus niekam pinigėlio, jei kainų nepakelsim, tai žiūrėkit prastumkit, nes ateis didžiųjų išbandymų metas įmonės viduje?.. Ar kad Benkunskas iš Neries magistralę pasišovė padaryt ir reiktų jam pagelbėti, dėl gerų santykių su aukščiausia valdžia? Ar kad šiaip tie santykiai ateinančius trejus metus, iki kitų rinkimų, nebus patys geriausi, jei nepadės konservatorių frakcijai su šituo programiniu punktu?
Na ir antras mano platusis klausimas: kažin, kaip su vidine atmosfera šioje savivaldybės įmonėje? Nes aš tikrai nemanau, kad čia buvo Jekaterinos-Margaritos savivalė, apie kurią nežinojo nei bendradarbiai, nei tiesioginiai ar netiesioginiai viršininkai. Iš to, kad buvusi JUDU komunikacijos vadovė „LinkedIn“ jau irgi neberašo dirbanti su JUDU, atrodo, kad lėkė ir aukštesnės galvos. Bet viešai įmonė darbuotoją „stumia po autobusu“: savivaliavo, viršijo atsakomybes ir įgaliojimus, vidinis tyrimas…
Tai tiek tos „šeimandos“, tai tiek „gerųjų praktikų“, „šypsenos ambasadorių“ ir „visi mes čia – kaip kumštis“? Palieki Jekateriną-Margaritą žiniasklaidos ir tokių va linksmuolių kaip ašai teismui, atsižadi kaip Petras Jėzaus, tris kartus dar nė gaidžiams nepragydus? Kaip profsąjungietis, galiu tik pastebėti – na nieko naujo po saule. Ir taip pat kaip profsąjungietis galiu tarti: Jekaterina, jei kils kokių negražių problemų su šita situacija ir darbdaviais, jei tai tikrai nebuvo tik tavo „asmeninė iniciatyva“, o dabar esi atpirkimo ožiu statoma – kreipkis į G1PS, žiūrėsim, ką galim kartu dėl to padaryti.
Viršelio nuotrauka – Jono Balčiūno.