Visuomenės psichikos sveikata jau (de)šimtmečius yra opi tema Lietuvoje.
COVID- pandemijos pasekoje visame pasaulyje pradėta teikti daugiau dėmesio psichikos sveikatos paslaugų prieinamumui, ir tai atsispindi Lietuvoje. Per šį laiką pasirodė keletas svarbių knygų psichologijos srityje, tarp jų Marshos Linehan autobiografija “Building a Life Worth Living: A Memoir” (2020), į lietuvių kalbą išverstos užsienio autorių knygos apie traumą, narcisizmą, kitus asmenybės sutrikimus.
Šalia šio diskurso, gimsta kitą perspektyvą perteikiantys balsai, įžvalgos ir sprendimai, nusimetantys vyresnių kartų gyvenimą autopilotu ir abibrėžiantys save iš naujo.
Šį kartą kalbamės su projekto Artyn kūrėja, dialektinės elgesio terapijos seminarų lietuvių kalba organizatore Gintare Matulaityte.
GPB: Kaip apibūdintum DBT su tuo visiškai nesusidūrusiems?
Gintarė Matulaitytė:
DBT (angl. Dialectical Behavioral Therapy) yra vadinama dialektinė elgesio terapija išvystyta amerikiečių psichoterapeutės Marshos Linehan. Tikriausia pirmiausia kyla klausimas – kodėl dialektinė? Dialektika yra, pasak Jano1, apie “natūralią įtampą tarp priešingų polių. Kai sugebame būti su šia įtampa ir galų gale randame kelio vidurį – tada judame į priekį.” Kaip pavyzdį galime paimti įtampą tarp pačios DBT aspektų – savęs priėmimo ir keitimo. Balanso tarp jų ieškojimas ir yra terapinis procesas.
Elgesio terapija reiškia, jog remiamasi kognityvinės psichologijos principu, kuris yra keisti, tai ką galima pakeisti lengviausiai (bet ne lengvai!) – tai yra savo elgesį. Atitinkamai elgesys paveikia mintis, o galiausia ir jausmus.
Jeigu turėčiau palyginti gyvenimą be DBT ir su DBT kenčiantiems nuo emocinio susvetimėjimo, disreguliacijos ir disasociacijos – tai būtų kaip diena ir naktis. Tačiau jei reikėtų apibūdinti koks yra skirtumas ir pasirinkimai kasdienybėje, tai pradžioje tai yra taip subtilu kaip drugelio sparnų plazdenimas. Net nematai ar kažką kitaip darai, ar ne, ir nežinai paėjai į priekį ar atgal. Nuo tokio nematomo proceso, tarsi žiedadulkių lipdymo atsiranda visas ritulys įrankių, kuris pradeda ristis vis didesniu pagreičiu keisdamas gyvenimą – tave patį ir tavo santykius. Tai nuostabu ir baisu vienu metu!
GPB. Kodėl tau tai asmeniškai svarbu?
G.M. Man nutiko taip, kad pradėjau mokytis DBT užsienyje, kur ši terapija yra labiau paplitusi ir prieinama. Jau buvau išbandžiusi kitas terapijos rūšis. Supratau, kad yra daug būdų kaip įtakoti savo jausmus ir mąstymą, bet nebūtinai jie veda prie savarankiškumo ir gyvenimo be terapijos, vaistų etc. – juk tai yra tikslas! Yra svarbu suprasti kas nutiko, bet manau daugelis patiria tą nusivylimą ir šoką, kad viską supratus niekas nebūna pasikeitę ir tada atsiveria galimybė antram etapui – transformacijai. DBT buvo tai kas padėjo atsistoti ant savo kojų. Tai tarsi įdeda vadeles atgal į rankas.
GPB. Kodėl manai, kad verta populiarinti šitą dalyką ir kodėl tai aktualu dabar ir Lietuvoje?
G.M. Lietuva vėluoja atsakyti į jau dešimtmečius trunkančią labai ūmią situaciją – savižudybių epidemiją. Dar bandome atsakyti į klausimą, kodėl Lietuva šiuo atžvilgiu yra tokia ypatinga, tačiau manau, kad pagalba ir tyrimas gali eiti paraleliai. Reikia kurti inovatyvius sprendimus. Ši iniciatyva gimė iš noro priartinti terapiją prie žmonių. Kam yra sunku, blogai, tai nenutiko jiems vakar ir tie kurie tikrai yra aukštoje rizikoje, jie nepriklauso beveik jokiems socialiniams ratams, neturi darbo ir pajamų. Kolkas Lietuva nepasiūlo pakankamai nemokamos ar prieinamos pagal pajamas, specializuotos pagalbos. Yra daugiau galimybių, tačiau savižudybių skaičius laikosi pirmose vietose Europos kontekste. Kitas dalykas, kad jeigu žmogus nenusižudo, dar nereiškia, kad jis gyvena. Visgi ir žmonės terapiją dar nepakankamai vertina ir neteikia prioriteto, žiūri įtariai, nurašo psichologiją arba tiesiog yra labai izoliuoti sunkumų ir praradę viltį. Kitas aspektas yra visuomenės požiūris ir su tuo susijusi gėda, tradicija neprašyti pagalbos. Džiugu, kad tai po truputį keičiasi.
Turiu pridėti, kad nors DBT buvo sukurta galvojant apie žmones su ribiniu asmenybės sutrikimu ir didele savižalos bei savižudybės rizika, ji vis plačiau taikoma kitų diagnozių kontekste, kaip dėmesio ir aktyvumo sutrikimas (ADHD), depresija, nerimas, potrauminis stresino sutrikimas (PTSD), valgymo sutrikimai ir priklausomybės. Taigi tai yra plataus taikymo principai, kuriuos iš tiesų galima rekomenduoti prisiminti visiems žmonėms tam kad pakeltų savo gyvenimo kokybę.
Visgi, tikiuosi su šia iniciatyva artėti vis labiau tų kuriems to labai reikia, o tame kelyje padėti visiems neprieiti iki tos situacijos kur patys sau nelinkėtume būti. Nemanau, kad tie žmonės neverti ar prarasti – mums tiesiog juos reikia pakviesti atgal į gyvenimą. Dėl to ir gimė toks pavadinimas – Artyn. Artyn geresnės savo versijos, artyn vieni kitų, artyn gyvenimo.
Smagu, kad yra žmonių, kurie taip pat mato, jog reikia dalykus keisti. Ypatingas ačiū Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Krizių intervencijos skyriaus vadovui Jan Hilbig, kuris nepaisant užimtos darbotvarkės rado laiko su mumis dirbti.
Pasinaudodama proga priminsiu, jog šiuo metu renkame grupę DBT seminarų tęsiniui, tad norėčiau pakviesti norinčius iki penktadienio, liepos 21 d. susisiekti adresu org.artyn@gmail.com.
Projektą galima sekti Facebook paskyroje – bei greitu metu adresu www.artyn.lt
Iliustracija – “Neuronų artoja”, Gintarės Matulaitytės raižinys
BIO/info:
Gintarė Matulaitytė yra psichikos sveikatos entuziastė, aktyvistė, DBT seminarų ciklo organizatorė, projekto Artyn.lt kūrėja bei žmonių su ribinio asmenybės sutrikimo simptomais paramos ir savitarpio pagalbos grupės koordinatorė
Artyn.lt yra psichikos sveikatos paslaugų prieinamumo didinimo iniciatyva
[1] Aliuzija į Marshos Linehan knygos pavadinimą “Building a Life Worth Living: A Memoir” (2020)