Britanijos psichologų draugijos narys Ian Parker: Psichologijai reikia perversmo

Ianas Parkeris – vienas svarbiausių šiuolaikinių psichologijos disciplinos kritikų. Autorius skaičiuoja jau 25-tą parašytą knygą ir yra užsitarnavęs vardą kritinės psichologijos, psichoanalizės teorijos ir socialinės kritikos laukuose. Jis yra Britanijos psichologų draugijos narys, profesorius emeritas Lesterio universitete ir Annual Review of Critical Psychology leidinio vyriausiasis redaktorius. Be to, Parkeris yra praktikuojantis psichoanalitikas, Freudo analizės ir tyrimų centro bei London Society of the New Lacanian School narys.

Parkerio veikoje atsiskleidžia jo išpažįstami principai – priešinimasis institucijų piktnaudžiavimui galia, organizavimasis prieš diskriminaciją ir išnaudojimą. Psi-disciplinos (psichiatrija, psichologija, psichoterapija) sulaukia vis daugiau dėmesio dėl piktnaudžiavimo galia praeityje – pavyzdžiui, talkinant eugenikos įgyvendinimui ir prisidedant prie kankinimų vykdymo Gvantanamo kalėjime. Tai tik paryškina Parkerio veiklos aktualumą.

Parkerio kritika psichologijai ir psichiatrijai prasidėjo jo studentavimo metais. Jis pastebėjo, kad nors kiti socialiniai mokslai buvo kritiški gaunamų žinių atžvilgiu ir buvo atviri žmogaus teisių ir moterų judėjimų teikiamoms įžvalgoms, psichologija palaikė įsitvirtinusius galios santykius ir patologizavo minėtuosius socialinius judėjimus. Nuo to laiko Parkeris tapo bene žinomiausiu mainstream’inės psichologijos kritiku – savo darbuose jis nepaliauja kritiškai nagrinėti ideologijos ir galios vaidmenį psichologijoje. Kritinis Parkerio indėlis į psichologijos mokslą pastebimas jo keturių tomų veikale Critical Psychology (2011) ir knygoje Handbook of Critical Psychology (2015). Šiuo metu jis yra Routledge Concepts for Critical Psychology serijos redaktorius.

Ar galite skaitytojams paaiškinti, kas yra kritinė psichologija?

 IP: Kritinė psichologija yra būdas atsitraukti ir pažvelgti į psichologijos discipliną iš šalies. Užuot priėmusi psichologų kalbėjimą kaip savaime suprantamą dalyką, kritinė psichologija apsuka žvilgsnį ir apmąsto pačių psichologų veiklą – tai, kaip jie aiškina mūsų elgesį, mąstymo būdus ir kaip jie priskiria žmonėms įvairius sutrikimus.

Būtent iš kritinės ir radikaliosios psichologijų kilo daugiausia maištingų idėjų apie psichikos sveikatą. Kaip vystėsi ši mintis?

 IP: Radikaliai psichologijai svarbiausia steigti solidarumo ryšius su kitomis grupėmis. Užuot iš pradžių kūrę teorijas ir po to aiškinę žmonėms, kas yra radikali ar kritinė psichologija, mes vienijamės su praktikais, kad geriau suprastume žmonių patirtis psichikos sveikatos sistemoje. Remiamės jų istorijomis ir patirtimis, idant galėtume mesti iššūkį įsitvirtinusioms psichologinėms sampratoms ir praktikoms.

Daugiausia kritinio darbo atliekama susitikimuose, kurie sukviečia psichologijos, psichiatrijos ar psichoterapijos paslaugų gavėjus. Juos mes suburiame su kritiškai mąstančiais profesionalais bei šiomis idėjomis besidominčiais akademikais.

Ar pastebimas profesionalų susirūpinimas psichologijos praktika kaip tokia, ar tai veikiau aptinkama tik disciplinos paribiuose?

 IP: Tai daugiausia pastebima paribiuose. Tačiau įstabu, kad kritinės psichiatrijos ir anti-psichiatrijos judėjimų vedliai Ronald D. Laing, Thomas Szasz, Marius Romme, Franco Basaglia patys buvo psichiatrai. Psichiatrijos specialistai savo veikloje pradėjo pastebėti daug problemų ir ėmėsi ieškoti alternatyvų. Jie žengė iš savo disciplinos ribų ir žiūrėjo, su kuo galima kalbėtis. Vis dėlto psichiatrijoje ir psichologijoje esama žmonių, kurie susirūpinę tuo, kokį žinojimą ir praktikas jie palaiko.

Kai devintajame dešimtmetyje Britanijoje bandėme burti judėjimą Psychology, politics, resistance, buvome nuvykę į skurdų Šiaurės Mančesterį. Ten norėjome kalbėtis apie kritines idėjas su radikaliai angažuotais psichologais. Jie atsakė: „žiūrėkit, neturime mes laiko psichologijai. Teikiame socialinę paramą, patariame dėl būsto ir padedame žmonėms megzti ryšius“. Jie veikė išties radikaliai. Jie žinojo, kad studijuota psichologija buvo neaktuali, o jie darė kažką naudingesnio. Mes turime vienytis su tais, kurie mato, kad psichologija neretai yra tik pleistras, lipdomas ant problemų, kuris kartais labiau trukdo, nei padeda.

Įstabu, kad šią radikalią kritiką vystė būtent psichiatrai. Šiuo metu medicinos lauke kyla de-prescribing ir de-diagnosing judėjimai. Sveikintina, kad kažkas apie tai kalba, nors minėtoji kritika visgi yra paribiuose. Kodėl ji nekyla iš pačios psichologijos disciplinos vidaus?

 IP: Taip yra dėl susidariusios psi-mokslų hierarchijos, kurios viršuje esančias psichiatrines žinias psichologai priima be didesnės kritinės refleksijos. Dėl to, kad psichologai nori būti kaip psichiatrai, jie visad pastariesiems nusileidžia. Reikia burtis su tais kritiniais psichiatrais, kurie įdėmiau gilinasi į medicininės psichiatrijos teiginius.

Pastarajame dešimtmetyje psichologijos moksle randasi įtrūkiai – nuo stiprėjančios metodologinės kritikos iki pastebimos tam tikrų industrijų įtakos. Jūsų knyga Psychology Through Critical Auto-ethnography kalba apie patirtį psichologijos tyrimuose, mokyme ir praktikoje. Ko trūksta tame, kaip psichologijoje atliekami tyrimai, kaip ji mokoma universitetuose?

 IP: Tyrimai psichologijos moksle vis dar dažniausiai yra kiekybiniai. Jie redukuoja asmenis į skaičius, operuoja jais eksperimentuose ir išveda bendrus teiginius apie žmogaus elgesį ir mąstymą. Tokia psichologija netiria išgyvenamos patirties ir to, kokias reikšmes jai žmonės priskiria; jai nerūpi individualūs žmonių gyvenimai.

Praeityje būta alternatyvių kokybinių prieigų, kurios teigė, kad psichologijai reikia paradigmos perversmo. Paradigmos perversmas moksle keičia jo pamatus ir disciplinos problemų suvokimo būdą. Psichologijoje mums reikia tokio perversmo, idant galėtume žmones traktuoti kaip žmones. Vis dar vyrauja senoji eksperimentinė paradigma, kuri elgiasi su žmonėmis kaip su daiktais, su jais atlieka eksperimentus ir nesigilina į tai, ką jie sako. Naujoji paradigma telkiasi ties reikšmėmis ir prasmėmis, kurias žmonės priskiria savo patirčiai.

Mokslo filosofas Rom Harre teigė, kad tokia prieiga būtų labiau moksliška, nes ji deramai atsižvelgtų į žmones ir jų galimybes. Na, bet paradigminė revoliucija neįvyko. Psichologijos institutai vis dar išlieka eksperimentiniais, darbu laboratorijose grįstais skyriais. Tiesą pasakius, aš pasidaviau. Pasidaviau pakeisti psichologiją. Mums reikia veikti kitur.

Ar galėtumėte pateikti pavyzdį, kada pasipriešinus įsitvirtinusiai tvarkai psichologijos moksle vis dėlto pavyko atrasti kažką netikėto?

IP: Pavyzdžiu galėtų būti Hearing Voices judėjimas. Tai žmonių, kurie girdi balsus, susivienijimas. Hearing Voices nariai kitaip supranta savo patirtis ir atmeta patologizuojančias etiketes, sakančias, kad kažkas su jais yra negerai. Tai yra būtent tokia iniciatyva, kuri suteikia alternatyvią erdvę dalyviams reflektuoti savo patirtį, dirbti kartu ir dalintis idėjomis. Jie patys kontroliuoja procesą ir, pavyzdžiui, turi teisę rinktis vartoti vaistus, ar ne. Taip mes perimame galią iš profesionalų ir atiduodame ją paslaugų gavėjams.

Jūs nagrinėjate psichologiją politiniame ir kultūriniame kontekste. Tuo siekiate parodyti, kaip normos ir patologijos sampratos yra susijusios su ideologinėmis ir institucinėmis jėgomis. Ar galėtumėte tai plačiau pakomentuoti?

IP: Kalbėdamas su žmonėmis, kuriems priskirtos įvairios diagnozės, pastebiu, kad kiekvienas turi savitą savo būklės supratimą ir paaiškinimą. Svarbu, kad asmenys dalinasi patirtimi su tais, kurie patiria panašius sunkumus – pavyzdžiui, priespaudą, patiriamą būnant moterimi, juodaodžiu, gėjumi, lesbiete ar trans. Būtent dėl to savitarpio pagalbos grupės, kurios buria marginalizuotus asmenis, yra tokios svarbios. Jos įgalina žmones vystyti bendrą savimonę – dalintis patirtimis, joms suteikti prasmę ir patiems ieškoti santykio su psichiatrinėmis etiketėmis.

Psichologai ir psichiatrai yra prisidėję prie socialinių judėjimų patologizavimo. Pavyzdžiui, prieš keletą metų psichologas biheivioristas savo paskaitoje Mančesterio universitete kalbėjo apie pacientę, kuri nerimauja dėl savo svorio. Jis pasakojo, kad liepė jai pasisversti, nes norėjo jai parodyti, kaip yra iš tikrųjų. Vienas iš studentų paklausė: „bet dėl ko ji manė, kad jos svoris netinkamas?“ Dėstytojas iš karto atsakė, kad ji tiesiog buvo neteisi. Tai ir yra kognityvinės-elgesio prieigos bėda. Šita prieiga veda link to, kad psichologai mano žinantys geriausiai ir galintys parodyti, kokia iš tikrųjų yra realybė.

Bet realybė tokia, kad mes gyvename itin nelygioje visuomenėje, kurioje ne kiekvienas turi balsą. Dažniausiai kalba senstelėję balti vyrai kaip aš. Kai kiti kalba apie savo patirtis, jiems sako, kad šie neteisūs. Psichologija įtvirtina netolygų galios paskirstymą. Būtent dėl to kritinei psichologijai svarbus socialinių judėjimų vaidmuo – tik taip galima kažką pakeisti.

Jūs savo darbuose nagrinėjate marksizmo ir psichologijos santykį. Ar galėtumėte šiek tiek papasakoti, kuo marksistinė teorija gali padėti suprasti psichologiją?

IP: Buvau marksistas dar prieš mokantis psichologiją. Marksizmą aš suprantu kaip bandymą bendradarbiauti siekiant perimti gamybos priemones į savo rankas ir spręsti savo gyvenimus patiems. Marksizmas man toli gražu nereiškia paramos Sovietų Sąjungai, Kinijai ar kitiems siaubingiems režimams. Man rūpi burti žmones ir įgalinti juos bendram veiksmui. Mums reikia veikti išvien, idant galėtume tapti tuo, kas esame – reflektyviai mąstančiomis ir bendruomeniškomis būtybėmis.

Pabrėžiate kalbos reikšmę – psichologinės teorijos tokiu būdu konstruoja tikrovę. Pavyzdžiui, anosognosijos samprata, kuri reiškia negebėjimą suvokti savo psichikos ligos. Ši samprata paradoksali – jei sutinki, kad turi smegenų sutrikimą, tada turi jį, bet jei nesutinki, tada tai tikrų tikriausias požymis, kad turi sutrikimą. Ar galėtumėte išsiplėsti ties kalbos vaidmeniu psichologijos disciplinoje?

IP: Kalba yra neatsiejama nuo psichologijos praktikos, ji neša realias pasekmes. Kalba nėra tik įrankis pasauliui apibūdinti. Ji savitu būdu apibrėžia žmogiškąją patirtį ir įgalina ją konceptualizuoti. Kai psichiatras kažką diagnozuoja, ši diagnozė yra kalbos aktas, veikiantis žmogų. Iš to seka, kad pacientas gers vaistus arba gaus kitokį gydymą. Taigi, kalba yra susijusi su galia.

Visad domėjausi diskursu, kuris yra tam tikras kalbos organizavimo būdas. Svarbi diskurso ir galios jungtis – kas turi teisę kalbėti, o kas redukuojami į objektą? Pavyzdžiui, bėgantiems iš plantacijų vergams JAV psichiatrai taikė tam atskirą sąvoką – drapetomaniją. Sąvoka tiesiog reiškia vergo polinkį pabėgti. Išties keista visiškai suprantamam priespaudos atmetimui suteikti psichiatrinio sutrikimo etiketę.

Kokias pasipriešinimo galimybes atveria šiuolaikinis sociopolitinis psichologijos kontekstas?

IP: Reikia ieškoti įvairiausių pasipriešinimo būdų, o ne tiesiog nusėsti vienoje politinėje partijoje ir tikėtis geriausio. Turime įgalinti pačius žmones – darbovietėje, namuose, gydymo įstaigoje, kalėjime, bet kur. Svarbiausia yra solidarizuotis su kitomis grupėmis – socialiniais judėjimais, kurie priešinasi rasizmui, seksizmui, homofobijai ir taip toliau. Jei kovos izoliuotos ir vyksta atskirai, mes nepajudėsime iš vietos.

Jūsų knygoje Psy-Complex in Question rašote apie „naująją psichoanalizę“. Daugelis psichoanalizę supranta kaip aiškinančią žmonių kančios priežastis iš vidaus. Tad kas yra „naujoji psichoanalizė“ ir kaip ji gali būti politiškai ir socialiai sąmoninga?

IP: Daugelis pereina nuo psichologijos iki psichoanalizės ir tada tampa psichoanalizės evangelikais – kaip sakoma, nuo vilko ant meškos. Psichoanalizė kaip mainstream’inė praktika yra ne geresnė už psichiatriją, galbūt net dar prastesnė – ji verčia žmones jausti asmeninę kaltę dėl savo bėdų. Tačiau prancūzų psichoanalitiko Jacqueso Lacano darbai atkreipė dėmesį į kalbą, kaip kalba apsigyvena mumyse ir sąlygoja mąstymą.

Tai atveria sąsają su politiniais judėjimais – jeigu kalba apibrėžia mūsų tapatybę, tai keisdami kultūrines sąlygas ir būdus nusakyti pasaulį, mes keičiame save pačius. Tai įgalina mąstyti asmeninio subjektyvumo ir politinių procesų sąryšį.

Savo psichoanalitiko praktikoje Mančesteryje aš nieko nediagnozuoju. Aš tik stengiuosi žmonėms atverti erdvę kalbėtis apie savo patirtį kitokiu būdu. Jie girdi save kalbančius, kartojančius tam tikras frazes ir žodžius, gautus iš šalies. Tokiu būdu įvyksta kažkas transformatyvaus – jie gali atsiriboti nuo jiems nenaudingų sąvokų bei apibūdinimų ir steigti naują gyvenimo būdą. Bet vos tik grįžus atgal į kasdienį pasaulį, jie sutinka senąsias patologizuojančias etiketes. Vien terapija pati nieko neišspręs. Mums reikia platesnės, socialinės terapijos, kuri siekia pakeisti pasaulį ir sąlygas, kurios lemia tiek daug kančios apraiškų.

Mums reikia vystyti įvairius paramos būdus tiems, kurie šiuo metu negeba dorotis – tarkime, suteikti saugią priebėgą asmenims, kuriems yra sunku, kuriems reikia laiko pailsėti nuo šito pasaulio ir susitelkti, rasti erdvės. Viena tokių iniciatyvų, kurioje tenka dalyvauti pačiam, yra Asylum magazine. Mums rūpi prieglobsčio, priebėgos samprata. Asylum magazine nori palikti senąsias prieglaudas praeityje ir vystyti erdves, kuriose galima būti žmogumi ir ieškoti būdų, kaip iš naujo kurti ryšį su kitais.

Tekstas su autorių sutikimu parengtas pagal Madinamerica straipsnį Pshchology is not What You Think: An Interview with Critical Psychologist Ian Parker

Vertimą parengė Vytautas Mačernis ir Monika Višnevska