Iš Casa Della Pasta išmesto indų plovėjo istorija

Šiame restorane pradėjau dirbti nuo Lapkričio 13 d. Pirmiausia mane įdarbino kaip virtuvės pagalbinį, bet vėliau pasiuntė dirbti indų plovėju. Man ilgokai nesudarė sutarties, o kai sudarė, jau buvo įrašyta Lapkričio 26d. Šalia to, ją sudarė tik pusei etato, nors sakiau, kad dirbsiu pilnu. Paprašiau, kad pakeistų į pilną ir sudarytų nuo Lapkričio 13 d. Galiausiai pilną kontraką gavau tik nuo Gruodžio 10d., o dėl vėlavimo administratorė pasiteisino, kad „čia tikriausiai mūsų neprofesionalumas“. Vis dėlto, pinigus už darbą gavau tiksliai pagal realiai išdirbtas valandas.

Vedžiau dienoraštį visąlaik kol dirbau. Norėjau užfiksuoti kiekvienos dienos patyrimus iš kurių susilipdo bendras darbo vaizdas – skaudama nugara, kojos, išbrinkusios rankos ir maudžiantys rankų sanariai, nes per visą laiką mums nesugebėjo nupirkti pirštinių, pokalbiai su bosu ir vadybininkais, nedideli darbuotojų darbo laiko nuvogimai, bijojimas kalbėti prieš bosą, atimta nemokama kava ir staliukas, skirtas darbuotojams pailsėti per pertrauką, įvestos baudos už sudaužytus indus, vėliau ir už sugadintas šluotas ir dar daugiau dalykų, kurie, žinojau, būtų greitai pasimiršę. Man rūpėjo ne tik darbo teisės pažeidimai. Jie visada lieka labiau antram plane. Pirmiausia įsimena visas darbo nuobodumas ir sunkumas. Net jei už šį darbą gautum dvigubai ar trigubai daugiau, vis tiek jis būtų nuobodus, sunkus ir nužmoginantis. Tu jį pasirenki tik dėl to, kad tau reikia pinigų ir nėra kitos išeities. Iš tiesų, nėra čia jokio pasirinkimo. Renkiesi vieną iš kavinių ir žinai, kad visur bus panašu.

Galbūt “paprastesnėje” vietoje nebūtų tokio išdidaus boso. Kaip pridera bosams, manasis visada įsivaizdavo, kad mes turėtume būti laaabai laimingi dirbdami šioje vietoje. Jis tvirtai tikėjo, kad tai ne mes jam uždirbam pinigus, o jis, iš savo geros valios, mums juos duoda. Nesvarbu, kad jis iš mūsų darbo darosi pelną, nesvarbu, kad tai mes atliekam visą darbą ir be mūsų klientas negautų lėkštės makaronų. Jis įkūrė vietą (t.y. jis turėjo pinigų ją įkurti, o visą kitą atliko kiti darbuotojai) ir jis davė man šį nuostabų indų plovėjo darbą. Aš turėjau visą gyvenimą išlikti dėkingas, kad jis man „davė“ galimybę užsidirbti, o ne „mirti badu“.

Negaliu pasakyti, kad ši vieta yra kažko blogesnė už kitas, tuo labiau nesakau, kad ten maistas blogas. Visas darbas kavinėse yra sunkus, mažai apmokamas (nebent esi šefas ar administratorius), dažnai darbuotojams neišmokami atlyginimai, apie normalų viršvalandžių apmokėjimą dar negirdėjau. Tai problemos, kurias visi žino. Taip pat visi žino, kad jei kažką apie tai sakysi savo bosui, jis tave tuoj pat išmes. Visos mūsų teisės priklauso tik nuo boso malonės. Taigi, tai ne teisės, o kontrolė.

Vienintelis egzistuojantis darbuotojų protestas – grupinis išėjimas iš darbo. Tikimasi, kad taip bent jau bus atsikeršyta bosui. Tačiau tai turi mažai įtakos kompanijai, nes ir taip šiame sektoriuje egzistuoja labai didelė darbuotojų rotacija. Mano restorane kiekvieną savaitę ateidavo bent po vieną naują darbuotoją. Didžiausia dalis kavinių, restoranų, barų, remiasi į tą didelę masę tik ką baigusių mokyklą žmonių, studentų, kuriems reikia užsidirbti pinigų. Ši darbo jėga yra atpiginta, lengvai išnaudojama ir kontroliuojama. Taip yra dėl to, kad niekas rimtai nežiūri į šiuos darbus, visi tikisi, kad tai tik laikinas gyvenimo etapas. Vis dėlto, neretai šiuose darbuose užsiliekama ilgiau nei planuota, nes paprasčiausiai tų „normalių“ darbų nėra. Baigi studijas, o pasirodo, kad vis dar esi tokia pat pigi darbo jėga kaip ir be jų. Tik gal šalia to, dar ir studijų paskolą turi mokėt…

Iš tikrųjų šie darbai nėra nei nerimti, nei laikini. Tai yra tiesiog darbai kaip ir kiti. Laikantis priešingo požiūrio yra lyg pateisinamas visas išnaudojimas ir baisios darbo sąlygos. O darbdaviams tai leidžia krautis didžiulius pelnus, nesiskaityti su darbuotojais, keisti juos kaip kojines. Pagerinti šių darbo vietų sąlygas jiems reikštų atiduoti dalį pelno, ko jie niekada nenori daryti.

Jokios inspekcijos ar kitos institucijos nepagerins sąlygų šiems darbuotojams. Tai gali nutikti tik tada, kai patys žmonės ims organizuotis ir reikalauti savo teisių. Dėl to ir aš nusprendžiau ne bėgti į kitą darbovietę, o pabandyti keisti savąją. Už tai susilaukiau nemažai spaudimo, grasinimų, įžeidinėjimų ir viso kito. Tai atėmė daug nervų ir laiko. Bet, kaip sakiau, nemanau, kad egzistuoja kažkoks pasirinkimas, išskyrus tokį: ar bandyti pasipriešinti ar dirbti nuleidus galvą ir tikėtis, kad kažkada padėtis gal pasiseks ir gausi geresnį darbą.

Toliau, mano dienoraštis, kuris prasideda tą dieną, kai buvau pirmą kartą išmestas iš darbo.

Gruodžio 28, trečiadienis 17-21:30 (turėjau dirbti iki 23 val.)

Esu išmestas iš darbo. Nusprendžiau paklausti boso apie dvigubą apmokėjimą švenčių dienomis. Laukiau tinkamo momento. Kai praėjo zavalas, jis išėjo į pertrauką ir dar trumpai sugrįžo į virtuvę užsisakyti sau mėsos kepsnio. Ėjau paimti indų ir priešais kitus darbuotojus jo paklausiau:
(pokalbis vyko angliškai, versta)
– Norėjau paklausti, ar žinote, kad už darbą per šventines dienas turit mokėti dvigubai?
– Ką pasakei? – tai skambėjo ne kaip paprašymas pakartoti, o labiau “ką tu čia šakojies?”. Aš ramiai pakartojau klausimą:
– Ar žinot, kad už kiekviena darbo dieną švenčių metu, pavyzdžiui, už sausio 1-ąją, darbdavys turi mokėti dvigubai?
– Aš žinau, bet niekas negaus tokio atlygio. Ar tu nori čia dirbt?
– Bet žinot, kad tai yra teisė, o ne jūsų pasirinkimas mokėti ar ne.
– Aš tavęs klausiu, tu nori čia dirbt?
– Aš noriu, kad mokėtumėt atitinkamai pagal mūsų teises.
– Varyk namo, dabar! Tu nebedirbi čia!..
…jis pradėjo rėkti ant manęs, kad aš esu šūdų krūva, nevertas čia dirbti. Jis bandė mane išsivesti kalbėtis į galą, bet aš atsisakiau. Norėjau, kad viską girdėtų kiti darbuotojai. Jis man pasakė tučtuojau susirinkti daiktus ir varyt namo. Pasakiau, kad jei tu mane atleidi, tai turi įteikti pranešimą prieš tris dienas. Taip pat, jei tu atleidi mane šiandien, tai norėčiau, kad sumokėtum visą atlyginimą. Jis man atkirto, kad jei norės, tai nesumokės nieko. Arba sumokės 1 eurą. Sakė, kad jam nereikia tokių darbuotojų. Kad aš esu šūdas, nieko nesuprantu ir tik keliu problemas. Aš jam atsakiau, kad jis yra šūdas ir labai šykštus žmogus. Jis įsiuto.

Ramiai nusirengiau maikę, kelnes. Kokį 10 minučių ieškojau savo pirštinės, kuri pasirodo buvo įstrigusi striukės kišenėje. Visą tą laiką jis į mane spoksojo. Jam tinkčiojo gysla ant kaktos. Sakė, daugiau nesugrįžti. Pasakiau, kad ateisiu rytoj.

Gruodžio 29, ketvirtadienis pagal grafiką turėjau dirbti 11-17

Atėjau į darbą pagal grafiką, 11 valandą ryte. Bijojau, kad jei neateisiu, jie man įrašys pravaikštą. Tik įėjus iškart sutikau bosą. Jis pasakė dingt iš čia ir ateit 3 val. sutvarkyt popierių.

3 valandą bosas neišėjo iš virtuvės. Mane pasitiko restorano administratorė ir davė popierius su “darbuotojo” savanorišku išėjimu iš darbo. Nepasirašiau. Pasakiau, kad noriu kalbėtis su bosu.

Vakare kreipiausi į solidarumo tinklą. Nutarėm rytoj įteikti reikalavimus: gražinti mane į darbą, visiems darbuotojams mokėti dvigubą atlyginimą už šventines dienas kaip priklauso, gerbti darbuotojus. Tam sukūrėm facebook’o renginį. Aprašiau visą situaciją. Galiausiai buvo pakviesta apie 300 žmonių.

Gruodžio 30, penktadienis 17-23:45

12 val. paskambino administratorė. Paprašė vėl ateiti 3 val., sakė, kad galėsiu pasikalbėti su bosu. Pasiūlė išspręsti šį konfliktą gražiuoju.

12:30 į solidarumo tinklo telefoną paskambino ta pati administratorė. Jie pamatė facebook’o renginį. Paprašė jį išimti. Sakė, kad su darbuotoju kalbamasi ir konfliktas sprendžiamas. Sakė, kad viskam gali būti taikomos teisinės priemonės.

3 val. nuėjau į restoraną. Mane pasitiko bosas su šypsena. Jis uždėjo ranką ant peties ir paklausė kaip laikaus. Nuėjom į ofisą tryse, kartu buvo ir administratorė. Tokio malonaus boso aš nesitikėjau. Tikriausiai jie išsigando akcijos. Jie paneigė, kad kada nors pas juos buvo nemokėta dvigubai už šventines dienas. Aš jo klausiau, tai kaip galėjo kilti šitas konfliktas, jei ne dėl to, kad tu atsisakei mokėti dvigubai? Ar aš nesuprantu angliškai? Bosas teisinosi, kad čia tikriausiai kultūriniai skirtumai tarp mūsų, kad įvyko toks konfliktas. „Jis iš Italijos – impulsyvus ir spontaniškas, o aš, iš Lietuvos, toks ramus.“ Dėl to jam kartais tokie žmonės sukelia per daug emocijų. Gale jis pasiūlė „itališkai“ apsikabinti ir pasibučiuoti. Aš atsisakiau. Laikiausi savo pozicijos ir nesileidau per daug į kalbas. Paprašė manęs ateiti dirbti nuo 5 ir netgi pažadėjo paaukštinti pareigose iki virtuvės pagalbinio.

Dirbant tą dieną bosas buvo ypač malonus. Jis pasiūlė nueiti į pertraukėlę prieš prasidedant zavalui (to niekada nebuvo, o visada reikdavo „gražiai“ paprašyti), visiems virtuvės darbuotojams davė po kolą (anksčiau duodavo nebent aukštesniems šefams). Gale darbo pasiūlė pasiimti „palūžusią“ kabyklą, kuriai ištikrųjų reikėjo tik prisukti varžtus iš apačios. Jaučiau, kad kažkas čia negerai.

Vakare per facebook’ą parašiau keliems kolegoms. Nupasakojau istoriją dėl dvigubo apmokėjimo ir paklausiau, ar norėtų kada susiorganizuoti darbuotojų susitikimą. Jaučiau, kad dabar yra tam tinkamas momentas.

Gruodžio 31, šeštadienis 14-21:00 (1 valanda pertraukos)

Visi darbe stebėjosi, kaip aš grįžau čia dirbti po tokio konflikto su bosu. Stengiausi visiems papasakoti kaip viskas vyko ir, kad bosas prižadėjo visiems mokėti dvigubą atlyginimą. Vakare paklausiau šefės, ar norėtų iš pačio boso lūpų išgirsti patvirtinimą, kad už sausio pirmą jis mokės dvigubai? Pasirodo, jis jau jai tai pasakė. Bet pasakė tik šefams, kitiems darbuotojams kažkodėl „pritrūko“ jėgų pranešti šią žinią. Santykiai su bosu grįžo į senas vėžes, t.y., jo autoritetą ir viršenybę. Jokių pasiūlymų išeiti į pertrauką, jokių nemokamų gėrimų ar kitų dalykų.

Sausio 1, sekmadienis 12-17:00 (1 valanda pertraukos)

Šiandien visi blaivės. Klientų iki 3 val. praktiškai nebuvo, todėl ėjom kas valandą parūkyt 15 minučių. Juokiamės, kad darbo kaip niekad mažai, o už tai moka dvigubai. Bosas visus siuntė į ilgas pertraukas, kad sumažintų dirbtą laiką. Kai kas tik atėjo į darbą ir iškart buvo pasiųsti namo. Kodėl jam iš vis reikėjo atsidaryti šiandien? Aš pasakiau, kad nenoriu eiti į pertrauką, nesu pavargęs, bet vis tiek buvau išsiųstas valandai.

Manęs atėjo pakeisti vienas kolega iš Indijos. Prieš jam pradedant dirbti, išėjom trumpam pasikalbėti į lauką. Jis neatsiklausė boso ar gali išeit. Kolega norėjo sužinoti istoriją, kaip aš grįžau į darbą. Bepasakojant, staiga iššoko bosas pro duris. Jis buvo piktas ir užklausė, ką mes čia kalbam. Abu atsakėm, kad kalbamės apie naujuosius metus. Jis nepatikėjo. Persirenginėjant girdėjau kaip bosas ir italas picų kepėjas kalbasi apie mus du. Jie kalbėjos itališkai, bet supratau, kad nori mane ir kolegą kuo greičiau mesti lauk.

Naktį sužinojau, kad kai tik išėjau iš darbo, bosas pradėjo vieną po kito kviestis darbuotojus į ofisą ir tardyti, ką aš jiems sakiau, ar susiekiau asmeniškai, ar nuteikinėju prieš jį.

Virtuvės šefė mane išėmė iš bendro virtuvės darbuotojų pokalbio bei užblokavo facebook’e. Gavau iš jos žinutę, kad rytoj man laisva, nors pagal grafiką turėjau dirbti nuo 17 val.

Sausio 2, pirmadienis

Šiandien man paskambino restorano buhalterė, boso draugė, ir pakvietė 7 val. ateiti pasirašyti popierių už darbo saugą. Reikėjo pasirašyti ir ant punktų, kuriuose nurodoma, kad negalima teršti restorano vardo, visada privalu teigiamai atsiliepti apie kompaniją.
Pasiveikinau su bosu. Jis atsisuko ir vietoj pasisveikinimo „pajuokavo“ – „bu“ su pirštais pavaizdavo lyg „nušautų“ mane ir sako, – eik pas buhalterę pasirašyt. Tik vėliau supratau, ką reiškė šitas jo juokas.

Tik išėjus iš darbo, už 5 metrų brome mane pasišaukė 50-iasdešimtmetis stambus, apsiskutęs vyriškis. Jis priėjo prie manęs, pagriebė už peties, išpūtė dūmus į veidą, ir sako:

(Garso įrašas iš pokalbio)

– Nemutink vandenį
Nesupratau pirma ką jis sako:
– Vandenį?
– vandenį.
– Ką reiškia?
– Ką reiškia? Nesupranti?
– Nesupratau.
– Sakau, nemutink van-de-nį.
– Kokį vandenį?
– Kokį? Hmm… Nekaišiok pagalių į ratus.
– Kokius ratus?
– Į tuos, kuriais važiuoji. Supranti?
– Dėl ko jūs man šitą sakot? Aš jūsų nepažįstu, koks jūsų vardas?
– Nesvarbu, tu nepažįsti manęs ir dabar tau sakau.
– Kas jūs toks?
– Kas aš toks? Sužinosi jeigu dar lysi kur nereikia.
– Kur man nelysti?
– Aktyvistas, supratai, nelandžiok ten kur nereikia.
– Aš nesuprantu, aš niekur nelandžioju…
– Tu ką tik išlindai iš ten.
– Kas jūs esat iš viso?
– Tu nesigilink
– Aš išlindau iš darbo, aš ten dirbu
– Tai vat ten kur dirbi, tai ten ir nelandžiok…ten kur nereikia, supranti?
– Ką aš darau?
– Tu nesigilink, viskas.
– Aš nesuprantu, ką aš blogai darau darbe?
– Tu nesigilink, kas tau yra
– Jūs man grasinat fiziškai?
– Aš tau pasakiau.
– Tai kas bus, jeigu kaip sakot, aš mutinsiu vandenį?
– Tai reiškias primutinsi vandens
– Ir kas tada bus?
– Reiškia bus primutintas vanduo.
– Ir ką jūs dėl to man darysit. Reiškias, jūs man grasinat fiziškai…
– Tu, fizinis…
– Galit pasakyt savo vardą?…
Vyras nueidinėja nuo manęs. Aš stoviu brome ir žiūri į jį. Jis atsisuka į mane vėl:
– Tu, a girdi, pyzdink.
– Tai aš galiu čia stovėt.
– Gali?
– Nu.
– Labai trumpai.
– Kodėl, čia vieša erdvė.
– Ne, čia ne vieša erdvė.
– O kokia erdvė?
– Čia uždara erdvė. Viskas, Mynk, laisvas.

Sausio 3, antradienis

Ryte gavau žinutę iš virtuvės šefės, kad ateičiau į darbą 5 valandą. Atėjęs neradau savo maikės, tai pašaukiau bosą vardu, paklaust, kur jinai yra. Jis man atsakė, kad aš neturiu jo vadinti vardu, o „savo šefu“. Jis davė man maikę ir nurodė išvalyti galą sienos už viryklės. Dar niekada nebuvo man nurodę nuvalyti galo ir nemačiau, kad kas kitas valytų ten. Supratau kodėl. Kad patekti už viryklės, man reikėjo šliaužti per riebaluotas grindis po stalu. Tai buvo kaip „pagaidinimas“. Tik nušliaužiau už viryklės, bosas nurodė man šliaužti atgal ir ateiti į ofisą.

Atėjau į ofisą. Bosas uždarė duris. Kartu dar buvo jo draugė, buhalterė. Jie nurodė man atsisėsti ant taburetės. Be jokios įžangos, jie įsakė man parodyti savo kišenes. Aš turėjau rekorderį. Po kiek laiko ištraukiau jį. Jie žinojo, kad aš jį turiu. Bosas pareikalavo jį atiduoti. Aš nesutikau ir paklausiau, kodėl vakar ant manęs užsiundei tą banditą. Jis atsakė, kad nežino apie ką aš kalbu. Tada jis fiziškai bandė jį iš manęs ištraukti. Aš susigūžiau, rekorderį stipriai laikiau kišenėje ir po kelių sekundžių jis mane paleido. Jis tada pasakė, kad aš vogiu jų receptus, įrašinėju pokalbius su kolegom, jie žino, kad aš iš organizacijos, kad bandau sugriauti jų biznį. Tada jie man davė pasirašyti ant popieriaus, pranešančio, kad aš neatitikau jų darbuotojo standartų darbe ir esu atleidžiamas per tris dienas. Aš pasirašiau, kad nesutinku.

Jie žinojo, kad aš rašiau kitiems kolegoms ir kviečiau susitikti už darbo, pasikalbėti apie problemas. Jie parodė mano siųstas žinutes. Paklausė, kiek aš turiu pinigų. Pasakiau, kad apie 3 eurus: o aš, – sako bosas, -turiu daug pinigų. Ir galiu tave už tai pasodinti į kalėjimą. Nesupratau, už ką jis mane į kalėjimą nori pasodint. Bosas tuomet iškvietė man policiją. Nesupratau, ką jis gali ant manęs parašyti.

Pradėjau reikalauti išleisti mane iš ofiso. Jaučiausi įkalintas. Kalbant virpėjo balsas. Pasidarė šalta. Bosas stovėjo ant durų ir neleido man išeiti. Sakiau, kad noriu į tuoletą. Sakė, gali myšti į kelnes. Šaukiau vienai praeinančiai virtuvės šefei, kad padėtų man išeiti. Ji atsakė: „ne, negaliu“.

Jis bandė man įpiršti atsigerti alaus. Po to siūlė kolos. Atsisakiau abiejų. Labiausiai tuo metu norėjau išeiti iš to ofiso, nes bijojau, kad bosas bandys fiziškai atimti įrašytuvą, kuriame turėjau įsirašęs pokalbį su „vandens mutintoju“.

Po geros valandos įkalinimo ofise, pagaliau atvažiavo policija. Jie nesuprato kas čia vyksta. Bosas iškart jų pareikalavo, kad jie atimtų iš manęs įrašytuvą ir perduotų jam. Policininkai atsisakė tai padaryti, nes tai ne jų galioje. Bosas labai dėl to susinervino. Jis sakė, kad aš esu iš organizacijos, kuri organizuoja protestus. Aš pareigūnams pasakiau, kad dalyvavau protestuose prieš naują darbo kodeksą, kuriuose, beje, buvo ir policijos profsąjungos pirmininkė.Vienas policininkas išsivedė mane į mašiną, parašyti pareiškimą. Bosas paskambino savo teisininkui ir šis padiktavo, ką rašyti. Vėliau sužinojau, kad buvau apkaltintas „bandymu apsivogti“. Taipogi, kaip liudininkė buvo įrašyta virtuvės šefė.

Po pareiškimo surašymo grįžau atgal dirbti. Visas drebėjau. Dar reikėjo pradirbti 5 valandas. Parašiau draugams, kad ateitų pasitikti po darbo, nes bijojau, kad vėl užpuls koks „atsitiktinis“ vyriškis.

Bosas vieną po kito kvietėsi darbuotojus į savo ofisą. Jis vėl klausinėjo apie mane, ką aš jiems sakau, ar susisiekiau asmeniškai. Daugelis darbuotojų nežiūrėjo man į akis ir atrodė išsigandę. Vienintelis draugas su manim pasikalbėjo po policijos ir užrakinimo. Net jis sakė, kad „nereikėjo pradėti problemų“. Atsakiau, kad čia bosas pradėjo problemas, aš tik reikalavau savo teisių.”

Darbo gale, šefė pasakė, kad susirinkčiau daiktus ir daugiau nebeateičiau.

Sausio 5, ketvirtadienis

Šiandien darbe į vakarykštę panaši istorija nutiko mano kitam draugui iš Pakistano. Kartu su juo ir dar keliais kolegom mes planavom formuoti profsąjungą darbe. Buvom susitikę prieš kelias dienas apsitarti, kaip tai darysime. Sutarėm, kad stovėsime kartu, jei kuriam nors iškils problemos su bosu.

Lygiai taip pat kaip aš, jis buvo pasiųstas valyti viryklės galo. Po to jis iš karto buvo iškviestas į ofisą. Ten vėl buvo du žmonės – bosas ir kitas mūsų kolega. Bosas iškart parodė draugui įrašą, kaip mes abu kalbamės apie problemas restorane. Pokalbis vyko ne darbe, o kitoje vietoje, kur buvome susitikę. Bosas sakė, kad šį pokalbį įrašė policiją ir jie pradėję tyrimą apie mane. Kad aš esu kriminalistas, banditas ir geriau su manim nesusidėti.
Bosas buvo įsiutęs. Jis bandė pagriebtį draugą už plaukų, bet kitas kolega jį sulaikė. Tuomet jis davė baltą lapą ir nurodė ant jo pasirašyti, kad prieš tai dieną jis atėjo padirbti lauke. Jis tai nurodė daryti tam, kad galėtų apsigynti nuo darbo inspekcijos, jei ji ateitų patikrinti. O šis draugas ir keli kiti žmonės, kaip anksčiau minėjau, ten neturi kontraktų. Vienas iš mūsų siekių buvo išsireikalauti normalių kontraktų darbuotojams. Mano draugui jis neišmokėjo atlyginimo. Pasakė, kad ateitų pasiimti jo su „savo chebra“.

Kai sužinojau šią istoriją, nesupratau, iš kur jis galėjo gauti įrašą. Paskui išaiškėjo, kad vienas iš kolegų, kuris taip pat tarėsi dėl profsąjungos suformavimo, buvo iš tikrųjų boso pasiųstas „šnipas“. Jis nuo pat pradžių viską raportavo bosui, o tai jam leido tiksliai žinoti, kokie mūsų planai.

Sausio 13d., penktadienis

Ryte paskambino iš policijos ir pakvietė ateiti pasiaiškint situaciją dėl mano pareiškimo. Ėjau link policijos Kęstučio gatve, staiga, pakeliu galvą, ir pamatau, kad priešais mane ateina bosas ir restorano buhalterė. Nespėjau sugalvot ką daryt, o jis praeidamas „atjungė“ mane iš alkūnės. Tikriausiai takas buvo per siauras…

Ši istorija tęsiasi jau viešai. Tą pačią Sausio 13 dieną 25 žmonės iš solidarumo tinklo įteikė reikalavimus gražinti mane ir kolegą į darbą, išmokėti jam priklausantį atlyginimą (kurio jis vis dar negavo, o darbdavys neigia, kad jis iš viso ten dirbo), tinkamai mokėti už viršvalandžius, šventines dienas, iš anksto pranešti apie grafiką ir t.t. Šios teisės priklauso ne tik mums dviems, bet ir visiems kitiems darbuotojams.

Nemanau, kad viršuje nupasakoti nuotykiai yra išskirtiniai. Mano tikslas nebuvo pažeminti šio restorano kaip išskirtinai blogo ar suteršti jo vardą. Šio konflikto taip pat nelaikau asmeniniu tarp manęs ir boso. Aš siekiau susiorganizuoti su kitais kolegom, kad užsitikrintume saugumą, savo teises, pagarbą. Iš dalies to padaryti nepavyko, bet tai nereiškia, kad nereikia bandyti.

Darbas yra išnaudojimas. Tai žino bosai, tai supranta ar jaučia ir daugelis darbuotojų. Kad šis išnaudojimas vyktų sklandžiai, viršininkas turi kontroliuoti savo darbuotojus. Kontrolė susideda iš sekimo, pažeminimo, gąsdinimo, grasinimo, tyčiojimosi, arba vienu žodžiu – smurto. Mano konfliktas su darbdaviu tik paryškino šį smurtą, kuris visada egzistuoja darbe. Tai nebūtinai turi vykti kasdieną, bet egzistuoja kaip galimybė, jei bus nusižengta viršininko taisyklėms.
Kiek kalbėdavomės apie darbą su kolegom, tiek visi skųsdavomės kaip yra blogai. Tačiau baimė būti išmestam ar būti pažemintam buvo stipresnė, nei pasiryžimas imtis tam tikrų veiksmų.

Darbuotojų galėjimas reikalauti savo teisių iš darbdavio yra ne tik materialus laimėjimas, kaip algos pakėlimas. Lygiai tiek pat svarbus yra pojūtis, kad turi galią reikalauti t.y., kad nebesi daiktas, vadinamas „darbo jėga“, už kurį sumokėjus atitinkamą sumą pinigų galima elgtis kaip norima. Organizavimasis darbovietėje leidžia pasijusti žmogumi, kad ir kaip tai banaliai skambėtų. Manau, kad tai yra kiekvieno teisė, netgi jei esi tik indų plovėjas.