„Kaip gerasis Benkunskas mums pusvalanduką grąžino“, arba apie Vilniaus viešojo transporto kainas plačiąja prasme

Apie sąmokslo teorijas

Aš labai nemėgstu sąmokslo teorijų. Ir net ne todėl, kad jos visąlaik būtų neteisingos, nes kartais paaiškėja, kad sąmokslas iš tikrųjų buvo. Va čia va Reddito vartotojai aptaria tas teorijas, kurioms taip ir nutiko. Įskaitant ančiasnapį ir neegzistuojančius masinio naikinimo ginklus Irake. Aišku, čia Redditas, ne Encyclopedia Britannica, tai, žinot, irgi skaitykit su grūdeliu druskos.

Aš jų nemėgstu todėl, kad jos, mano galva, supaprastina tą realybės dalį, kuri yra sudėtinga, ir komplikuoja tą, kuri yra gana paprasta.

Toji komplikacija – tai ta kamštinė lenta su raudonais siūlais, kurią rodo filmuose. Nes dažniausiai tiesiog nebūna tokio didelio ir tobulo plano, kaip vaizduoja dažnas sąmokslo teoretikas. Žmonės, net ir labai galingi ar įtakingi, dažniau elgiasi „iš eigos“, iš inercijos, reaguodami į susiklosčiusią situaciją, taikydamiesi prie aplinkybių, arba ir apskritai neracionaliai, o ne pagal iš anksto sudėliotą puikų planą, kurio visi uoliai laikosi. Iš šitos dalies gražiai juokiasi mano mylimi Mitchell & Webb.

O supaprastina sąmokslo teorijos tą sudėtingą realybės dalį, kad labai daug kas šitame pasaulyje nutinka kontingentiškai, t. y., nei perdėm suplanuotai, nei perdėm atsitiktinai, ir priklauso nuo tūkstančių ir milijonų visokiausių sąlygų, kurioms mes ir turim įtakos, ir neturim, ir apskritai visaip ten būna. Kitaip tariant, priežastis ir pasekmė nėra tokios paprastos, kad jas galėtum suvaldyti sąmokslu – kad ir koks galingas, turtingas ir įtakingas būtum.

Štai pavyzdys apie kontingentiškumą, kurį neseniai perskaičiau naujoje Johno Greeno knygoje Everything Is Tuberculosis (Viskas yra tuberkuliozė). Ar žinote, kad tuberkuliozė turėjo šiokios tokios įtakos Pirmojo pasaulinio karo pradžiai? Gavrilo Principas bei pora jo kolegų, dalyvavusių pasikėsinime į Austrijos erchercogą Pranciškų Ferdinandą, sirgo tuberkulioze. Gyvenimas su džiova ir taip nebuvo labai mielas, o ir šansai mirti nuo jos buvo nemaži, tad labai gali būti, kad tai buvo viena priežasčių rinktis kitokią, šlovingesnę (bent jau jaunose Bosnijos serbų galvose) mirtį.

O kas man dar labiau nepatinka sąmokslo teorijose – kad jomis įtikėję žmonės dažniausiai elgiasi prieš savo interesus. Visai suprantamą ir dažnai teisėtą pyktį dėl galingųjų elgsenos sąmokslo teorijos nukreipia taip, kad arba a) iš jo telieka piššš, arba b) nuo jo nukenčia patys sąmokslo teoretikai, arba c) jis dar labiau pasitarnauja galingųjų galiai didinti, arba d) nuo jo nukenčia visiškai su niekuo nesusiję žmonės. Arba, e) visi variantai kažkiek tinka, ir atsiveria visa Pandoros skrynia.

Kodėl aš čia visa tai pasakoju? Iš dalies todėl, kad gera tema, kada nors norėsiu ir dar plačiau apie ją išsiplėst. Po to, kai pabaigsiu žiūrėt naujausią trijų valandų Contrapoints video, kuriame ji tikriausiai pasako viską, ką esu kada pagalvojęs šita tema, ir dar daugiau.

Bet labiausiai – todėl, kad rašysiu šiandien apie visą Vilniaus viešojo transporto bilietų branginimo procesą, kurį atidžiai stebiu ir kuriam su kolegomis, draugais ir bendražygiais visai aktyviai priešinamės. Rašysiu su tokiais žodžiais kaip „viešieji ryšiai“, „politinės technologijos“ ir t. t. ir pan.

Tai, viena, ir pačiam kažkiek neramu, kad nejučia nuklysiu kur nors į sąmokslo teorijų plynes – jei taip pasirodys, būtinai mane perspėkit.

O antra, nu tik skaitydami nepamanykit, kad viešieji ryšiai ar politinės technologijos yra tokie dalykai, kurie visuomet labai atidžiai pergalvojami ir uoliai vykdomi. Kaip ir rašiau, daug kas daroma tiesiog reaguojant į aplinkybes, sprendžiant krizes, pamačius galimybę, o kartais – apskritai iš kvailumo ar gyvenimo filosofijos, kurią gerai apibūdina posakis „ai px, sueis“.

Žodžiu, nepamirškim Okamo ir Hanlono skustuvų: negausinkime galimybių ten, kur jų nereikia gausinti, ir to, ką galima paaiškinti durnumu, neaiškinkime pikta valia. Ir nemanykim, kad kažkur susirenka kažkokia galingųjų ložė ir nutaria, kiek dabar tas bilietukas kainuos.

Apie viešojo kainą ir jos „priežastis“

Nu gerai, atrodo, šiandien jau pagaliau priimtas sprendimas Vilniaus savivaldybės taryboje dėl (tikriausiai) galutinių viešojo transporto kainų Vilniuje, čia trumpai ir su bulletpointais:

• populiariausias 30 minučių bilietas kainuos 1 eurą (dabar 65 centai)
• nepopuliarus 60 minučių bilietas kainuos 1,25 euro (dabar 90 centų)
• mėnesinis – 38 eurai (dabar 29)
• trijų mėnesių bilietas – 110 eurų (dabar 81)
• metinis bilietas – 342 eurai (dabar 310)

Čia, kaip jau įprasta, įdedu balsavusiųjų vardus ir pavardes, kad visi prisimintume.

Na, palyginti su tuo, kas buvo žadama sausį, tai kaip ir reiktų atsidusti: pakelta ne tiek, kiek iš pradžių žadėta. O žadėta nevaikiškai: vienkartinių bilietų kainas dvigubinti, mėnesinio – kelti pusantro karto.

Bet kažkaip man neatsidūsta, nes, pirma, tai labai gali būti, kad niekad taip ir neplanuota drastiškai kelti šitų kainų. Jei JUDU klerkės, Benkunskas ir jo benkunskiukai turi nors kiek pilkosios masės, tai turėjo iš anksto pasiskaičiuoti, kad pirma išgąsdins tokiomis ir tokiomis va kainomis, o galiausiai, po planuoto pasipiktinimo, liks nu va maždaug tiek. Tiek ir pakelsim.

Čia, aišku, su sąlyga, kad tos pilkosios masės ten yra.

O antra, tai aš vis dar nesuprantu: kodėl apskritai šitos viešosios paslaugos kainas reikėjo kelti? Nė vienas konservatorių ar JUDU argumentas man nepasirodė rimtas, visi atrodė tarsi sumesti piarščikų minčių lietaus sesijoje.

„Geroji praktika“, kad savivaldybė dengia apie 70 proc. viešojo transporto kaštų? Nu visiškas bereikšmis burtažodis, tuščias signifikantas – net nelabai buvo paaiškinta, kuo ta praktika tokia gera.

„Nes nekeltos kainos nuo 2013 m.“? Visiškas absurdas: tai, kad kainos nebuvo keltos, nereiškia, kad jas reikia kelti. Nei savivaldybė, nei viešasis transportas nėra verslas, kuris turėtų būti „konkurencingas“ – apskritai, keldama viešųjų paslaugų kainas, valdžia kaip tik prisideda prie infliacijos ir tik dar ją paspartina.

„Bus plečiamas tinklas, atnaujinamas parkas“? Na taip, bet tai būtų daroma šiaip ar taip, tai suplanuota dar 2019 m. parengtuose planuose, o jei staiga apsidairėte, kad tam nėra lėšų, kuo dėl jūsų prasto planavimo kalti miestiečiai? Be to, kaip pinigų nėra, kai Vilniaus biudžetas šiemet rekordinis, pusantro milijardo, ir iš jo galima milijoną skirti viešųjų ryšių bei reklamos agentūroms, keturis milijonus – festivaliui „Žalias kaip Vilnius“, ir dar visokiausių smulkių žalių išlaidėlių irgi bus (žr. paveiksliuką).

Žodžiu, jeigu savivaldybė 1,5 mlrd. biudžete neranda 15 milijonų viešajam transportui, tai jai tikrai nereikia nei kelti bilietėlių kainos, nei uždaryti kurios nors poliklinikos. Tiesiog, na, reiktų nelaistyti viešųjų pinigų „žaliems“ projektams ir paskirti juos žaliems projektams.

Na ir galiausiai, it kontrolinis šūvis, visad buvo mums, nesusipratėliams, kartojama: taigi nenori vilniečiai pigaus transporto, nori patogesnio, dažniau važiuojančio, prestižiškesnio. Va, pažiūrėkit, apklausos!

Tai, visų pirma, JUDU apklausos jau po truputį tampa legendinėmis ir gerai atspindi tą seną posakį, kad yra melas, yra šlykštus melas ir yra statistika. Čia va, pvz., galite rasti apklausos rezultatus, pasak kurių, Vilniaus viešajame transportai pensininkai sudaro vos 3% keleivių! O 55% keleivių save įvardino… darbininkais!

O šitame puikiame Jurgos Bakaitės straipsnyje galite matyti kitą neatitikimą tarp JUDU statistikos ir miestiečių kasdienybės: nors 88% Vilniuje nuperkamų vienkartinių bilietų – 30 minučių, JUDU duomenimis, 66,32% vilniečių dažniausiai vienu kartu važiuoja ilgiau nei 30 minučių. Taip išeitų, kad didžioji dalis, ar bent nemažai vilniečių, keliaujančių viešuoju transportu – ne tik darbininkai, bet dar ir tokie įgudę zuikiai! Ir jau tik pamatė landą, kur galima apsukt keleivių kontrolę, ir jau kad lenda per ją, tai lenda – važinėja nuo pat Gariūnų iki pat Saulėtekio, o bilietėlį žymi pigiausią!

Žodžiu, pasitikėti JUDU statistika neverta. O jei ji ir tikra, tai galime daugmaž įsivaizduoti: kai Vilniaus viešasis transportas nebrangus, žmogus, paklaustas, kas jam svarbiausia transporte, atsakys – patogumas, dažnumas, švara ir t. t. ir pan. Jei jis būtų (dabar, deja, atrodo, kad kažkada ir bus) triskart brangesnis, ar tikrai tas žmogus atsakytų taip pat? Ar buvo užduotas nors vienoje JUDU apklausoje, nors kartą, aiškus klausimas apie kainos kėlimą? Pvz., „Jei viešojo transporto bilietai pabrangtų du kartus, ar ir toliau juo naudotumėtės? Ar tai paskatintų jus iš automobilio persėsti į troleibusą?“

Apie technokratiją ir privatizaciją

Dar prisimenat, ką pradžioje rašiau apie sąmokslo teorijas? Tai štai, atėjo metas paspekuliuoti: o kokia dar galėtų būti Vilniaus savivaldybės, JUDU, konservatorių ir paties Benkunsko motyvacija kelti viešojo transporto bilietų kainas?

Pradėsiu nuo paties paprasčiausio, ir geriausiai Okamo ir Hanlono skustuvus praeinančio varianto: tiesiog taip technokratinė sąmonė reikalauja. Nei Benkunskas, nei tuo labiau SĮ „Susisiekimo paslaugos“ vadovybė nemato miesto viešojo transporto ir jo kainos kaip politinio dalyko, jiems jį puikiai nusako excelio lentelė. Iki 2025-ųjų buvo parengti planai ir biudžetai, atėjo metas juos peržiūrėti, peržiūrėjus pamatyta, kad aha, brangsta viskas, reikia branginti bilietus, nes tada į stulpelius ir eilutes viskas normaliai susidės. Žmonės gal ir bus nepatenkinti, bet, nu, reikia „nebūti populistais“ ir „priimti nepopuliarius sprendimus“. Kaip kažkada rašiau, centro dešiniesiems Lietuvoje nuo paskutinės frazės ima širdis smarkiau plakti ir akys sublizga. Kai priimi nepopuliarius sprendimus, tai tarnauji Tėvynei ir užsiimi kilnia veikla. Jei priimi populiarius sprendimus, tai tu šiaudadūšis minios vergas.

Ko šitas variantas nepaaiškina – tai kodėl taip staiga ir kodėl taip drastiškai prisireikė tas kainas kelti, rizikuojant net aukščiausiomis JUDU galvomis ir konservatorių ateitimi Vilniaus savivaldybėje?

Mano versija – todėl, kad atėjo maksimalių išbandymų metas. Vilniaus savivaldybė kovo viduryje paskelbė maždaug milijardo eurų vertės konkursą viešojo transporto įrangai ir paslaugoms. Visi šie pinigai atiteks privačioms įmonėms, Benkunskas sako, kad yra ir užsienio investuotojų susidomėjusių. O ko privačiam verslui reikia tokioje pusiau valdiškoje sistemoje? Reikia lanksčios kainodaros – kad, jei prisireiktų, kaip sakoma, „privatizuoti pelnus ir nacionalizuoti nuostolius“, būtų galima bilietų kainas ir vėl pakelti.

Kas verslui nepatrauklu – tai vartotojai, įpratę savo paslaugą gauti pigiai ar beveik nemokamai, kurie dar ir turi nemažai galios įtakoti politikus, kad ta paslauga jiems nebrangtų. Kitaip tariant, negalima pasitikėti vilniečiu, pratusiu už 65 centus važinėtis. Todėl savivaldybė iš savo pusės turi atlikti namų darbus: pravesti „šoko doktriną“ ir pripratinti miestiečius, kurie dabar jau „vartotojai“, prie nuolat kylančių viešojo transporto kainų. Po pirmojo 30–100% šoko laipsniškas kainų „peržiūrėjimas“ po 5 ar po 10 procentų jas vis pakeliant atrodys tiesiog gėlytės.

Ar reikia privatizuoti Vilniaus viešąjį transportą – čia kitas klausimas. Neva ES taip liepia (šiaip ne, neliepia), neva SĮ „Vilniaus viešasis transportas“ pati su tokiais mastais nesusitvarkytų (šiaip gautų milijardą ir susitvarkytų), bet va, reikia, kad 50% maršrutų aptarnautų privatininkai. Kad privatizuotos viešojo transporto paslaugos visame pasaulyje feilina ir visi nuo jų spjaudosi, čia nelabai svarbu.

Žvelgiu į Benkunsko retoriką ir, pvz., susižavėjimą visuotinai diskredituota „išdaužto lango teorija“, man primena seną gerą tečerinį-reiganinį dešinįjį neoliberalą. Todėl nebūtina ieškoti, kaip čia jam asmeniškai bus šita privatizacija naudinga. Gal bus, o gal ir nebus, bet aš esu tikras, kad giliai širdyje jis tiki jos prasme ir nauda visuomenei. To tikėjimo pasekmes, kaip ir sakiau, verslas pajus kaip privatizuotą pelną, o mes – kaip nacionalizuotus nuostolius.

Apie politines technologijas, arba kaip gerasis Benkunskas mums 30 minučių bilietą grąžino

Ilgai užsitęsė šita bilietėlių epopėja, ir, tiesą pasakius, tiems, kas jos specialiai nesekė, jau turėjo ir akyse suraibuliuoti, ir galvoje suūžti. Ir žadėjo JUDU, kad kainas dvigubai kels, ir Neryje laivai ims kursuoti, ir protestai bent trys buvo, ir opozicija visaip priešinosi, ir Jekaterina-Margarita iš JUDU į protestus ėjo, ir panaikino 30 minučių bilietą, ir tada jį grąžino… Velnias koją nusilaužtų.

Ir štai jums pirmoji politinė technologija visuomenės nuomonei suvaldyti: užtvindymas informacija. Galiausiai bet koks normalus žmogus, susipainiojęs visame šitame „šitas sakė teip, o anas sakė šiteip, o trečias dabar darys va teip“, tiesiog numos ranka ir sakys: ai, kelkit jūs ten nors ir trigubai, aš jau kaip nors prisitaikysiu, kad tik nereiktų į šitą maklę nagų kišti. Nu, kyla kainos, negerai, bet tai o kas šiais laikais pinga, visur vagys, nieko čia gero nebus, ai pavargau, einu „Moterys meluoja geriau“ pažiūrėsiu.

Negaliu ir pasakyti, kad to buvo labai sąmoningai siekta – bent jau tikėčiausi, kad nebuvo. Tiesiog taip, atrodo, pastaruoju metu yra, tokia susiklostė pasaulyje ir Lietuvoje, žiniasklaidoje, politikoje ir informaciniame lauke situacija, kad labai lengva jį užtvindyti. Ir tuo daug kas naudojasi – kad ir tas pats Trumpas su savo tarifais, kurie neva tai bus, neva tai nebus, neva tai ajajai pasaulio pabaiga, neva tai nieko čia tokio… Nesakau, kad čia labai tiksli analogija. Bet ir nesakau, kad nėra visai paralelės – triukšmas demokratijai tikrai nepadeda.

Bet pats didžiausias WTF ir tyčinė ar netyčinė politinė technologija buvo istorija su 30 minučių bilietėliu. Apie ją jau užsiminiau, bet dar priminsiu: kovo 5 d. Vilniaus savivaldybės taryba nubalsavo ir nutarė, kad bilietų kainos kils, o 30 minučių bilieto visai neliks, liks tik 60 minučių, ir kainuos jis 1,25 euro. JUDU, Benkunskas ir konservatoriai visi kaip susitarę aiškino, kad ir gerai, ir nereikia jo: žmonės piktnaudžiauja, administruot nepatogu, painiavą kelia. Visi pasipiktino, kad kas čia per nesąmonė, savivaldybės administracija toliau tvirtino, kad nebus grąžintas šitas bilietas.

O tada atėjo Benkunskas ir tarė: žinokit, bus paliktas tas bilietas! Ir bilietas liko.

Bet čia kyla visai pagrįstas klausimas: jei nesiūlyti naikinti populiariausio bilieto kainuoja lygiai nulį eurų ir nulį nulį centų, kam reikėjo taip daryti? Aš čia turiu dvi versijas. Viena – grįsta paprastu nuoširdžiu durnumu ir bandymu prisitaikyti prie situacijos. Antra – kiek piktesnė ir sąmoksliškesnė.

Taigi, ta pirmoji: palikti tik vieną vienkartinio bilieto rūšį Vilniuje nėra nauja idėja. Esu apie ją girdėjęs ir iš buvusių SĮ „Susisiekimo paslaugos“ valdybos narių, ir iš šiaip miesto transportu besidominčių vilniečių. Idėja nėra bloga. Iš tikrųjų painiavos su tom skirtingom trukmėm esama, ir painiojasi visi: tiek vietiniai keleiviai, tiek miesto svečiai, tiek kontrolieriai, tiek vairuotojai, tiek buhalteriai. Mokėti už vieną pravažiavimą, sakykim, su galimybe per pusvalandį persėsti į kitą transporto priemonę nemokamai, iš tikrųjų būtų logiška ir patogu.

Ir tada genijai iš JUDU ir savivaldybės sugalvojo: ko gi nenutrenkus trijų paspirtukų vienu troleibusu? Įgyvendinsim seną idėją palikti tik vieną bilietą, pakelsim kainas ir dar pasirodysim, kad neva švelniai jas keliam – vos 35 centais, nuo 90 centų iki 1,25 euro. Ir panaikino 30 minučių bilietą.

Grįžtamasis ryšys buvo toks nekoks, kad visiems plaukai piestu pasistojo. JUDU vadovė, viešųjų ryšių skyrius ir apskritai prekės ženklas staiga dingo iš viešosios komunikacijos šita tema. Gali būti, kad mauras, padaręs savo darbą, tiesiog išėjo ilsėtis. Bet panašiau, kad tiesiog po tokių puikių idėjų buvo pasiūlyta pasėdėti kur nors kamputyje kurį laiką ir duoti Bužinskui ir Benkunskui tvarkytis su situacija. Gal net „krizės vadybą“ viešųjų ryšių specialistai atliko.

Antroji versija tamsesnė. Ką daryti, kai pakeli kainas ir žmonės nepatenkinti? Galima, pvz., sukurti netikrą „problemą“, kurią, kiek palaukęs, pats ir „išspręsi“, ir taip nukreipti dėmesį. Visi kalbės ne apie pakeltas kainas, o apie neįtikėtinai durną sprendimą panaikinti populiariausią bilietą. Ir, kai pagaliau atšauksi šitą nesąmonę, o Maloningasai Mere, visi reaguos nebe pykčiu, o atsidūsėjimu, ir sakys visi: „Nu va, matai, ne visi dar ten savivaldybėje išprotėję, arba bent jau ne iki galo.“ Ir su tokia emocija visi ir prisimins šitą istoriją: kaip buvo kažką durno nutarę, bet paskui neišpildė. Ir klaus LRT vilniečių: „Ar džiaugiatės?“

Labiausiai juokina ir siutina čia Benkunsko kaip gelbėtojo figūra – matyt, čia tie piarščikai, už milijoną pasamdyti, bus padirbėję. Jis gi „grąžina 30 minučių bilietus“ – o palaukit, grąžina iš kur? Kas juos iš mūsų atėmė, ar ne patsai? Jis gi sako, kad per skubiai norėjo keisti vilniečių „įprotį“, per ilgą laiką susiformavusį, kad yra dviejų trukmių bilietai. Seniuuukai, žinok, jei vienkartinis bilietas ir toliau kainuotų 65 centus, tai taip px visiems būtų tas „įprotis“, kad tu net neįsivaizduoji. Va tie 65 centai – tai ir yra gerasis vilniečių įprotis, kurį tu apsiėmei keisti.

Jis gi sako, kad „gera pamoka“, kaip reikia „įsiklausyti į vilniečių nuomonę“. Kad tavo klausymas, Valdukai, labai selektyvus. Nu visi gi turim tokį draugą ar giminaitį, kuris girdi tik tai, ką nori girdėt. Kai tau rėkėm apie kainas – kažkaip neįsiklausei. Kai atėjo proga pavaidinti Jėzų Kristų – iškart ausytės išsitempė.

Tai kas daryt?

Nu ką – G1PS Vilniaus skyrius kartu su „Fridays for Future Lietuva“ ir „Extinction Rebellion Lietuva“ organizavo tris protestus, vieną po kito, juose dalyvavo po kelis šimtus žmonių ir visokiausių organizacijų atstovai, nuo „Bočių“ iki Kairiųjų Aljanso ir Žaliųjų partijos. Paleidom peticiją, kurią pasirašė jau 15 tūkstančių žmonių. Naujausiomis naujienomis, Seimo Peticijų komisija peticiją pripažino ir perdavė svarstyti Seimui. Kalbėjom su visokio plauko žurnalistais, rašėm laiškus ir komentarus savivaldybės tarybos nariams, viešinom JUDU vadovybės darbelius, rėkėm, šaukėm ir būgnijom.

Man norėtųsi tikėti, kad mažiau kylančios Vilniaus viešojo transporto bilietų kainos bent iš dalies yra šių pastangų rezultatas. Kita vertus, galimas ir ciniškasis variantas – kad pasipriešinimas buvo, kaip jau sakiau, iš anksto „įskaičiuotas į sąskaitą“. Trečia vertus, kas galėtų paneigti (o dievai, jau ir aš pavartojau šitą frazę!), kad be organizuoto pasipriešinimo valdantieji būtų ne tik išpildę, bet ir viršiję šitą savo penkmečio planą.

Kas daryt toliau? Na, dar yra vienas variantas – tai kreiptis į aukštesnę ministeriją, kaip ir rašome peticijoje. Pvz., Seimas ir/ar Vyriausybė galėtų nustatyti maksimalią viešojo transporto bilieto kainą Lietuvoje. Kita Vilniaus valdžia taip pat gali atšaukti tokius nutarimus ir vėl atpiginti viešąjį transportą, bet tai menkokai tikėtina. Ir tai labiausiai liūdina: pakeltos viešųjų paslaugų kainos labai retai grįžta į buvusį lygį. Žmonės, kaip tie kariami šunys, pripranta.

O šiaip – pirmiausia ir svarbiausia yra nepasiduoti politinėms technologijoms ir viešiesiems ryšiams, bet kartu neįpulti ir į sąmokslo teorijų žabangas. Sudėtingas uždavinys, žinau. Mane asmeniškai labai siutina propaganda ir viešieji ryšiai, kai jaučiu, kad kažkas mane laiko durnium. Šiuo atveju visą Vilnių JUDU, Benkunskas, konservatoriai ir laisviečiai laiko durniais.

Siūlau nepalikti šito su atsidūsėjimu ir nepamiršti, kad nesame (bent jau ant tiek) durniai, ir kad pykstame. Iki 2027-ųjų pavasario gal užteks atminties gebėjimų? Bent tiek, kad daugiau nenubalsuotume į valdžią partijų, kurių programinis punktas yra kelti viešųjų paslaugų kainas? Na tiesiog, neatleisti šito Benkunskui, TS-LKD ir Laisvės partijai? Nes ateinantys savivaldybių tarybų rinkimai šia prasme bus esminiai: jei šitiems veikėjams pavyks išlikti valdžioje, jie galės suprasti, kad jiems tokie „nepopuliarūs sprendimai“ nekenkia. Ir galės jų priimti daug daugiau ir drąsiau.