Darbo prekybos centre „IKI“ istorijoje dramos nebus. Nebus ir skambių grasinimų, neišmokėtų atlyginimų ar tiesioginio smurto. Tačiau tai bus pavyzdys nuolatinio, nepastebimo ir plačiai paplitusio išnaudojimo, kurį dauguma darbuotojų priima kaip normą, integralią darbo dalį.
Pirmasis žingsnis – įsidarbinimo procedūra – praėjo sklandžiai. Prekybos centre trūko darbuotojų, iš keleto siūlomų variantų pasirinkau mėsininko. Vienintelė informacija, kurią man suteikė – darbo laikas mokomuoju laikotarpiu nuo šešių ryto iki antros po pietų, pasibaigus bandomajam laikotarpiui darbas prasidės šeštą ryte, o baigsis šeštą vakare. Taip pat buvo pažadėta pasibaigus mokomajam laikotarpiui pakelti atlyginimą. Pokalbio pabaigoje nuskambėjo keistokas parduotuvės vadovės „leidimas“ pasilikti po darbo kiek tik nori savo įgūdžių tobulinimui, neformaliam ir neapmokamam. Labai greitai šie žodžiai įgavo daug konkretesnę formą.
Prasidėjus mokomajam laikotarpiui paaiškėjo, kad darbo krūviai yra paprasčiausiai per dideli – visi be išimties mėsos skyriuje dirbę darbuotojai norėdami atlikti užduotis laiku nesilaikydavo nustatytų technologinių ir higienos reikalavimų. Visi pažeidimai buvo tiesiog ignoruojami. Niekam nerūpėjo, kad negalima skirtingų gyvūnų mėsos laikyti kartu ar laikytis receptūros. Tiesa, veterinarinės patikros metu rasti pažeidimai, dėl kurių mėsos skyrius turėtų būti uždarytas, niekuomet neatsirasdavo oficialiose ataskaitose. Problemos buvo išsprendžiamos už uždarų durų. Neturint patirties ir vos pradėjus dirbti norėdamas įvykdyti keliamus aukštus reikalavimus turėdavau pasilikti pasibaigus darbo valandoms. Šis laikas (maždaug dvi valandos kiekvieną dieną) nebuvo oficialiai įformintas ar apmokamas. Parduotuvės viršininkė rinkdavosi vienintelį kelią – ignoruoti visus nusižengimus.
Labai greitai paaiškėjo, jog parduotuvės vadovė tiesiogiai nesikiša į skyrių veiklą, taip atsikratydama atsakomybės – visi neteisėti nurodymai buvo pranešami arba mokančiojo darbuotojo tiesiogiai arba kaip nerašytos taisyklės, kurios oficialiai neegzistuoja. Nurodantysis darbuotojas negalėdavo paaiškinti jų kilmės, jos tiesiog buvo kaip amžinai galiojantys, nekvestionuojami įstatymai. Labai greitai teko susipažinti su viena iš tokių nerašytų taisyklių – mėnesio gale vykstančiu prekių perskaičiavimu. Kiekvieno mėnesio pabaigoje, pasibaigus darbuotojų darbo laikui, reikėdavo apie dvi valandas kažkur palaukti, tuomet grįžti į mėsos skyrių ir suskaičiuoti prekes. Vadovė tuo metu jau būdavo palikusi parduotuvę, tos kelios valandos praleistos dirbant tiesiog neegzistavo.
Viršvalandžiai nebuvo skaičiuojami ir nurinkinėjant prekes nuo prekystalio. Kadangi prekės turi likti išdėliotos ant prekystalio iki parduotuvės darbo pabaigos, kuri sutampa su mėsos skyriaus darbuotojų darbo pabaiga, nelikdavo kitos išeities kaip pasilikti pasibaigus darbo laikui. Kartą nurinkus prekes pusvalandžiu anksčiau tai pastebėjo vyresnysis prekybos tinklo tikrintojas. Bandymas sutrumpinti savo neapmokamus viršvalandžius kitą dieną sulaukė savo pasekmių – buvo atleista pamainos viršininkė, grasinama atleisti ir kitus darbuotojus, bet dėl darbo jėgos stygiaus grasinimai liko neįgyvendinti. Teko rašyti pasiaiškinimus ir klausytis žeminančio rėkimo, kuris persekiodavo nuolatos. Žinoma nuolatiniai pamainos vadovės ir parduotuvės vadovės priekaištai niekuomet nevirsdavo oficialiomis nuobaudomis, kadangi patys pažeidimai negalėdavo būti fiksuojami. Parduotuvės darbas buvo paremtas išnaudojimu, melu ir korupcija.
Pasibaigus mokomajam laikotarpiui žadėto atlyginimo pakėlimo nebuvo. Pasiteiravus kodėl nevykdo savo pažadų, parduotuvės vadovė atkirto, jog turiu spėti viską atlikti laiku, kad nesu pakankamai našus. Paaiškinimų apie neadekvatų darbo krūvį ir standartų nesilaikymą ji nenorėjo klausytis. Tiesa, atlyginimo pakėlimą pavyko išsikovoti, deja, nemaža kaina. Susirgus kolegai ir nebelikus kam dirbti mėsinėje vadovė nenorom sutiko tęsėti savo pažadą. Tiesa, kolegos liga mano darbo laiką bandomuoju laikotarpiu prailgino iki šešių vakaro t.y. pilnos darbo dienos. Kadangi stigo patirties ir įgūdžių, norint įvykdyti užduotis tekdavo pasilikti iki aštuonių ir dar ilgiau. Visas papildomas laikas nebuvo oficialiai įformintas, už jį mokama nebuvo. Dirbau daugiau negu pilnu etatu, nors oficialiai buvau mokinys. Darbo laikas staiga šoktelėjo nuo šešių iki keturiolikos valandų. Kartą susirgęs pats ir turėdamas nedarbingumo pažymą savaitei, po trijų dienų sulaukiau skambučio iš parduotuvės administracijos. Trūksta darbuotojų ir privalau atvykti į darbą. Vadovė tikino, jog tai neeilinė situacija ir nuo manęs priklauso labai daug. Buvo pažadėta už šią „paslaugą“ mokėti papildomai. Dar vienas pažadas kuris taip ir liko neįgyvendintas. Apgailėtinos melagystės ir sukčiavimai lydėjo visą darbo laikotarpį.
Dėmesio verta ir kolegos kroviko istorija. Jaunam vaikinui, atvykusiam iš mažesnio miestelio, sunkiai sekėsi adaptuotis naujoje darbo vietoje ir kokybiškai atlikti jam pavedamas užduotis. Tai buvo jo pirmasis savarankiškas darbas baigus profesinio rengimo mokyklą. Pajutusi, jog vaikinas yra pasimetęs ir menkai orientuojasi naujame darbe, parduotuvės vadovė ėmė reikalauti nupirkti visas prekes, kurias jis sugadindavo ar pažeisdavo. Negana to, nupirktas prekes vadovė tiesiog pasilikdavo sau. Galiausiai vieną dieną atėjęs į darbą kolega rado kitą darbuotoją savo pareigose. Nepateikusi jokio paaiškinimo vadovė liepė rašyti prašymą išeiti iš darbo.
Tai tik keletas iš daugybės nuolatos vykstančių, bet retai pastebimų ar fiksuojamų pažeidimų, išnaudojimo atvejų, su kuriais susiduria ir taip apgailėtinai apmokami darbuotojai. Šios „nerašytos taisyklės“ darbą paverčia savanoriška vergove, o kaltininkai lieka nebaudžiami, netgi priešingai – tai jie išlaiko status quo, suteikia galimybę išgyventi. Prireikė nemažai laiko kol suvokiau kaip dažnai buvau išnaudojamas vardan kažkieno pelno. Dabar suprantu, jog man išėjus į mano vietą stojo kitas, kuris bus išnaudojamas lygiai taip pat kaip ir aš, susidurs su kolektyvine tyla, grindžiančia kelią šiam uždaram išnaudojimo ratui.