„Kiekvieną vakarą sulaukiu daugybės laiškų iš žmonių, kurie sako: „Aš noriu pakeisti tai, kas vyksta. Bet ką aš galiu padaryti?“ Niekad negirdžiu tokių klausimų iš pietų Kolumbijos valstiečių ar rytinės Turkijos kurdų, patiriančių siaubingas represijas. Jie neklausia, ką jiems daryti, jie tau pasakoja, ką jie daro. (…) Aš manau, tikrasis klausimas užslėptas kažkur pasąmonėje: „Ką aš galiu padaryti, kad būtų lengva, greita, ir baigtųsi visos problemos?“ (…) Viskas vyksta ne taip. Jei nori pasiekti pokyčių pasaulyje, turi dirbti diena iš dienos, sudomindama po kelis žmones ir kurdama vis didesnes organizacijas, kęsdama pasimetimą, nusivylimą ir galiausiai kažką pasiekdama. Tik taip pasaulis keičiasi.“
– Noam Chomsky
„Ateik ir balsuok. Pasakyk savo nuomonę. Būk su mumis. Pasirink tuos, kurie valdys šalį. Nes tau ne visvien. Nes jei nebalsuosi – negalėsi skųstis.“ Skamba bosai ir falcetai tarp lidl akcijų reklamos ir šeštadienio nejuokingo humoro šou anonso, pilasi facebooko komentarai. Net užkurti puslapiai, kuriuose galiu pamatyti, kad mano nuomonei šiaip jau niekas nepritaria, bet arčiausiai žmogaus laisvių ir teisių klausimais stovi kostiumuoti dėdės kyšininkai, o ekonominės šalies „politikos“ – stalinistai, naciai ir davatkos.
Viena vertus, tai tiesiog įžeidu: kas suteikė teisę Mamontovui, Svarui, Tapinui ar kokiai verslininko dukrelei aiškinti man gyvenimą? Akivaizdus bruožas, bendras šiems viešiems veidams yra tai, kad jie turtingesni už mane. Be abejo, kai visko užtenka ir viskas daugmaž sekasi, daug lengviau tikėti progresu ir „lėtais bet užtikrintais“ pokyčiais. Sėdint „Coffee Inne“ Vilniaus centre lengva ir smagu įsivaizduoti, kad visi esame vienoj, didelėj (virš 65 tūkstančių kvadratinių kilometrų) galeroj, judančioj kažkokia kryptimi. Kita vertus, visa tai tiesiog neįtikėtinai kvaila: ar pramiegojau tą rytą, kai demokratija tapo oficialia religija? Nesvarbu nei už ką balsuosi, nei kodėl, nei kiek uždirbi, nei kaip gyveni, nei ką tie išrinktieji veikia ar gali nuveikti – tik ateik į visuotines mišias, išlik įsivaizduojamos „piliečių“ bendruomenės dalimi. Įsivaizduokim kitą panašiai sukurtą reklamą: valgyk kebabus arba būsi „ne prie chebros“! Kuriuos kebabus, kodėl kebabus o ne kotletus, su česnakiniu ar su miksu, didelį ar mažą, koks kopūstų ir mėsos santykis, ar iš viso valgyt nori, gal vegetaras, o gal anąkart po kebabų savaitę pilvą skaudėjo, ar turi tuos tris eurus, kodėl didelis kebabas kainuodavo aštuonis litus, o dabar jau tris eurus – nesvarbu, nereikia, nekreipk temos, nedaryk gėdos kaimui ir giminei savo klausimais.
Bet visa tai – smulkmenos ir teoriniai svarstymai, tiesiogiai, gali būti, neturintys jokios įtakos mūsų kasdieniams gyvenimams. Pagrindinė priežastis, kodėl rinkimai nebeturi jokios apčiuopiamos reikšmės, yra tai, kad atstovaujamoje demokratijoje iš esmės neliko politikos (gal niekad jos ten ir nebuvo, kas čia dabar supaisys). Politikos kaip skirtingų interesų, tarkim darbdavių ir darbuotojų, susidūrimo, kai nežinai, kurie laimės, viskas priklauso nuo politinio proceso, kovos, viskas gali pasikeisti. Nuo darželio iki universiteto, nuo prekybcentrio iki fabriko, nuo seniūnijos iki parlamento, liko tik administracija, sprendžianti pagrindinį klausimą: kaip išspausti dar daugiau kapitalo dar mažesnėmis sąnaudomis, ir sulaukti kuo mažiau pasipiktinimo? Be abejo, lygtis ne tokia paprasta, joje begalė nežinomųjų, bet trokštamas galutinis sprendimas būtent toks.
Taigi, kapitalizmas. Magiškas ir banalus žodis iš pirmo žvilgsnio, bet iš tikrųjų viskas kur kas paprasčiau ir aiškiau: „žmonių santykių sistema, paremta mainomąja verte ir begaline ekonomine plėtra“. Begalinė kapitalo plėtra negali vykti be tų, kurie paliekami plėtros užnugaryje – benamių, pensininkų, kitų „nevertingų“ žmonių, kuriems, kaip sako naciai ar interneto komentatoriai, „metas išmirti“, nes jie – tik penkta koja nesustojančiam progresui. Taip pat ji negali vykti be tų, iš kurių bus išspaudžiama vis daugiau, dažniausiai – darbuotojų ir vartotojų, mažinant darbo jėgos kaštus ir spekuliuojant kainomis. Smagiausia, kad šiuo metu gyvename vėlyvoje kapitalizmo stadijoje – neoliberalizme, devintajame dešimtmetyje įsitvirtinusioje sistemoje, palaipsniui atsisakančioje gerovės valstybės idėjos ir privatizuojančioje vis daugiau to, kas buvo bendra ar asmeniška, pvz., darželius, traukinius (dar ne Lietuvoje) ar laisvalaikį (paverčiant jį darbu).
Sakydami, kad naujasis, dabar jau priimtasis, Darbo kodeksas (DK) yra reikalingas Lietuvos konkurencingumui palaikyti, valdantieji buvo bent iš dalies teisūs. Taip, šalis, kurios valdžia priešintųsi neoliberalizmui ir mėgintų palikti dirbančiųjų teises, būtų „nekonkurencinga“ pasaulinėje rinkoje. Kam IBMui ar Barclays statyti skambučių centrą čia, jei teisės ir algos daug mažesnės Kinijoje ar Kenijoje? O kinijų bei kenijų dirbantieji reikalauja vis daugiau, vis aktyviau organizuojasi. Kinijoje iš tikrųjų vyksta masiniai streikai ir būrimaisi į formalias ir neformalias profsąjungas, smurtiškai malšinami pačios „socialistinės“ valstybės („Walmart“ darbuotojų nesankcionuoti streikai; Kinijoje sulaikyti 21 darbuotojų teisių aktyvistai). Europa – ypač Rytų Europa – turi „pasitempti“ ir užpildyti atsiveriantį pigios ir paklusnios darbo jėgos plyšį.
Buldozeriu prastumtas DK nebuvo „Butkevičiaus reikalas“ (A.B., aišku, yra atskira, graudžiai juokinga ir dėmesio verta tema). Tai – proceso, apimančio kur kas didesnį plotą, nei Lietuvėlė, ir kur kas didesnį laiko tarpą, nei pastarieji metai, dalis. Per pastaruosius keletą metų darbo kodeksų liberalizacija vyko Prancūzijoje (2016, ją taip pat vykdė „socialistų“ vyriausybė), Bosnijoje ir Hercegovinoje (2015, be šių pokyčių BiH nebūtų gavusi paskolos iš TVF’o), Latvijoje (2014), Baltarusijoje (2014 Lukašenkos dekretu), Serbijoje (2014), Ispanijoje (2012), Vengrijoje – (2011) ir t.t.
Net ir tokiomis sąlygomis, aišku, buvo šalių, kuriose rinkimai ir atstovaujamoji demokratija suteikė žmonėms vilčių, jog viskas iš tikrųjų gali imti keistis. Bene garsiausios pastaraisiais metais buvo Portugalija ir Graikija. Portugalijoje rinkimus pernai absoliučia dauguma laimėjo kairiųjų euroskeptikų koalicija, pažadėjusi sugrįžti prie senos geros gerovės valstybės – padidinti valstybines išlaidas viešajam sektoriui, taip įsukant ekonomiką „iš apačios“. Net ir tokių neradikalių reformų pasirodė gana, kad prezidentas, išsigandęs ES ir konservatorių reakcijos, atsisakytų patvirtinti kairiąją vyriausybę, beje, motyvuodamas „pavojumi demokratijai“. Kitaip sakant, didžiausias pavojus „demokratijai“ yra pati demokratija?.. Portugaliją dabar valdo dešiniųjų mažuma. O apie Graikijos kovą girdėjo ko gero visi. Girdėjo ir apie tai, kaip ji baigėsi, net po referendumo, nubalsavusio „OXI“. Ratas apsisuko: šių metų pradžioje jau prieš pačios Syrizos vykdomą taupymo politiką ir pensijų reformą riaušes kėlė ir traktoriais kelius blokavo Graikijos ūkininkai.
Šiandieninėje Europoje demokratijai leidžiama veikti tol, kol ji neperžengia neoliberalizmo nustatytų rėmų ir neima tiesiogiai priešintis kapitalo interesams. „Balsavimas“ yra uždarytas į smėlio dėžę, už kurios ribų gyvena žiniasklaidos ir politikų sugalvoti baubai: „radikalai“ (kurie visai neradikalūs, o paprasčiausi reformistai), dirbti nenorintys tinginiai, tavo taip puoselėtą vyriškumą pavogsiantys gėjai, automatais ginkluoti pabėgėliai… Būtent todėl nėra taip jau ir svarbu, balsuos ar nebalsuos darbuotojai. Jei patinka žaisti aiškiai apibrėžtoje aikštelėje; jei šildo kartą per porą metų pasitaikanti iliuzija, kad esate svarbesnis, nei iš tikrųjų esate; jei bijote, kad „bus blogiau“ ar bijote prarasti tai, ką turite (nes dabar turite juk tiek daug, viskas taip gerai!) – kodėl gi ne. Tikriausiai nemažai prie apsisprendimo balsuoti prisidės ir tie pradžioje minėti agitatoriai-įžymybės. Bet iš esmės darbuotojui rinkimai – tik foninis triukšmas. Daug svarbiau tai, ką veikėte ir veiksite praėjusius ir ateinančius ketverius metus savo kasdienybėje, darbe, mokykloje, universitete, darbo biržoje ir vietiniame bare. Už tai, kad ketverius metus organizuositės darbo vietoje, kovosite už savo teises, pasipriešinsite nuomą keliančiam šeimininkui ar spjausite į veidą seksistui dėstytojui, per petį jums nepaplekšnos nei Samas, nei Jazzu. Jei tyliai ir paklusniai arsite, racionalizuosite ir suasmeninsite pykdančius dalykus („pats kaltas“), tikėsite televizoriumi – jūsų negėdins nei Grybauskaitė, nei „pilietiškai“ nusiteikęs (bilietėlį autobuse visuomet pažymintis) kaimynas.
Prieš paskutinį protestą prieš naująjį DK man skambino vienos profsąjungos atstovė ir kvietė „Gyvenimas per brangus“ „jaunimą“ jame dalyvauti: „Jūsų bijo, nes jūs neprognozuojami.“ Ir iš tikrųjų, balsuojantys, aktyviai už padorumo rėmų neišeinančioje „diskusijoje“ dalyvaujantys valdomieji, kaip ir „besiderančios“, socialinę taiką garbstančios profsąjungos, valdžiai yra tiesiog svajonė, tiesiog pasaka. Nieko nėra baisiau valdančiajam, nei keistai tylus, nenuspėjamas pavaldinys, nes jis gali kažką planuoti, tyliai šnibždėtis su likimo draugais, už nugaros laikyti dar nematytą ar netikėtą ginklą. Deja, bet pasirinkimo vieną sekmadienį per ketverius metus išsiversti iš šiltos lovos ir nutapsenti iki rinkimų apylinkės, kad „viskas būtų gerai“, mums paprasčiausiai nebeliko. Kovoje prieš kapitalo interesus ir neoliberalizmą, kovoje už save ir kitus turime pradėti būtent nuo šio, pirmojo, kartais nesvarbiu atrodančio, lygmens – peržengti per kuklumą ir paklusnumą, naikinti baimės atmosferą, organizuotis „ant žemės“ ir, kaip sakė Chomskis, tuo užsiimti kasdien.