fbpx

Turite problemų darbe? Kreipkitės į GPB Solidarumo tinklą

cat-logo1

Okupacijos ir protestai prieš naują darbo Kodeksą baigėsi, bet ne #Gyvenimasperbrangus (GPB) veikla. Po tuo pačiu vardu pradedama Solidarumo Tinklo iniciatyva. Plačiau apie tai šiame straipsnyje.

Neskaitant visų pastangų, skirtų protestams ir pasipriešinimui, naujas DK buvo priimtas. Tai reiškia, kad nuo kitų metų įstatymai praktiškai nebesaugos darbuotojų. Tačiau darbuotojų teisės visuomet buvo ir yra grįstos ne tiek įstatymais, kiek pačių žmonių organizuotumu ir kova. Iš esmės šis valdžios žingsnis nėra pasikeitimas valstybės politikoje. Premjeras sako, kad gyvename „jau nebe socializme“, nors iš tikrųjų galėtų pasakyti, kad jau ilgą laiką egzistuojame neoliberalizme. Jame ne tik nyksta darbo teisės, bet ir kardinaliai perorganizuojama visuomenė, pritaikant ją globalaus kapitalo poreikiams, privatizuojant viešąsias paslaugas ir naikinant socialinę apsaugą.

Pasipriešinimas tokiai politikai pasaulyje reiškiasi skirtingomis formomis. Viena iš jų – darbuotojų ir nuomininkų solidarumo tinklai, pradėję kurtis apie 2008 m. Tokios organizacijos – tarsi neformalios profsąjungos, nesiremiančios formaliomis, bet nelabai realiai egzistuojančiomis teisėmis. Solidarumo tinklai tiesioginiu veiksmu, viešumu ir spaudimu atgauna viršininkų neišmokėtus atlyginimus, išsireikalauja didesnių algų, geresnių darbo sąlygų, stabdo nuomos augimą ar išmetimą iš būsto.

 Daugiau informacijos apie GPB solidarumo tinklą rasite atskiroje skiltyje, dėl iškilusių klausimų ar problemų kreipkitės telefonu 8 621 88251 ar gyvenimasperbrangus@gmail.com.

 

Toliau dalinamės tekstu ir video apie pirmąją solidarumo tinklo akciją, kuri padėjo darbuotojui laimėti palyginti didelę kompensaciją, bei paties darbuotojo tekstu apie paslaugų sektorių.


Solidarumo tinklo pergalė

Kovo 17-ąją, 22:30 į vieną prabangų restoraną Kauno senamiestyje užėjo 25 solidarumo tinklo nariai ir kolektyviai perskaitė viršininkei vieno iš darbuotojų laišką su reikalavimais. Darbdaviui buvo duota viena savaitė patenkinti reikalavimus, o jei šis atsisakytų, pažadėta pereiti prie viešo spaudimo formų, tokių kaip piketai ar straipsniai žiniasklaidoje.

Virėjas, kuris organizavo šį veiksmą, gyveno iš minimalaus atlyginimo už pusę etato (kas yra tipiška šiame sektoriuje). Jo reikalavimai buvo:

– 4 eurų valandinis užmokestis

– Atlyginimas, iš kurio įmanoma pragyventi (t.y. pakankamai valandų pagal minėtą užmokestį)

– Pagarba

Per ateinančias savaites po reikalavimų pateikimo restorano valdžia bandė psichologiškai spausti virėją pasirašyti savanorišką darbo sutarties nutraukimo sutartį, bet su solidarumo tinklo palaikymu ir profsajungos advokato pagalba teisiniais klausimais, virėjas išliko ryžtingas ir neatsitraukė. Bijodama problemos viešinimo restorano valdžia galiausiai išmokėjo jam trijų mėnesių atlyginimą, atostoginę premiją ir paskutinio mėnesio algą (sudėjus išėjo tiek, kiek būtų priklausę išmetant iš darbo su 4 eurų už valandą tarifu).


Išnaudojimas

(kokybė ir pelnas) 

Greitai tapo akivaizdu, jog aptarnavimo/paslaugų sektorius pelnosi darbuotojų gyvenimo sąskaita. Kuo toliau dirbau, tuo sunkiau jie vertė mane dirbti. Pavyzdžiui, pradžioje, kai tik įsidarbinau, įmonė buvo įdarbinusi indų plovėją savaitgaliais. Po poros mėnesių teko man ir mano bendradarbėms daryti viską vienu metu, ir pasiruošti, ir virti ir plauti indus. Negana to, vieną dieną restorano viršininkė, kuri taip pat yra ir virtuvės šefė, įėjusi į virtuvę pareiškė, jog ji tikisi mes periimsime visas virtuvės pareigas, kad ji galėtų sau atostogauti ir leisti laiką su draugais savo restorane. Taigi kompanija nori vis daugiau, bet atsisako už tai kompensuoti. Vienintelis atlygis mums buvo simboliškai nupirktos prabangios virtuvės uniformos, valio.

Nemokamo darbo praktika:

14551100_10207796134916509_726182688_o(arklys)

 Vadinti darbą praktika buvo jų viena iš sumaniausių strategijų išlaikant tuos pačius žemus atlyginimus. Mes turėjome jaustis pagerbtos dirbdamos tokio aukšto lygio, išskirtinio skandinaviško stiliaus, ekologiškame versle su stipriomis šeimos verybėmis. Beje, mano bendradarbės praryjo šį kabliuką ir laukė joms darbe prižadėto svajonių išsipildymo. Paklausus vienos iš savo bendradarbių apie darbo atlygį man buvo atsakyta, jog būtų nemandagu klausti viršininkės tokio klausimo, todėl ji nė nežino. Nustebusi dar kartą pabrėžiau klausimą ir pridėjau: „Gal tau čia panašu į praktiką, ar ką

!” Ji atsakė, jog dirba ne dėl pinigų, o dėl malonumo ir patirties. Tada aš paklausiau, kiek dar ji turi „patirti“, kad pagaliau taptų „tinkama/tikra“ virtuvės darbuotoja. „Aš manau, kad dar turėsiu taip dirbti tris metus.“ Pasiteiravau, ar tai susiję su jos mokymosi įstaiga ir ji atsakė, kad taip pataria jos mokytojai. Mano bendradarbės, gaudamos 1,50 per valandą, pluša kaip arkliai bėgiodamos po virtuvę tik tam, kad būtų paglostytos šefės rankos, o tuo tarpu jų mokyklos „profesoriai“ ir darbdavė maitina jas tokiais supistais melais.

Nesaugumas ir 3 mėnesių periodas: 

Dažnai tenka girdėti, jog paslaugų sektoriuje darbuotojai dažnai atleidžiami pasibaigus 3 mėnesių bandomajam laikotarpiui. Taip išlaikoma išsigandusi ir silpna darbo jėga. Pati greitai suvokiau, jog po 3-jų mėnesių suteikta darbo apsauga žymiai pagerina darbo sąlygų ir mano teisių situaciją. Tai suteikė man daug drąsos atvirai kalbant apie savo poreikius ir norus su savo viršininke. Pagaliau nereikėjo klauptis ant kelių ir maldauti. Baimė, jog būsiu išmesta į gatvę pasakius nors vieną blogą žodį šefei, dingo. Vis dėlto man nebuvo lengva įtikinti ir įtikti, kad darbe likčiau po bandomojo laiko. Likus dviem savaitėms iki periodo pabaigos man buvo pateiktas sąrašas daromų „klaidų“ darbe ir man buvo duota viena savaitė „pasitaisyti“. Pavyzdžiui, viršininkės nuomone, aš turėjau atrodyti „laimingesnė“ darbe, per daug netriukšmauti plaunant indus ir t.t. Ji matė, jog bijau prarasti darbą, todėl per likusį laiką stengiausi padaryti jai kuo didesnį įspūdį ir galiausiai tai suveikė. Be darbo saugumo, kurį suteikia dabartinis darbo kodeksas, su mano ir solidarumo tinklo reikalavimais aš būčiau išmestas į gatvę jau kitą dieną.

Tauta prieš tingų darbuotoją 

Vadyba pradėjo naudoti bauginimo, gėdinimo ir grąsinimo taktikas iš karto po to, kai buvo įteikti reikalavimai. Dažniausiai jie bandė argumentuoti, jog tinginės darbuotojos nenusipelno aukštesnio atlygio. Į jų tinginystės apibrėžimą įėjo nenoras pasiaukoti vardan bendro verslo ir „šeimos“ gėrio. Jie nesiliovė kartoję apie lojalumą kompanijai, „mūsų“ ateitį, komandą. Mano atsaką jų argumentams:

  1. Aš dirbu tiek, už kiek man moka. Už tai, kad dirbčiau sunkiau ir prisiimčiau daugiau atsakomybės, man turi būti atitinkamai atlyginta. Kitaip tariant, aš galiu kruopščiau dirbti, dedikuoti save kompanijai tik tuomet, jei gaunu sąžiningą užmokestį, pagarbą ir atitinkamai galios.

  2. Gražus darbdavio pasakymas apie bendrą gėrį tiesiogiai prieštarauja klasių skirtumui realybėje. Viršininkas kalba apie bendrą gėrį, apie aukojimąsi kompanijos labui, bet kas pasisavina visą uždirbtą pelną ir kontroliuoja mūsų ateitį? Ar tikrai politikų vaikai stovi priekinėse nesbaigiančio imperijos karo pėstininkų linijose? Dėl ko iš tikrųjų mes turėtume aukotis ir kam mes turėtume tarnauti? Šios ideologijos vardas yra nacionalizmas. Mes aukojame save institucijai, kurią kontroliuoja tik valdytojai. Realiai aš turiu daug daugiau bendro su niekuomet nesutiktu kinu dirbančiu fabrike negu su savo tos pačios tautybės viršininku.

Profesinės sąjungos ir įstatymas:

Lyginant su daugeliu kitų šalių dabartinis Lietuvos darbo kodeksas (kuris galios iki 2016m. sausio 31d.) yra pakankamai padorus. Dar vienintelė likusi mūsų gynybos priemonė yra mūsų kaip darbuotojų teisų žinojimas. Tačiau iš savo patirties galiu patvirtinti, jog formali teisė ir profsąjungos yra pajėgi suteikti tik ribotą pagalbą. Pavyzdžiui, prieš prisijungdama prie Solidarumo tinklo, pirmiausiai kreipiausi į SAMPRO Vilniuje, nes norėjau žinoti ar jie viešai paremtų mano veiksmus. Jie atsisakė. Kodėl? Profsąjungos remiasi tik įstatymu nustatyta tvarka, todėl mano reikalavimas pakelti atlyginimą neatitiko teisinių pagrindų ir nebuvo nurodytas mano darbo sutartyje. Profsąjungos gali ginti tik pažeidimus apibrėžtus darbo kodekse, t.y. atlygio neišmokėjimo, seksualinio priekabiavimo, diskriminacijos ir panašius atvejus. Neteigiu šių problemų menkumo, bet problema yra tai, jog dabartinis darbo kodeksas neapsaugo didžiosios dalies darbo jėgos nuo skurdo ir socialinio nesaugumo. Todėl esu įsitikinusi tiesioginio veiksmo organizavimo svarba ir būtinybe. Jei norime geresnių sąlygų, kurios ne tik vadinamos normaliomis, negalime pasikliauti tik teismais. Taip, asmeniškai tu gali paduoti savo viršininką į teismą ir laimėti pinigų, nuostabu. Deja tai nelabai keičia ilgalaikes sąlygas ir leidžia toliau mūsų dabartiniams ir ateities viršininkams išsisukti nuo atsakomybės už mūsų ir bendradarbių išnaudojimą.