Kaip moksleiviai skirstomi į XXI-ojo amžiaus luomus?

Kažkodėl beveik niekas nepastebi tame problemos, o ji tikrai yra. Juk ar tai normalu, kad netgi Vilniuje, kur ugdymo kokybė įprastai yra geresnė nei šalies vidurkis, mokinys iš vienos pradinės, pagrindinės ar vidurinės mokyklos gali gauti prastesnį išsilavinimą vien dėl to, kad pateko ne į „prestižinę“ ugdymo įstaigą? Ką jau kalbėti apie pačią laisvę renkantis mokyklą. Pradinė ir pagrindinė mokyklos yra paskiriamos pagal gyvenamąją vietą, todėl klaidingas mokyklos pasirinkimas gali būti tiesiog užprogramuotas vietos, kurioje esate registruotas. Į vidurinę mokyklą mokinys patenka tik praėjęs individualią ugdymo įstaigos atranką, kurios metu mokykla pati atsirenka jai „reikalingus” ir „nereikalingus” mokinius. Aš manau, kad visa tai tikrai nėra normalu.

Įsivaizduokite situaciją: jūs arba jūsų vaikas pagal gyvenamąją vietą pateko į prastesnę pradinę mokyklą. Jis ten gavo mažiau žinių negu gauna kai kurių kitų valstybinių mokyklų pradinukai. Po to tas vaikas patenka į pagrindinę mokyklą. Gali būti, kad jam pasisekė ir mokykloje moko gerai, tačiau mokytis joje sunku, nes jaučiamas žinių iš pradinės mokyklos trūkumas. Tai kompensuoti sunku. Vaikas dabar turi įdėti daugiau darbo ir bandyti pasivyti tuos, kuriems su pradine mokykla pasisekė labiau. Galbūt jam netgi prireiks korepetitoriaus pagalbos. Gerai, jeigu tėvai tai gali sau leisti, o jei negali? Kas tada? Tarkime, vaikui savarankiškai nepavyksta pasivyti bendraklasių, o tėvai samdyti korepetitoriaus negali. Tokiu atveju atsilikimas tęsiasi visą pagrindinės mokyklos laikotarpį. Ir štai ateina laikas ieškoti vidurinės mokyklos – gimnazijos. Mokiniui trūksta žinių, bet metai jau praėję. Ar jis gali pakliūti į gerą gimnaziją? Turbūt, kad ne. Kas nutinka tada? Vaikas tiesiog siunčiamas į silpnesnę mokyklą, ten jis žinių vėl gauna mažiau negu kitų mokyklų mokiniai.

Ir štai atėjo dvylikta klasė, laukia valstybiniai brandos egzaminai. Jis visada buvo mokomas blogiau negu kiti, ilgą laiką savo žiniomis buvo atsilikęs nuo kitų. Kaip manote, kokie bus jo rezultatai? Aišku, galbūt įvyks stebuklas ir viskas bus gerai, bet nemanau, kad laikant egzaminus, kurie nulems tavo galimybę studijuoti ir įgauti profesiją, galima pasikliauti sėkme. Viskas pakankamai liūdna, ar ne? Bent jau man – tikrai liūdna. Ir tai dar tebus situacija, kai bent pagrindinė mokykla pagal mokymo kokybę buvo nenusileidžianti daugumai kitų. Pagalvokite, kaip viskas atrodytų, jei ir su ja vaikui nepasisektų? Taip ir nutinka, kad neretai mokiniui tenka palikti mokyklą suėjus šešiolikai metų, kai mokslas tampa nebeprivalomas, ir arba rinktis profesinę mokyklą, arba bandyti kurti savo gyvenimą su tuo, kas yra. Šitai galima pateisinti, kai tai yra sąmoningas moksleivio apsisprendimas, bet priverstinio tokio kelio pasirinkimo niekaip kitaip, kaip tik tragedija, nepavadinsi.

Esu įsitikinęs, kad taip neturi būti. Tai ką gi daryti? Pradėti reikėtų nuo mokymo kokybės suvienodinimo visur. Dabar kiekviena mokykla turi autonomiją ten, kur jos visai nereikia. Kiekviena mokykla gali pasirinkti mokymo metodus, o tai reiškia, kad iš esmės kiekviena ugdymo įstaiga turi savo unikalią sistemą. Kiekvienam mokiniui laisvai pasirinkti, kur jis nori mokytis, yra praktiškai neįmanoma, nes populiaresnės mokyklos yra priverstos atsirinkti žmones konkurso būdu. Susidaro situacija, kai daug kam tenka rinktis silpnesnes mokyklas vien dėl to, kad stipresnės negali visų priimti. Visur skiriasi vidaus tvarka. Vėlgi, kam to reikia? Kodėl kai kur pamokos prasideda aštuntą, o kitur – devintą ryto? Kodėl kai kur pertraukų metu galima išeiti iš mokyklos teritorijos, o kitur – ne? Kodėl vienose mokyklose yra poilsio kambariai moksleiviams, o kitose – nėra? Visa tai daro įtaką emocinei moksleivio būsenai, o šitai atsiliepia jo mokymosi rezultatams, tad jei yra rastas efektyviausias modelis, kodėl jo nepritaikius visur? Priklausomai nuo mokyklos, skiriasi net vadovėliai. Kam reikalinga ta įvairovė, kai nuo pasirinkimo priklauso mokymo kokybė? Galbūt skirtingi vadovėliai labiau tinka skirtingiems moksleivių tipams, bet niekas juk individualiai klasėse netiria, kokiu būdu kiekvienas konkretus mokinys geriausiai įsisavina informaciją. Jei būtų tokių tyrimų, galbūt būtų įmanoma kiekvieną vadovėlį parinkti pagal moksleivį taip, kad jis geriausiai įsisavintų informaciją. Deja, to nėra.

Kodėl kiekvienoje mokykloje skiriasi mokymo sąlygos? Turtingesnės mokyklos gali sau leisti turėti laboratorijas, o skurdesnės – ne. Kodėl vieni mokiniai jų nusipelnė labiau už kitus? Taip pat labai svarbu – mokyklose skiriasi net vertinimas ir patys mokymo metodai. Dabar yra taip, kad pažymys gautas vienoje mokykloje nebūtinai būtų buvęs toks pats kitoje mokykloje. Tai paprasčiausiai klaidina mokinius ir trukdo jiems realistiškai įvertinti savo žinių ir gebėjimų kokybę. Nesuprantu, kodėl vienur mokiniams duodamos sunkesnės, o kitur lengvesnės to paties dalyko užduotys. Kai kurie sako, kad mokinių gebėjimai yra skirtingi ir ne visi pajėgūs spręsti sunkias užduotis, bet jei užduotys parenkamos pagal mokinių gebėjimus, kodėl iš esmės nebūna situacijų, kai vienoje klasėje kiekvienas mokinys gauna būtent konkrečiai savo lygiui pritaikytas užduotis? Mūsų šalyje tas mokinių lygio įvertinimas atliekamas tik visos mokyklos mastu, o tai reiškia, kad užduotys pritaikomos tik moksleiviams „vidutiniokams“ nes jų yra dauguma. „Silpnesni“ bei „stipresni“ mokiniai yra pamirštami ir taip po truputį išstumiami į „prastesnes“ ir „geresnes“ mokyklas. Ar sąžininga, kad „prestižinės“ mokyklos atsitveria stojamųjų egzaminų siena nuo didžiosios dalies moksleivių, nors visų jų tėvai vienoda mokesčių dalimi išlaiko pačią švietimo sistemą? Išeina taip, kad visi mokame vienodai, tačiau vieni gauna daugiau, kiti mažiau.

Visa tai – tik viena iš švietimo sistemos klaidų, o kas bus, kai prabilsime apie profesinį, aukštesnįjį ir aukštąjį išsilavinimą? Visi mes žinome, kad ir ten viskas toli gražu ne idealu. Jeigu mes pagaliau nesutvarkysime savo švietimo, tai mūsų visuomenė ir toliau, jau pradedant nuo mokyklinio amžiaus, bus skirstoma į savotiškus XXI-ojo amžiaus luomus, kur vieni gali gauti daugiau žinių ir iškart pretenduoti į geresnę ateitį, o kitiems lemta likti šios hierarchinės piramidės dugne. Laikas keistis. Iš viduramžių mes jau seniai išaugome, tad kaip šiandien galime toleruoti šias luomines apraiškas?

Mokinio komentaras