fbpx

Georgy Katsiaficas, „The Subversion of Politics: European Autonomous Social Movements and the Decolonization of Everyday Life”

Ryšium su socialinio centro „Emma” bibliotekos atnaujinimu ir suelektroninimu, pradedam naują rubriką: bibliotekoje esančių knygų apžvalgas bei rekomendacijas. Gal jos padės radikalesnėms, emancipacine politika įkrautoms knygoms nedulkėti lentynose, o seniems ir naujiems pažįstamiems surasti knygas, kurios iš pradžių atsakytų į klausimą „apie ką čia viskas”, o vėliau ir į klausimą „apie ką čia aš”. Jei norėtumėte rekomenduoti „Emmoje” rastas knygas pačios/patys – susisiekite su mumis fb žinute arba, jei lange dega šviesa, tiesiog užsukite į socialinį centrą.

Knygą galite rasti Socialiniame centre „Emma”, Mickevičiaus g. 35, Kaunas

Pirmoji rekomenduojama knyga – Georgy Katsiafico „The Subversion of Politics: European Autonomous Social Movements and the Decolonization of Everyday Life”. Iš esmės tai – praėjusio amžiaus pabaigoje išėjęs platus įvadas į (Vakarų) Europos autonomistų judėjimų istoriją, ideologiją, veikimo tikslus ir būdus. Pats Katsiaficas, graikų kilmės amerikietis, nuo 1969 m. yra aktyvus socialinių judėjimų dalyvis ir akademikas, knygą rašęs didele dalimi iš asmeninės gyvenimo ir trynimosi Vokietijos skvotuose patirties. Taigi, vienas iš tų retų akademikų, kurie siekia ne paversti judėjimus „tyrimo objektu” ir išmėsinėti kaip jūrų kiaulytę per biologijos paskaitą, o savo tyrimais ir tekstais prisidėti prie judėjimo išlaikymo ir stiprinimo.

Pirmoji priežastis, kodėl užsukus į „Emmą” reiktų perskaityti „The Subversion of Politics”, būtų (dalinis) susipažinimas su pačia erdve. Yra sakančių, tiek viduje, tiek išorėje, kad „Emma” veikia autonomistiniais principais, ir jų žodžiuose yra tiesos: socialinių centrų praktika yra kilusi iš anarchistinių ir autonomistinių judėjimų. Idėjos apie skvotus, socialinius centrus, radikalų pankroko ir DIY judėjimą, kolektyvinę horizontalią erdvių savivaldą į Rytų ir Vidurio Europą (iš dalies) atėjo osmozės būdu per Vokietijos, Italijos, Olandijos, Danijos sienas. „Iš dalies” skliaustuose čia labai svarbus: ne visos „Emmos” dalyvės yra autonomistės, ne visiems jiems autonomizmas gali atrodyti net ir priimtinas ideologiškai. Pažodinis idėjų ir praktikų vertimas iš vokiečio ar italo pasaulio į rytų europiečio irgi būtų kvailas reikalas, negalima nuneigti ir „vietinės autentikos” reikšmės. Net ir – o gal kaip tik būtent – radikalios autonomijos siekiantys kolektyvai turi suprasti, žaisti, nuolat derėtis su tokia visuomene, kokioje gyvena.

Katsiafico knyga taip pat gali padėti suprasti priežastis, kodėl autonomistės ir autonomistai veikia taip, kad, žvelgiant paviršutiniškai, jie atrodo „nenuspėjami”, be rimtos priežasties destruktyvūs, „nežinia kodėl” pikti, teisiantys ir sektantiški. Paaiškinama ir „utopijos čia ir dabar” svarba, ir nepaliaujamo priešinimosi reikšmė, taip pat tyčinis neprieinamumas spaudai ir akademijai, nuolatinis bandymas neprisirišti prie vienos sampratos, vienos „revoliucinės klasės” ar vieno lyderio, taip pat ir tai, ką Katsiaficas vadina „eros efektu” – iš pirmo žvilgsnio sunkiai paaiškinamas judėjimo vardų, veidų, idėjų, galimų sąjungininkų ir taktikų staigus gausėjimas iki pat nesuprantamumo ribos. „The Subversion of Politics” gali padėti suprasti bendrumus ir skirtumus tarp autonomizmo ir jam artimų ideologinių sampratų bei krypčių, pvz. anarchizmo, feminizmo, komunizmo, queer ir ekologinio judėjimų, antikolonializmo, antirasizmo, antifašizmo… Kitaip sakant, parodo sunkiai aprėpiamą įvairovę ir devynias vaivorykštes tame, kas iš pradžių gali pasirodyti dumblo spalvos pelke.

Visas knygas reikia skaityti kritiškai, nepamirštant atsidusti ir paklausti „a tėkra?” Katsiaficui, kaip ir daugeliui „seno kirpimo” autonomistų, ne tik Europa, bet ir apskritai dėmesio vertasis pasaulis truputį baigiasi ties Berlynu ar Kopenhaga, o toliau plyti truputį stepės, kuriose truputį gyvenama liūtų. Pats autonomizmas dabar išgyvena ne šviesiausius laikus, per kuriuos galima pasiduoti praeities fetišizavimui ir amžinai praėjusių „auksinių laikų” sindromui („ak, o 1968-ųjų Paryžius! ak, o aštunto dešimtmečio Italija! ak, o devinto dešimtmečio pabaigos Berlynas!”). Taip pat ir radikalaus atsiribojimo, gryno noro-nenoro ir „paprasto gyvenimo” atmetimo taktikos turėtų būti perklausiamos. Ypač bandant atsekti, kokį realų pokytį jos sugebėjo atnešti ir kiek buvo nusavintos kapitalo judinimo tikslams kaip patrauklus individualistinis gyvenimo būdo pasirinkimas.

Žodžiu:
*geras
*vis dar plačiai atitinkamuose ratuose skaitomas
*visai nenuobodus
*pusiau akademinis
*angažuotas ir patirtimi paremtas
*įkvepiantis
*dažnai abejotinas
*o kartais iš viso juokingai naivus
įvadas į autonomizmo ir jam artimų socialinių judėjimų istoriją ir praktiką.

Lyg ir buvo du egzemplioriai, bet dabar turim tik vieną. Emmos bibliotekos turinį galite rasti internete: http://emmalibrary.librarika.com

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *