Kaip ir visame pasaulyje, Lietuvoje šiandien vis ženklesnę darbo jėgos dalį sudaro vadinamieji laisvai samdomi darbuotojai (freelancers) – „Uber“ ir „Taxify“ vairuotojai, vertėjai, redaktoriai, turinio kūrėjai, tinklapių administratoriai, iliustratoriai, žurnalistai, greitojo pašto ar maisto pristatymo programėlių kurjeriai, maisto gamintojai renginiams, kalbų mokytojai, namų tvarkytojai ir t.t. ir pan. Kai kurie užsiima tokiu darbu, kad prisidurtų prie kitų pajamų, kiti dirba „pilnu etatu“, o įmonės įsisamonina tokių darbuotojų samdymo patogumą. Apie šią darbuotojų klasę yra nemažai mitų, kurie pirmiausia ir yra naudingi juos samdantiems verslams. Kviečiame skaityti Sarah Grey straipsnio iš žurnalo „Jacobin“ vertimą, kuriame aptariami pagrindiniai iš šių mitų. Nepaisant to, kad tekstas dažnai nurodo į JAV kontekstą, jis yra aktualus ir Lietuvoje. Ne tik ten, bet ir čia įmonių vadovai ir verslo žiniasklaida, o taip pat ir Lietuvos darbo birža savo tinklalapyje, visus laisvai samdomi darbuotojus traktuoja ne kaip darbuotojus, bet kaip verslininkus su savo verslo išlaidomis (pvz., atlygio pervedimo mokesčiai, socialinis ir sveikatos draudimas permetami dirbantiesiems kaip jų „verslo kaštai”). Taip pat daug kur kaip vienas iš tokio darbo privalumų akcentuojamas jo pasirinkimo savanoriškumas bei suteikiama galimybė užsiimti tik patinkančiais projektais, kurie laisvai samdomą darbą daro prasmingu ir „teikiančiu daugiau laimės“.
Nors laisvai samdomas darbas tikrai turi privalumų – atsiranda daugiau laisvės pačiam organizuoti savo laiką bei išvengti viršininko primetamų darbovietės taisyklių – vis dėlto juo užsiimantiems jis reiškia ir neužtikrintumą dėl artimos ateities, socialinių garantijų nebuvimą bei ribos tarp darbo ir laisvalaikio išsitrynimą. Be to, kaip teigiama straipsnyje, dažniausiai laisvai samdomi darbuotojai priversti imtis ne tokių jau ir patinkančių projektų, kurie dar ir užima didžiąją laiko dalį, todėl „galimybė organizuoti savo darbo laiką“ dažnai virsta būtinybe dirbti visą naktį, kad „itin skubus” projektas būtų užbaigtas iki užsakovo nustatyto termino. Tuo tarpu darbdaviams tokių darbuotojų samdymas reiškia būtinybės mokėti mokesčius ir kitokios atskaitomybės darbuotojui atsikratymą, o laisvai samdant darbuotojus iš kitų šalių net ir suteikia daug didesnę laisvę be jokių pasekmių nesumokėti už atliktą darbą. Kaip paaiškina LLRI instituto ekonomistė Rūta Vainienė, laisvai samdomas darbas yra „geras pavyzdys, kaip turėtų būti žiūrima į žmogaus veiklą, kad ji nebūtų su gelžbetoniniais mokesčių ir Darbo kodekso pančiais“.
Keturi mitai apie „laisvai samdomų darbuotojų klasę”
Praeitais metais gavau keistą skambutį iš „Duane Morris“, Filadelfijoje įsikūrusios tarptautinės teisės firmos. Skambinusi moteris man paaiškino, kad „Duane Morris“, bendradarbiaudama su keliomis didžiosiomis korporacijomis, įskaitant „Microsoft“ ir „Google“, kuria „grassroots1 judėjimą“, kuris padės laisvai samdomiems darbuotojams”.
Paklausiau, kaip šis judėjimas tai darytų. Pašnekovė paaiškino, kad darbo teisė darbdaviams, neteisingai klasifikuojantiems darbuotojus – kaip nepriklausomus rangovus, o ne nuolatinius (ir turinčius teisę į paramą) – grasina ieškiniais ir baudomis. Ši „grėsmė” atgraso darbdavius nuo laisvai samdomų darbuotojų samdymo ir, pasak „judėjimo“ organizatorių, yra didžiausia problema šiandienos laisvai samdomiems darbuotojams – didesnė nei sveikatos draudimas, sąskaitų apmokėjimas, studentų paskolų našta ar prieiga prie kapitalo.
Kadangi esu laisvai samdoma rašytoja ir redaktorė, ji manęs paklausė ar nenorėčiau prisidėti prie kovos už laisvę valdyti savo verslą.
Pašnekovė nukreipė mane į naujojo judėjimo svetainę, kurioje buvo pilna pramogine forma pateiktos informacijos apie laisvai samdomų darbuotojų teisę užsiimti nuosavu verslu – su kryžiažodžiais, smulkių verslininkų nuotraukomis bei tikrai neįtikėtinu „flashiniu“ žaidimu, kuriame reikia mėtyti sniego gniūžtes į aštriadančius, kaklaraiščius ryšinčius zombius senius-besmegenius, kurie vaizduoja politikus.
Svetainėje buvo įspėjama, kad tokie įstatymai kaip Darbo užmokesčio apgavysčių prevencijos aktas (Payroll Fraud Prevention Act) ir Neteisingos darbuotojų klasifikacijos prevencijos aktas (Employee Misclassification Prevention Act) „gali priversti tūkstančius žmonių nutraukti verslus ir atleisti darbuotojus. Tam nutikus, galimos tragiškos pasekmės ekonomikai“.
Akivaizdu, kad paniką skleidžiantis „grassroots judėjimas“, kurio tikslas – kad korporacijos galėtų lengviau klasifikuoti darbuotojus kaip laikinus, iš tikrųjų siekia, kad būtų lengviau nemokėti socialinių išmokų didelei daliai dirbančiųjų. Sąsaja su „Microsoft“ buvo akivaizdžiausias to įrodymas – ši programinės įrangos milžinė plačiai pagarsėjusi tokiomis praktikomis ir dėl jų yra ne kartą darbuotojų duota į teismą.
Ekonominiame kontekste, kuriame daugiau nei bet kada anksčiau dirbančiųjų – nuo „Uber“ vairuotojų iki greitosios pagalbos gydytojų ir kirpėjų – užuot dirbę su tam tikru stabilumu, yra priversti būti „nepriklausomais rangovais“, tai, kad smulkiems verslams trūksta veikimo laisvės, nėra problema; problema, kad tai, kas anksčiau buvo laikoma samdomu darbu, dabar laikoma smulkiuoju verslu.
Ribos tarp darbo klasės ir smulkiųjų buržua išblukinimas čia aiškiai pravartus stambiajam kapitalui, o ne žmonėms kaip aš. Prie „judėjimo“ prisijungti atsisakiau.
Laisvai samdomi darbuotojai, nelaikantys savęs mažiausia didelio verslo dalimi, dažnai teigia priklausantys vadinamajam prekariatui. Šis „proletariato“ ir „prekariškumo“ (angl. precarious – nesaugus, nepatikimas) junginys kilo 2001 m. Genujoje, protestuose prieš G8 viršūnių susitikimą. Jis įvardina pasaulinį judėjimą nuo formalaus įdarbinimo link atsitiktinio darbo, kuriame neveikia profsąjungos (ypač išsivysčiusiose šalyse), ir augantį neformalųjį sektorių (ypač besivystančiose šalyse).
Terminas tebekelia nemažai diskusijų. Ekonomistas Guy Standing apie šią naująją klasę parašė knygą, kurioje ji apibrėžiama kaip sudaryta iš „laikinų ir nepilno etato darbuotojų, subrangovinio darbo, skambučių centrų darbuotojų [bei] daugybės praktikantų“. Tuo pačiu jis teigia, kad šie darbuotojai nepriklauso proletariatui, kurį jis baisiai siaurai apibrėžia kaip „dirbančius ilgalaikiuose, stabiliuose darbuose su nustatytu valandų skaičiumi, nusistovėjusiomis karjeros, profsąjungų kūrimo ir kolektyvinių sutarčių sudarymo galimybėmis; turinčius pareigų pavadinimus, kuriuos suprastų jų tėvai ir motinos, bei konfrontuojančius su vietiniais darbdaviais, kurių vardus ir savybes jie žino.“
Kiti tyrėjai abejoja šio termino klasifikaciniu tikslumu. Charlie Post teigia , kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą „dauguma dirbančių žmonių gyveno neįtikėtinai prekariškai“, su labai menka galimybe gauti darbus, kuriuos Standing priskirtų „darbo klasei“. Jan Breman, recenzuodamas Standing knygą, pastebi, kad dar „Komunistų manifeste“ Marksas ir Engelsas teigia, jog viena iš esminių tapimo proletariatu sąlygų yra prekariškumas: „netekę galimybės išgyventi iš savo žemės, darbininkai tai galėjo padaryti tik parduodami savo darbą.“
Šią painiavą dėl klasės supratimo ir identifikavimo moderniame kapitalizme sustiprina ir faktas, kad laisvai samdomi darbuotojai, kurių kiekis pastaraisiais dešimtmečiais tiesiog išsprogo, yra ideologizuotai priskiriami smulkiajai buržuazijai (nors ir apatiniam jos laipteliui) – nepaisant to, kad jie parduoda savo darbą mainais į atlyginimą ir dažnai yra priversti gyventi nuo algos iki algos, be priėjimo prie sveikatos apsaugos ar kitų socialinių išmokų; kitaip sakant, jie yra tam tikra „prekariška buržuazija“.
Tiek iš viršaus, tiek iš apačios pasigirstantys argumentai dėl šios pseudo-klasės egzistavimo išpopuliarino keletą mitų apie jos narius. Pažvelkime į kelis iš labiausiai paplitusių mitų ir išsiaiškinkime ar ši prekariškos buržuazijos samprata yra ko nors verta.
1. Itin smulki buržuazija
Laisvai samdomų darbuotojų įvardijimas kaip naujosios entreprenerių klasės – grupės smulkius verslus valdančių, itin smulkiai buržuazijai priklausančių mini-generalinių direktorių, pasirengusių tapti tikromis korporacijomis – šiandien yra vienas centrinių su prekarišku darbu susijusių mitų.
Kai 2011 m. tapau laisvai samdoma rašytoja ir redaktore pilnu etatu, akis į akį susidūriau su šia viską persmelkusia entreprenerystės ideologija. Jos mitui skleisti egzistuoja visa knygų industrija, kurioje galima rasti tokių leidinių, kaip „Pasiturintis laisvai samdomas darbuotojas“ (The Wealthy Freelancer), „Gerai valgantis rašytojas” (The Well-Fed Writer), ir — mano mėgstamiausia — „Taip, po velnių!” dienoraščiai: necenzūruoti sprogimai kelyje į septynženkles sumas” (The Hell Yeah Diaries: Uncensored Outbursts on the Path to 7 Figures). Tapk šešiaženkles sumas vartančiu laisvai samdomu darbuotoju! Paimk likimą į savo rankas! Tu esi ne laisvai samdomas darbuotojas, tu esi pats sau generalinis direktorius!
Ideologija čia labai aiški: perimk generalinio direktoriaus mąstyseną ir neilgai trukus tu pats samdysi darbuotojus, kelsiesi į glotnų naują biurą ir pirksi „Ferrari“. Šis pasakojimas stumiamas gausybėje verslo pusryčių. Jei nuspręsi apsilankyti vienuose iš jų, tau teks išmokti kaip „prekiauti lifte“ ir apsikeisti vizitinėmis kortelėmis su kitais kostiumus dėvinčiais, bet darbo klasei priklausančiais žmonėmis. Savaime suprantama, šis ryšių užmezginėjimas neatneš tau turtų – greičiausiai teks kankintis dėl prarastos produktyvaus laiko valandos bei kelias ateinančias savaites vaikyti gyvybės draudimo agentus.
Niujorke įsikūrusi Laisvai Samdomų Darbuotojų Sajunga (įspėjimas – tai nėra jokia profsąjunga) apibrėžia šios kategorijos darbuotojus kaip „asmenis, kurie per pastaruosius 12 mėnesių užsiėmė papildomas pajamas teikiančiu, laikinu, projektiniu ar kontraktinio pobūdžio darbu“. Šis apibrėžimas tinka 53 milijonams amerikiečių, sudarančių 34 procentus visos JAV darbo jėgos. Pasak Laisvai Samdomų Darbuotojų Sąjungos steigėjos Saros Horowitz, „per didžiąją recesiją po 2008 metų savo verslus pradedančių amerikiečių kiekis pasiekė 15 metų aukštumą ir dauguma jų buvo vieninteliai verslų savininkai.“
Neseniai Laisvai Samdomų Darbuotojų Sąjunga apklausė 5000 žmonių, save įvardijančių nepriklausomais rangovais, ir nustatė , kad 40 procentų nepriklausomos darbo jėgos – 21.1 milijono žmonių – kaip nepriklausomi rangovai gali išgyventi. Kiti 9.3 milijono dirba nepilnu etatu, kad galėtų prisidurti prie laisvai samdomo darbo pajamų, o 5.5 milijono laikomi laikinais darbuotojais. Tiktai 5 procentai, arba 2.8 milijono, gali būti klasifikuojami kaip laisvai samdomi verslininkai, įdarbinantys nuo vieno iki penkių žmonių.
Kalbant apie minėtuosius šešiaženkles sumas vartančius laisvai samdomus darbuotojus, šie pinigus uždirba ne pardavinėdami savo darbą tam tikromis jo dalimis arba valandomis. Dauguma juos uždirba pardavinėdami produktus – pvz., elektronines knygas ar iš anksto įrašytas pamokas, kaip tapti šešiaženkles sumas vartančiu laisvai samdomu darbuotoju (tik už 49.95$!). Taip pat jie tai daro samdydami darbuotojus arba (labiau tikėtina) sudarydami kontraktus su pardavėjais ir išnaudodami jų darbą – kitaip sakant, pereidami į tikros smulkiosios buržuazijos rangą. O šiam perėjimui daugeliu atvejų reikalinga prieiga prie kapitalo.
Realybėje klasiniai pasiskirstymai tarp laisvai samdomų darbuotojų atspindi klasinius pasiskirstymus visoje visuomenėje – dažniausiai šie darbuotojai išlieka klasės, kuriai priklausė iki pradėdami užsiimti laisvai samdomu darbu, nariais. Todėl 99 procentai laisvai samdomo darbo pasaulio lieka priklausyti darbo klasei – jie vis dar priversti parduoti savo darbą dalimis bei pasmerkti nuolatinei kovai už savo išnaudojimo kainą (t. y. kiek mums turėtų būti mokama už darbą) prieš kapitalistų klasę, kuri dabar panašesnė į klientus nei į bosus.
Laisvai samdomų darbuotojų įvardijimas entrepreneriais, o ne darbuotojais, kapitalistams padeda sutaupyti nemažai pinigų nuo atlyginimų, socialinių išmokų ir algos mokesčių. Todėl nieko keisto, kad neteisėtas darbuotojų klasifikavimas nepriklausomais rangovais yra itin dažna įmonių sukčiavimo forma ir kad tokių įmonių samdoma „Duane Morris“ ją nori padaryti teisėta.
Be to, nors toje pačioje erdvėje dirbantiems, standartines algas gaunantiems ir kasdienį kontaktą vieniems su kitais palaikantiems darbuotojams jau yra pakankamai sunku, laisvai samdomi darbuotojai ne tik neturi nei vieno iš šių dalykų, bet yra dar ir priversti turėti reikalų su Šermano aktu2 (Sherman’s Act), kuris bet kokius bandymus nustatyti standartines algas tam tikroje srityje traktuoja kaip neteisėtą kainų reguliavimą.
Nors nėra abejonių, kad klasių struktūros laikui bėgant gali keistis ir keičiasi (kaip atkreipia dėmesį Bertell Ollman, Marksas netruko tai pastebėti, ypač kalbėdamas apie JAV), jas reikėtų apibrėžti ne išvardijant bendras jų savybes, bet per gamybinius santykius, t. y. konfliktą, esantį klasių kovos centre.
Laisvai samdomų darbuotojų ideologinis sugretinimas su smulkiaja buržuazija (kaip savo knygoje „Klasės“ parodo Eric Olin Wright, tą daro ir kai kurie marksistai) nepaisant to, kad dauguma jų turi daug daugiau bendro su dirbančiųjų klase, pastato dar vieną barjerą, neleidžiantį jiems organizuotis ir reikalauti teisių kaip dirbantiesiems. Pasak Richard Seymour, „bandymas paslėpti arba “pradanginti” klasės sampratą yra sąmoningas ir politizuotas veiksmas.“
2. Kūrybinė klasė
O kaip dėl samdomų darbuotojų „kūrybinės klasės“, dirbančios tik iš meilės savo užsiėmimui? Kaip sako liaudies išmintis, „daryk ką myli ir nereikės per gyvenimą dirbti nei dienos.“
Pagal šią nuomonę, kūrybinis darbas yra „susvetimėjimo priešingybė“, nes, kaip teigia Nicole Cohen, kultūros darbuotojai, turintys reikalų su idėjomis ar saviraiška, turi „sąlyginę autonomiją darbo procese“, t. y. tam tikro laipsnio kontrolę ir galimybę pačiam nusistatyti darbo kryptis. Ypač nuo griežtos darbdavio kontrolės – aprangos kodų, interneto filtrų, apribojimų pertraukoms – išlaisvina darbas iš namų; kapitalistai suvokė, kad, pasak Cohen, „gamybos kontrolė gali būti atiduota, jei tai nėra kliuvinys išnaudojimui”. Kai darbuotojas negauna algos, svarbu tik kad darbas būtų atliktas.
Paprastai įsivaizduojama, kad laisvai samdomi darbuotojai dirba tokiose kūrybinėse „baltų apykaklių“ srityse, kaip medijos, leidyba ir technologijos. Iš tikrųjų ši kategorija yra gana plati ir įtraukia tokius įvairius darbus kaip medinių baldų gamintojai, auklės, sekso darbuotojai, draudimo agentai, laisvai samdomi sekretoriai, menininkai, vertėjai ir redaktoriai.
Kai kurios iš šių profesijų, kaip kad menininkai ir rašytojai, yra kūrybinės; kai kurios yra apžergusios ribą, skiriančią kūrybiškumą ir (dažniau) gryną korporacinę produkciją (vertėjai, redaktoriai, turinio kūrėjai); kitos atlieka „nekūrybinius“ darbus, pvz. vaikų priežiūrą, sekso paslaugas, surogatinę motinystę arba namų tvarkymą.
Kūrybiniai, medijų ir technologijų sektoriai taip dažnai tapatinami su laisvai samdomu darbu todėl, kad šios sritys pritaikė laisvai samdomo darbo modelį daug anksčiau ir daug kruopščiau nei kitos. Pasak Cohen, perėjimas prie prekariško darbo formų prasidėjo kultūrinėse industrijose, kurios „tapo lankstaus, į projektus orientuoto darbo modeliu kitoms industrijoms.“
Žinoma, tame yra šiek tiek tiesos: kūrybinis darbas tikrai gali teikti daugiau pasitenkinimo. Man asmeniškai daug labiau patinka dirbti iš namų bei redaguoti tokiems klientams, kaip „Haymarket Books“ ir „Historical Materialism“, nei redaguoti korporacinę mokomąją medžiagą belangiame rūsyje esančiame biure. Be to, aš tikrai verčiu save dirbti ilgas valandas, kad galėčiau po to imtis projektų, kurie man iš tikro patinka.
Vis dėlto „portfelio karjera“, kai kuriantys darbuotojai žongliruoja keletu klientų ir tuo pat metu vykdomų projektų, kad sudurtų galą su galu, tuo pačiu naudodami tuos projektus savo sugebėjimų reklamai ir sekančio darbo paieškoms, reikalauja nuolatinių pastangų viską derinant.
Kiekvieną nuostabią Frantz Fanon biografiją lydi daug valandų korporacinių ataskaitų skaitymo ir redagavimo bei svetainių rašymo nekilnojamo turto brokeriams, kad būtų galima susimokėti nuomą, studijų skolą ar sveikatos draudimą.
Cohen apklausti laisvai samdomi rašytojai rimtą, ilgalaikę žurnalistiką laikė prabanga arba kažkuo, ką turėjo įterpti tarp varginančių darbelių dėl sąskaitų apmokėjimo, užimančių didžiąją jų laiko dalį. Nors kartais laisvai samdomi darbuotojai iš tikro gali mėgautis didesniu kiekiu „individualumo…, laisvės, nepriklausomybės ir savikontrolės“ (pasak Markso), nei dirbantys įmonėse, šie privalumai yra griežtai apriboti šioje būtinybės parduoti savo darbo jėgą padidėjusios konkurencijos ir spaudimo mažinti užmokesčius aplinkoje.
3. Bet tai savanoriška!
Laisvai samdomi darbuotojai pastumiami ar nušoka patys? Ar yra skirtumas?
Žmonės užsiima laisvai samdomu darbu dėl daugybės priežasčių. Kai kurie, kaip byloja stereotipas apie nerūpestingus milenialsus, tikrai tą daro dėl turtų ir šlovės; Laisvai Samdomų Darbuotojų Sąjunga nustatė, kad daug respondentų patys pasirinko laisvai samdomą darbą ir buvo tuo pasirinkimu patenkinti.
Be abejo, viršininko nebuvimas turi daug privalumų: jokios biuro politikos, jokių privalomų pėdkelnių, jokio seksualinio priekabiavimo iš gašlių vadovų, jokio kavos nešiojimo, jokio važinėjimo į darbą. Laisvai samdomi darbuotojai taip pat turi teisę atsisakyti projektų, nors ši pasirinkimo laisvė ir yra nulemiama turimo darbo kiekio.
Kad ir kaip patraukliai skambėtų šie privalumai, nebūtinai jie yra tos materialios priežastys, kurios nulemia sprendimą užsiimti laisvai samdomu darbu.
Labai didelė laisvai samdomų darbuotojų dalis dirba kaip nepriklausomi rangovai todėl, kad jų ankstesni darbai buvo restruktūruoti pašalinant darbo stabilumą ir saugumą. Pvz., leidybos ir spausdinimo srityse rašytojai, redaktoriai, dizaineriai ir kiti profesionalai dabar dažnai yra priversti užsiimti laisvai samdomu darbu, nes pati industrija yra struktūruota aplink smarkiai išnaudojamą grupelę žmonių biuruose ir rezervinę laisvai samdomo darbo armiją, kuria galima pasinaudoti esant poreikiui.
Kiti samdomu darbu užsiima todėl, kad jų darbo vieta buvo restruktūruota dar iki jiems joje atsiduriant arba iš pat pradžių sukurta pagal rezervinės darbo armijos modelį. Tokioje situacijoje itin dažnai atsiduria jaunesni žmonės technologijų ir skaitmeninių medijų srityse, kuriose tokie stabilūs darbai, kokius Guy Standing priskirtų „tikram proletariatui“, niekada ir neegzistavo.
Galų gale dažnai nuvertinama kategorija darbuotojų, priverstų užsiimti laisvai samdomu darbu, nes tradicinis darbas juos išstūmė nepatenkindamas tokių pamatinių poreikių kaip biuleteniai ir vaiko priežiūros atostogos.
Šeimos ir medicininių atostogų aktas (Family Medical Leave Act), leidžiantis kai kurioms dirbančiosioms pasiimti neapmokamas motinystės atostogas, galioja mažiau kaip 10 procentų visų dirbančiųjų. JAV ir Papua Naujoji Gvinėja yra vienintelės šalys, įstatymu negarantuojančios jokių motinystės atostogų.
Darbo statistikos biuro (Bureau of Labor Statistics) duomenis, JAV maždaug 75 procentai dirbančiųjų pilnu etatu ir 27 procentai nepilnu etatu turi teisę į kelias apmokamas nedarbo dienas dėl sveikatos problemų. Vidutinis pilno etato darbuotojas, išdirbęs vienoje vietoje mažiau nei 5 metus (vidutinė darbo trukmė), tokių apmokamų dienų turi nuo aštuonių iki devynių per metus. Į šį laiką gali būti arba nebūti įskaičiuotos ir atostogos, nes daug darbdavių mėgsta laikytis politikos, pagal kurią „apmokamo poilsio“ laikas priskiriamas ligai arba atostogoms.
Tėvai (ypač vieniši) ir žmonės su negalia ar chroniškomis ligomis yra priversti rinktis: dirbti sergant ir atsisakyti reikalingos medicininės priežiūros sau ir savo vaikams arba rizikuoti būti atleistais už pravaikštas. Jei negali gauti neįgalumo pažymėjimo arba leisti sau vien auginti vaikus, vienintelis likęs pasirinkimas yra laisvai samdomas darbas. Daugiau nei 40 procentų Laisvai Samdomų Darbuotojų Sąjungos respondentų kaip pirminę motyvaciją užsiimti laisvai samdomu darbu pateikė būtent lankstų tvarkaraštį.
Turint omenyje, kad vaikų ir senelių priežiūra neproporcingai gula ant moterų pečių, lyčių pusiausvyra tarp dirbančių laisvai samdomą darbą yra labai iškreipta. Neseniai lankiausi laisvai samdomų redaktorių konferencijoje, kurioje daugiau nei 75 procentai dalyvių buvo moterys.
Kaip bebūtų keista, neseniai Darbo statistikos biuras pateikė duomenis, pagal kuriuos moterų ir vyrų algos neatitikimas — 77 centai nuo dolerio baltaodėms moterims ir tik 51 centas juodaodėms bei lotynų amerikietėms — priklausomai nuo atitinkamų faktorių, pvz., rasės, yra švelnesnis arba netgi pašalintas laisvai samdomo darbo pasaulyje. Tai gali reikšti, kad kai kurios darbuotojos apskaičiuoja, jog darbdavio diskriminacija situaciją padaro tokia nepakenčiama, kad joms labiau apsimoka rūpintis savimi už formalaus darbo ribų.
Taigi, kaip sakot, dirbantieji nušoko patys ar buvo nustumti?
4. Neįmanoma klasė
Mums vėl ir vėl liūdnu, bet užtikrintu tonu kartojama, kad laisvai samdomiems darbuotojams tiesiog neįmanoma organizuotis. Tikrovėje tą dar reikės įrodyti, nors ir tiesa, kad ligšioliniai bandymai organizuotis šiame sektoriuje buvo nesėkmingi.
JAV yra keletas tariamų sąjungų, prie kurių gali prisijungti nepriklausomi darbuotojai, pvz. minėtoji Laisvai Samdomų Darbuotojų Sąjunga , kuri duoda darbuotojams patarimų, kontaktų, nuolaidų verslo paslaugoms bei, kai kuriose JAV dalyse, galimybę nusipirkti grupinį sveikatos draudimą. Nors ši ne pelno siekianti organizacija ir advokatauja laisvai samdomų darbuotojų interesams, ji neorganizuoja ir nedalyvauja konfliktuose dėl algų ar klasių kovoje. Pasak Atossa Abrahamian, apramindama aikštingus dirbančiuosius ši sąjunga netgi suteikia vertingą paslaugą kapitalui.
Kiti laisvai samdomi darbuotojai (įskaitant ir mane) priklauso Nacionalinei Rašytojų Profsąjungai (National Writers Union), kuri buvo įsteigta kaip nepriklausoma laisvai samdomų rašytojų sąjunga 1983 m. ir tapo didesnės UAW (The International Union, United Automobile, Aerospace and Agricultural Implement Workers of America) profsąjungos dalimi 1991 m.
NWU įsitraukia į algų ginčus tik tais atvejais, kai išnaudojimas pakankamai stambus ir kolektyvinis, kad organizuotis būtų praktiška – pavyzdžiui, kai žurnalai piktybiškai nemoka rašytojams honorarų. Taip pat savo nariams ji siūlo edukacinius užsiėmimus ir teisines konsultacijas.
Vis dėlto nei viena iš šių organizacijų nei gali būti pavadinta profsąjunga tradicine šio žodžio prasme, nei turi daug galios nustatyti algas. Kad šie organizavimosi metodai būtų veiksmingi, jiems vis dar reikia atitinkamos darbuotojų koncentracijos.
Laisvai samdomiems darbuotojams gali reikėti naujų organizavimosi būdų. Vienas iš jų galėtų būti prisijungimas prie „tradicinių“ darbuotojų jų organizacijų veikloje; neseniai vykę bandymai organizuotis įmonėje Gawker Media galėtų būti pavyzdys.
Tačiau jeigu vienas iš dalykų, apibrėžiančių klasę, yra klasinis sąmoningumas, situacijoje, kurioje prastai apmokami darbuotojai kovoja dėl 15 dolerių už valandą , o studentai pradeda atsisakinėti savo skolų naštų, vis aiškiau, kad laisvai samdomi darbuotojai nebegali būti nurašyti kaip ideologiškai besišliejantys prie smulkiosios buržuazijos. Kuo toliau tuo daugiau atsiranda laisvai samdomų darbuotojų, kilusių iš darbo klasės šeimų, dirbančių už žemus užmokesčius ir besidalinančių pirminiais interesais ir prekariška būkle su platesne dirbančiųjų klase.
Mes nesam prekariškoji buržuazija – mes esam klasių kovos ateitis.
^1. Grassroots (angl. „paprasti žmonės“, pažodžiui „žolių šaknys“) – būdas organizuotis „nuo apačios“, t.y. pačių dalyvaujančiųjų iniciatyva, be nurodymo iš partijos vadovybės, verslo ar valstybės.
^2. Šermano aktas – 1890 m. JAV priimtas antimonopolonis įstatymas, neteisėtais pripažinęs prekybos laisvę ir konkurenciją varžančius suokalbius, prekybos „monopolizavimą ar siekimą ją monopolizuoti, susijungimą ar konspiravimąsi“.
